Okupavusi Gruziją Rusija gali kada panorėjusi užsukti arba išsprogdinti tuos vamzdžius. Vienintelė regiono šalis, sugebėjusi priartėti prie Vakarų vertybių, vienintelis saugaus energijos tiekimo garantas, buvo triuškinamai pažemintas ir suskaldytas. Iš atostogų grįžtantys laisvojo pasaulio politikai ir rinkėjai privalo atsakyti į du be galo svarbius klausimus. Kas bus toliau? Kaip tai sustabdyti?
Tikslius Kremliaus ketinimus iššifruoti dabar taip pat sudėtinga, kaip Kremlinologijos – seno kaip Morzės abėcėlė mokslo – laikais. Tačiau bendri kontūrai aiškūs.
Rusija nori atkurti „dietinę“ sovietinės imperijos versiją Rytų Europoje ir neutralizuoti likusią žemyno dalį. Kitaip nei Šaltojo karo metais, kariniai veiksmai Maskvoje paliekami tik kraštutiniam atvejui. Pagrindinį juodąjį darbą atliks bankai ir naftotiekiai, o ne tankai ir lėktuvai.
Galbūt tai skamba keistai, turint galvoje pastaruosius įvykius Gruzijoje. Tačiau svarbu suvokti, kad dabar regime ne naujo Rusijos veržimosi pradžią, o tik dalį didesnio proceso, prasidėjusio dar praėjusio dešimtmečio viduryje.
Rusija prisijaukino Baltarusiją – vienintelę šalį, kuri, be „Hamas“ kontroliuojamo Gazos ruožo, yra pasirengusi pripažinti naujas Pietų Osetijos ir Abchazijos valstybėles. Ji remia narkomafijos valdomą valstybę Tadžikijoje, puoselėja diktatūrą Uzbekijoje ir pataikauja tamsiesiems Turkmėnijos despotams. Ji sudarė atsargią sąjungą su Kinija – Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, skirtą kovoti su „ekstremizmu, terorizmu ir separatizmu“ (nors tas paskutinis “izmas“ Kaukaze netikėtai užsimiršo).
Ji sudarė energijos sandorių Šiaurės Afrikoje, flirtuoja su Iranu ir pardavinėja ginklus Hugo Chavezui – Amerikos nekenčiančiam tauškaliui, valdančiam Venesuelą. Ir naudodama energijos diplomatiją kartu su „skaldyk ir valdyk“ taktika, ji šalis po šalies jaukinasi Europą – nuo Kipro iki Olandijos.
Ir Rusijai puikiai sekasi. Per Gruzijos krizę Europa buvo neįtikėtinai tyli. ES lyderių beveik nesigirdėjo.
Kur dingo tariamasis užsienio politikos vadas Javieras Solana? Arba užsienio reikalų komisarė Benita Ferrero-Waldner? Tuo metu Prancūzijos prezidentas kenčia pažeminimus iš rusų, akiplėšiškai laužančių jo pasiūlytas paliaubų sąlygas.
Europos silpnumą lemia įvairios silpnaprotystės ir trumparegystės formos. Viena jų – paprastasis antiamerikanizmas. Jei Vladimiras Putinas gadina gyvenimą George‘ui W.Bushui, jis europiečiams jau teigiamas veikėjas. Tokį požiūrį iliustruoja neįtikėtini gyventojų apklausų rezultatai tokiose šalyse, kaip Vokietija, kur žmonės labiau pasitiki ksenofobiška, autoritarine Rusija nei galingiausia pasaulio demokratija.
Vyrauja ir klaidinga nuomonė, kad Rusija yra sąjungininkas kovoje su globalizacija. Štai šalis, sako tokie intelektualai kaip britų istorikas Correllis Barnettas, kuri nesileidžia stumdoma tarptautinių korporacijų ir visur besikišančių „tarptautinės bendruomenės“ geradarių.
Tačiau tai rodo tik visišką nesupratimą, kas yra kleptokratiškų ir šovinistinių buvusių kagėbistų valdoma Rusija. Maskva mėgsta daugiašales organizacijas – jei tik pati joms diriguoja. Tokių yra visa krūva. Pavyzdžiui, „Nepriklausomų valstybių sandrauga“, kuria ji teisina Gruzijos okupaciją.
Rusija taip pat skatina kurti naują Europos saugumo organizaciją, kuri turėtų formalų teisinį statusą. Ji tikisi, kad šitaip pavyks Europą atskirti nuo JAV ir supančioti tarptautinės teisės pančiais – tokia karinė intervencija kaip buvusioje Jugoslavijoje taptų praktiškai neįmanoma.
Tas pats ir ekonomikoje. Nors Kremlius pakerpa sparnus visoms Rusijoje veikiančioms Vakarų naftos bendrovėms ir riboja užsienio investicijas visose pramonės šakose, kurias pavadina „strateginėmis“ (o tokiomis gali tapti visos), užsienyje elgiasi visiškai kitaip.
Rusija negali atsidžiaugti globaliosios ekonomikos teikiamomis galimybėmis. Jei Niujorko kontrolieriai nenori į akcijų biržą įsileisti vogtų Rusijos bendrovių, bet kada galima keliauti į Londoną. O jei neišlaikomas ir visiškai nereiklus Londono testas, išskėstomis rankomis laukia Dubajus, Bombėjus ir Šanchajus.
Be to Rusija nesibodi atverti savo milžiniško iždo skrynios – pripildytos naftos ir dujų pinigų – kad nusipirktų kapitalo užsienyje. O štai ir Europos nuolaidumo šerdis – pinigai.
