„Atnešk mums savo sūnaus mobilųjį telefoną“, – vienas jų įsakmiu tonu paliepė vidutinio amžiaus vyriškiui, ką tik pasirodžiusiam prie vartų.
Jie norėjo patikrinti, ar pastarojo sūnus Nadiras kartais neskambino užsieniečiams. Nadiras kaip tik prieš keletą valandų susitarė susitikti su vienu žurnalistu ir reguliariai susisiekdavo su gėjų nevyriausybine organizacija, esančia Londone.
Tačiau Nadiras buvo viskam pasiruošęs ir padavė nekviestiems lankytojams „švarų“ telefoną, kuris praverčia būtent tokiomis situacijomis. Šįkart svečiai neužsibuvo, tačiau prisiekė su trenksmu sugrįžti, jeigu tik ras įrodymų, kad vaikinas yra gėjus ar bendrauja su nepageidautinais užsieniečiais. Irake šiek tiek aprimus neramumams tarp religinių grupuočių, prasidėjo homoseksualų ir kitų, piktinančių griežtos religinės krypties šalininkus, medžioklės sezonas.
Kartais bandymas perteikti tam tikrą istoriją yra išties daug ką pasakantis, ypač tuomet, kai eilinė užduotis prilygsta didžiausiam žygiui. Šiuo atveju kalba eina apie informacijos, susijusios su seksualinėmis mažumomis, rinkimu.
Problemomis, su kuriomis Irake susiduria homoseksualai, ypač buvo susidomėta tuomet, kai pasigirdo kalbų apie Bagdado apylinkėse įsikūrusius slaptus namus, kuriuose gėjai gali rasti užuovėją nuo grupuočių, perdėm besirūpinančių piliečių morale, tokių kaip „Mahdi“.
Po savaites trukusių paieškų ir įkalbinėjimų pagaliau susisiekus su Nadiru pavyko jį įtikinti, kad vienos iš tokių užuovėjų duris jis atvertų platesnei visuomenei.
Tiesa, „Mahdi“ kariai pas jį užsuko išvakarėse prieš planuotą susitikimą. Ši 2004 m. įkurta sukarinta grupuotė priklauso organizacijai, kuriai vadovauja radikalių pažiūrų šiitų dvasininkas ir nenumaldomas Nouri al-Maliki vyriausybės priešininkas Muqtada al-Sadras.
Minėtas incidentas Nadirui sukėlė panikos priepuolį, tad nieko nelaukdamas jis susisiekė su Londone įsikūrusia nevyriausybine organizacija, finansuojančia apsaugą ir teikiančią būstus Irako homoseksualams. Ši jam patarė kuo greičiau atšaukti susitikimą.
Tačiau tai buvo tik viena iš problemų, su kuriomis tenka susidurti šia tema Irake renkant medžiagą. Irako valdžios atstovai šį siužetą dažniausiai traktuoja kaip pašaipų objektą, jeigu, žinoma, žurnalistui bent jau pavyksta atsilaikyti prieš kai kurių riaumojimu išreikštą nepasitenkinimą dėl netinkamo klausimo.
Tiesą sakant, joks šalies valdžios atstovas nesutiktų duoti interviu apie gėjus. Netgi JTO žmogaus teisių apsaugos institucija, kurios pasiuntiniai aktyviai veikia Irake, šį klausimą prilygino pavojingam minų laukui ir paliko jį nuošalyje. Kaip ir daugumoje musulmoniškų bendruomenių, kuriose homoseksualumas oficialiai yra pripažintas kaip neegzistuojantis, tačiau realybėje vis tiek palyginti plačiai paplitęs, Saddamo Husseino valdymo metais Irake galiojusią politiką buvo galima apibūdinti taip: „Nieko neklausk ir nieko nesakyk“. Tačiau laikai keičiasi.
Irake veikiančios Londono nevyriausybinės organizacijos LGBT, kuriai dirba Nadiras, duomenimis, 430 gėjų vyrų buvo nužudyta šalyje 2003 metais. Dauguma valdžios pareigūnų įsitikinę, kad šalyje, kurioje vyksta karas, yra kur kas didesnių problemų, reikalaujančių neatidėliotino sprendimo, nei gėjų teisės.
Teisingumo ministerijos teisėjas išreiškė savo priekaištus vienam žurnalistui, kad šis švaisto savo laiką rinkdamas medžiagą šia tema, nes elementarūs „sodomijos nusikaltimai“ šioje visuomenėje pasitaiko „itin retai“.
„Homoseksualūs asmenys savo veiklą dažniausiai praktikuoja naktimis tamsiuose kampeliuose, kur taip pat užsiimama korupcija ir mokami kyšiai. Būtent čia minėtai kategorijai priklausantys žmonės pasiliks dar ilgam, nes ši problema neįtraukta į mūsų prioritetų sąrašą. Dabar mums kur kas labiau rūpi teroro aktai, pagrobimai ir žudymai“, – teigė teisėjas, kuris nepanoro, kad jo pavardė būtų minima straipsnyje apie gėjus. Vienas premjero Nouri al-Maliki vyriausybės patarėjas išsidavė, kad nė viename oficialiame susitikime, kuriame jam teko dalyvauti, niekas nė neužsiminė apie homoseksualių asmenų teises.
