Pasikeitė laikai, prirašyta šimtai žmonių teises ginančių įstatymų, o prekyba žmonėmis kaip vyko, taip vyksta.
Prekyba žmonėmis – viena iš daugelio nelegalių veiklų Nigerijoje. Jos klestėjimą, kaip ir daugelį kitų nusikalstamų veiksmų, lemia milžiniškas atotrūkis tarp vargšų ir turtuolių, bei visuose šalies kampeliuose įsišaknijusi korupcija. Tai pelningas verslas, kuris plėtojamas tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.
Dėl šalyje vyraujančio didelio skurdo šeimos dažnai išleidžia savo vyresniąsias atžalas dirbti į Nigerijos didmiesčius, tokius kaip Lagosas, Portharkuras, Kano ar Abudža, kad papildomai prisidėtų prie šeimos išlaikymo ir tikėdami, kad jų vaikų gyvenimas pas turtuolius, nors ir kaip tarnų, bus geresnis.
Dažniausiai aukomis tampa 12–17 metų mergaitės. Skurdžiai kaimuose gyvenančios šeimos jas atiduoda atvykstantiems pirkliams, kurie parduoda mergaites turtingoms arba pasiturinčioms šeimoms, kaip namų darbininkes.
Mergaitės tampa naujų namų nuosavybe. Jos praranda bet kokias teises ir dažnai yra išnaudojamos ne tik darbo atžvilgiu, bet ir seksualiai. Vis dėlto tikrąja vergija to nepavadinsi, nes yra mokamas atlyginimas – vidutiniškai per mėnesį apie 1500 nairų, t.y. maždaug 30 litų. Be to, pora kartų per metus jos gauna laisvadienių, kurių metu važiuoja namo ir parveža tėvams uždirbtus pinigus.
Rečiau prekiaujama berniukais, tačiau ir jie yra paklausi prekė. Šiuo atveju žodis „prekė“ puikiai apibrėžia socialinį parduotų žmonių statusą. Tiek su berniukais, tiek ir su mergaitėmis šeimininkai elgiasi labai blogai. Tarnų mušimas – kasdienės rutinos dalis.
Tai patvirtino ir savanorė Signe iš Danijos. Jai teko būti baisaus elgimosi su tarnais liudininke. „Namuose esančią tarnaitę muša kasdien už menkiausius prasižengimus, kurie mūsų, europiečių, akimis visai nėra prasižengimai. Jeigu neištvėrusi užstoju, tai tarnaitė atsiima dvigubai“, – pasakojo Signe. Namų darbininkų darbo valandos neskaičiuojamos. Savanorę priėmusios šeimos namuose tarnaitė keliasi apie penktą valandą ryte, kol visi dar miega, visą dieną ji dirba įvairius namų ruošos darbus ir apie 1 val. nakties, kai šeima užminga, pati eina miegoti.
Dažnai nepaisoma net tarnų sveikatos sutrikimų. „Vieną kartą grįžau namo, žiūriu Shola (tarnaitė – aut.) guli lovoje. Prakaito ir šlapimo tvaikas, sumišęs su kliedesiais, pašiurpino mane. Pranešiau šeimininkei, tačiau tai jai nerūpėjo. Tada paskambinau Sholos tėvams, kurie ją pasiėmė. Pasirodo, ji sirgo maliarija ir jau buvo arti mirties“, – su neslepiamu siaubu pasakojo savanorė Signe.
Pasitaiko ir daug baisesnių istorijų. 14-metė Hindu Nasidi dirbo kaip tarnaitė vienoje Kano turtuolių šeimoje. Dėl blogai išplautų indų susierzinę šeimininkai už bausmę į Hindu vaginą prikišo čili pipirų.
NAPTIP (National Agency for the Prohibition of Traffic in Persons) tarnybos pastangos šviesti visuomenę ir sustabdyti prekybą žmonėmis – bevaisės, nes turėti namų darbininkus Nigerijoje tapo prestižo reikalu. Be to, šalyje trūksta įstatymų, kurie palengvintų tokių prekiautojų patraukimą baudžiamojon atsakomybėn.
Vyriausybė priėmė vaikų teises ginantį aktą, tačiau šiaurinėje Nigerijos dalyje galiojančio Šerijos teismo pareigūnai šio įstatymo nepatvirtino teigdami, kad jis kai kurias aspektais prieštarauja musulmoniškos kultūros ir religijos vertybėms. Vis dėlto NAPTIP pavyko pasiekti, kad paaugliai bent jau nebūtų pervežami kaip kokie gyvuliai sunkvežimiuose.
Žinoma, ne visi nigeriečiai su savo tarnais elgiasi taip blogai. Yra ir puikiai besirūpinančių šeimininkų. Geresnės sąlygos būna tuose namuose, kurių šeimininkai yra susipažinę su vakarietiška kultūra ir galbūt ne kartą patys lankęsi Europoje ar JAV.
Gydytojas Kola jaunystėje Sankt Peterburge (tuomečiame Leningrade) studijavo mediciną, vėliau vedė italę ir ilgai gyveno Europoje.