Šaltojo karo metais turėti verslo reikalų su Sovietų Sąjunga buvo neįprastas ir įtartinas dalykas. O dabar Rusija įsiskverbė į Vakarų rinkas ir verslą. Tokios energetikos bendrovės kaip Austrijos OMV, Vokietijos EON arba Italijos ENI glaudžiai bendradarbiauja su tokiomis įmonėmis kaip „Gazprom“, kuri formaliai yra didžiausia Rusijos bendrovė, tačiau geriau laikytina UAB „Kremlius“ dujų padaliniu.
Tai tiesiogiai veikia politiką. Vokietija su Rusija stato „Nord Stream“ dujotiekį Baltijos jūros dugnu, kad apeitų Lenkiją. Rusija jau yra nutraukusi naftos tiekimą, kad nubaustų Lietuvą, Čekiją ir kitas šalis. Kai bus nutiesti „Nord Stream“ vamzdžiai, tą patį patirs ir Lenkija.
Tačiau net ir dabar, Rusijai pademonstravus aiškų ir žvėrišką imperializmą, Vokietija atsisako nutraukti dujotiekio tiesimą. Kanclerė Angela Merkel netgi apsilankė Baltijos valstybėse – kurios gali tapti kitomis Rusijos stūmimosi į Vakarus aukomis – kad pareikštų paramą. Tačiau jai net į galvą nešovė nutraukti energetinės sąjungos su Rusija.
Ir vargu, ar kas nors keisis. Europos vartotojai nemokės aukštesnių kainų už energiją, kad finansuotų alternatyvius šaltinius, o politikai nedeleguos ES pakankamai svorio, kad ji galėtų tinkamai derėtis su Rusija (šalimi, kuri – nepamirškime – turi tris kartus mažiau gyventojų ir tik dešimtadalį ES ekonomikos pajėgumų).
Kol ES ir NATO kamuoja beviltiškas susiskaldymas, Rusija gali nekreipti dėmesio į mūsų bejėgius verkšlenimus dėl Gruzijos. Tad Rytų Europai belieka savo saugumą sieti su Jungtinėmis Valstijomis.
Tačiau net ir JAV pasiryžimas kovoti su Rusija turi ribas. Kiekvienas naujas prezidentas nuo Billo Clintono laikų kritikavo savo pirmtaką už silpnumą Rusijos atžvilgiu. Tačiau nė vienas jų nieko nepakeitė.
Nepaisant karingų Johno McCaino kalbų ar pavėluoto Baracko Obamos ryžto, nė vienas iš jų nesugebės laikytis griežtos linijos. Amerikai reikia Rusijos – palaikyti branduolinį saugumą, suvaldyti Šiaurės Korėją, prieiti prie Afganistano, medžioti teroristus. Rusija tai žino. Jei nuotaikos Vašingtone atvėsta, Kremliui tereikia nusišypsoti Iranui, Venesuelai ir Kinijai arba sulaikyti bendradarbiavimą kokiu nors svarbiu reikalu – ir Amerika nusileis.
Visa tai vainikuoja stipri Rusijos lyderių padėtis šalies viduje. Jų centrinis bankas laiko beveik 600 mlr. dolerių atsargas užsienio valiuta, o apie tokį populiarumą tarp rinkėjų kompatijos politbiuras galėjo tik pasvajoti. Remiamas ir V.Putinas, ir karas Gruzijoje – paklusni žiniasklaida konfliktą piešia kaip narsų kryžiaus žygį prieš genocidą, o Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį – kaip fašistuojantį žmogžudį.
Rusija jaučia, kad pasaulio galios centras slenkasi pietryčių kryptimi – į tokias šalis kaip Indija ir Kinija, kurių požiūris į Gruziją visiškai kitoks. Jos galbūt pernelyg nesižavi separatizmu, tačiau jų manymu, Vakarai taiko dvigubus standartus. Amerika nepakęstų, jei Kremlius imtų žaisti jos galiniame kieme, tad kodėl Rusija turi taikstytis su JAV protežė Kaukaze?
Vokiečių filosofas G.W.F.Hegelis kažkada rašė, kad Minervos pelėda sparnus skleidžia tik sutemose – istorinius pokyčius mes pastebime, kai jie jau būna beveik įvykę. Dvidešimt metų mėgavomės nepaprastu silpnos ir, atrodė, švelnios Rusijos reginiu. Per tą laiką beveik visa Europa tapo laisva ir vieninga.
Mintis, kad žemynas vėl galėtų virsti mūšio tarp Rytų ir Vakarų lauku, nėra patraukli – o daugeliui dar neįsivaizduojama. Tačiau tai jau vyksta, o mūsų atgyjantis priešas laiko didžiąją dalį kozirių.
Vis dėlto yra vienas vilties žiburėlis – mums, tačiau, bet ne rusams. Galų gale V.Putino režimas šaliai atneš pražūtį. Politinė sistema neskaidri ir suakmenėjusi, nesugebanti prisitaikyti prie besikeičiančios ekonomikos poreikių arba suvaldyti korupcijos – jau nekalbant apie sparčiai augančią šalies musulmonų bendruomenę, kuri pasiekė 25 mln. Viešųjų paslaugų ir infrastruktūros modernizacija tokioje pinigų antplūdį patiriančioje valstybėje vyksta nepaprastai lėtai.
Žygiai užsienyje yra tradicinė autokratiškų valdovų taktika nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų – ne išimtis ir Rusija. Galų gale šalį valdantis režimas žlugs. Tačiau iki tol teks sumokėti siaubingą kainą.