Vienintelis vilties žiburys Irako gėjams, regis, šviečia iš labai toli, o jį pakursto užsienyje veikiantys aktyvistai. Irako LGBT, įkurta siekiant ginti lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transeksualių asmenų teises, rūpinasi maždaug keturiasdešimčia jaunų irakiečių, kurių amžius svyruoja nuo 14 iki 28 m. ir kurie rado prieglobstį minėtuose Bagdado „saugos namuose“.
Čia jie yra maitinami, gali žiūrėti televizorių, bendrauti su kitais, o miega susigrūdę – jų lovas skiria tik keletas centimetrų. Jie laikosi atokiai nuo savo kaimynų ir retai išdrįsta peržengti savo asmeninės erdvės ribas. „Tikiuosi, suprantate, kaip svarbu, kad šie namai užtikrintų žmonėms saugumą“, – teigė D.Britanijoje prieglobstį gavęs irakietis Ali Hili.
A.Hili vis dar neatsisako savo pseudonimo dėl baimės netekti saugumo ir nenoro pridaryti rūpesčių Irake likusiems artimiesiems. Namo jis nebuvo grįžęs aštuonerius metus, tačiau apsilanko Sirijoje ir Jordanijoje, kad surinktų lėšų ir užmestų akį į požeminę perėją, kuria kartais pavyksta iš Irako pabėgti keletui gėjų. Vienas seniausių rezidentų – Saifas, gyvenantis viename Irako LGBT name, prisimena Saddamo represinį, tačiau pasaulietinį režimą: „Tai buvo gražiausios mūsų gyvenimo dienos, – teigia Saifas. – Saddamo nuvertimas buvo blogiausia, kas galėjo įvykti“.
Dauguma žmonių tiesiog viliasi, kad ši problema tarsi išblės pati savaime. Raštiški prašymai Žmogaus teisių ministerijai dažnai priimami su sąlyga, kad nebūtų minimas žodis „gėjus“. Vienas vyriausybės pareigūnas, su užuojauta žvelgiantis į atstumtuosius, įspėjo, kad bet kuriai ministerijai pateiktas prašymas pasidalinti informacija apie gėjų situaciją šalyje neduos jokių vaisių.
Jo teigimu, prieš imantis šios daugumai opios temos, reikėtų pasiteirauti apie moteris, savo namus palikti priverstus žmones, vaikus. Valdžios atstovai tvirtina neturintys jokios statistikos apie gėjus, nes, pasak jų, pastarųjų skaičius toks mažas, kad Irake net negirdėti apie juos kalbant.
Netgi pakankamai liberalių pažiūrų asmenys Irake, regis, yra itin griežtai nusiteikę šiuo atžvilgiu. „Šių žmonių mūsų visuomenė nepripažįsta, nes jie paneigia natūraliai susiklosčiusias socialines ir religines tiesas“, – mintimis dalijosi vienas išsilavinęs irakietis, vis dėlto nepanorėjęs atskleisti savo tapatybės.
Religija ir giliai įsišaknijusios tradicijos lėmė daugumos irakiečių priešiškumą homoseksualams. Retkarčiais įgiję drąsos pastarieji pasidalija su užsienio žurnalistais savo tragedijas primenančiomis istorijoms, kuriose minimos jų gyvenimą kartinančios šalies saugumo pajėgos ar kitos grupuotės. Tačiau netrukus sulaukiama atsako, kad ir koks jis būtų – žodinis ar fizinis, iš priešiškos stovyklos, kurioje homoseksualai dažnai traktuojami kaip „žemiausiai puolusieji“.
Gėjų persekiojimas baigsis tik tuomet, jei irakiečiams pavyks atsikratyti šimtmečių senumo prietarų. Jie privalės pripažinti, kad žmogaus teisės taikytinos ne tik tiems, kuriuos jie mėgsta. Tiesą sakant, tvirtinimas, kad gėjai yra tik keletas nepageidautinų iškrypėlių, kurie „turėtų būti nužudyti“, – mat būtent taip yra pasakęs vienas žurnalistikos srityje dirbantis irakietis, – jau net ausį rėžia. Tačiau dažnas irakietis į gėjų žudikus žiūri su pagarba.
Anot Ali Hili, vyriausybė, saugumo pajėgos, teisminės ir religinės institucijos žino apie homoseksualų terorizavimą. Kai pas Nadirą vėlų vakarą apsilankė apsiginklavę vyrai, šis persikėlė į kitą Bagdado rajoną, taigi turėjo palikti savo namus: „Jie man pasakė, kad susiras mane, net jei aš nukeliaučiau pas Dievą“. Pakeisti Irake vyraujančias nuostatas, regis, gali būti net sunkiau nei užbaigti karą.