Po daugelio metų, kai išsiskyrė su žmona, grižo į Nigeriją. Dabar jis turi nuosavą verslą. Jo namuose – du tarnai, kuriems ne tik mokamas padorus atlyginimas, bet ir yra nustatytos griežtos darbo valandos: darbo dienomis – nuo 7 val. 30 min. iki 17 val. 30 min., šeštadienį nuo 8 val. iki 14 val. 30 min., o sekmadienis – laisva diena. Šių namų pagalbininkų ne tik kad niekas nemuša, bet ir elgiamasi su jais žmoniškai.
Daugeliui nigeriečių Europa ir JAV – svajonių šalys, kur pinigai auga ant medžių, todėl skurdžiai gyvenančios šeimos, išgirdusios apie galimybę išsiųsti atžalas užjūrin, dažnai net nesudvejoja.
Suklastojus vizas ar net pasus, sumokėjus kyšius ambasadoms, imigracijos tarnyboms ir oro uostams aukas iš Nigerijos išvežti nesudėtinga. Pro korumpuotus apsaugos tarnybos, imigracijos pareigūnus, kaip ir ambasadų bei oro linijų valdininkus, praslysta visi nelegalūs prekybos žmonėmis sandėriai.
Toks pareigūnų bendradarbiavimas su prekeiviais tik patvirtina plačiai paplitusią nuomonę, kad Nigerijoje viską galima gauti, jei tik esi pasiruošęs sumokėti kyšį.
Daugiausia žmonių išvežama į Belgiją, Italiją, Ispaniją, Angliją, Airiją ir Nyderlandus, todėl NAPTIP tarnyba, bendradarbiaudama su šių valstybių saugumo tarnybomis, prieš metus surengė slaptas operacijas, kurių metu buvo suimti 56 nigeriečiai, susiję su prekyba žmonėmis. Tarp jų – nemažai aukštų imigracijos tarnybų pareigūnų.
Ši informacija pasiekė Nigerijos imigracijos tarnybos su žmonių prekyba kovojančio skyriaus viršininką, kuris pasiteisino, kad nieko apie tai nežinojo. „Niekas man apie tai net neužsiminė. Aišku, aš žinau, kad nigeriečiai dažnai nusižengia įstatymams, tačiau tokio pobūdžio byla manęs niekada nepasiekė“, – pasakojo Johnas Egwu. Jis neneigė galimybės, kad Nigerijoje yra susitepusių pareigūnų, tačiau tvirtino, jog tokių asmeniškai nepažįsta.
Kitas aspektas, kuris lemia prekybos žmonėmis klestėjimą, yra vudu, Nigerijoje geriau žinomo kaip džiu – džiu, kultas.
Pirkliai, vos tik sutvarkę biurokratinius reikalus dėl aukų išvežimo, nuveda jas į šventyklą pas vudu žynius ir prisaikdina. Priesaikos esmė labai paprasta – įtikinti auką, kad jeigu ji kokiomis nors aplinkybėmis atskleis pirklių tapatybę, mirs. Norėdami sustiprinti mirties baimę žyniai surenka nukarpytus nagus, menstruacijų kraują ar gaktos plaukus, kuriuos panaudoja gaminant vudu lėles. Kartais pakartotina priesaika duodama jau pasiekus užsienio šalį.
Tikėjimas šamanais ir raganavimu yra labai gajus visuose Nigerijos sluoksniuose, tačiau pastebima tendencija, kad tarp mažiau išsilavinusių žmonių jis stipresnis. Dėl šios priežasties, net ir suėmus prekeivius, daugelis bylų subliūkšta. Aukos atsisako liudyti arba paskutinę minutę tiesiog nepasirodo teisme.
2004 metais buvo nuteistas pirmasis prekiautojas žmonėmis Sarahas Okaya, kuris buvo kaltinamas šešių merginų pardavimu prostitucijos verslui Ispanijoje. Bylos sėkmę lėmė vyriausiojo dvasininko suėmimas, po kurio merginos pasiryžo liudyti. Okaya buvo nuteistas kalėti 12 mėnesių.
Išspręstų bylų kiekiui augant, atsirado įvairių grasinimų NAPTIP pareigūnams. „Pasiruošk karui“, „Tavo šeima pajus pasekmes“, „Idiotai“ – tokio ir panašaus turinio laiškai, trumposios žinutės ar skambučiai nuolat pasiekia pareigūnus.
Prekyba žmonėmis – vis dar didelė problema, tačiau JTO departamentas, kovojantis su prekyba žmonėmis, savo raporte praneša, kad Nigerija padarė didelę pažangą: padidėjo NAPTIP kvalifikuotų pareigūnų skaičius, pagausėjo išspręstų bylų, švietėjiška informacija persikėlė į visuomenės informavimo priemones, edukacines įstaigas, vienuolikoje valstijų įkurti maži pagalbos centrai aukoms ir jų artimiesiems, pastebimas intensyvesnis bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis ir Interpolu.
Sustiprėjus kovai su prekyba žmonėmis, Nigerijos pirkliai traukiasi į kaimynines šalis – Benino Respubliką, Ganą, Kamerūną, Nigerio Respubliką, – kur tikisi rasti naują nišą savo verslui.
UNICEF apsaugos programos vadovas Robertas Limlimas taip pat turi optimistinių vilčių dėl Nigerijos, pagirdamas šalies pareigūnų pasiryžimą bendradarbiauti su užsienio šalimis.