Rusiškas Trojos arklys žvengia Maskvos mero J.Lužkovo balsu

Mero veide nušvito šypsena, kai minia jį pasveikino plojimais ir džiugiu ošimu – P.Osetijos separatistai J.Lužkovą vadina išvaduotoju.

Rusijos sostinės vadovas tikino, kad nusiaubtai žemei dovanos 100 mln. dolerių – pastatys namų, mokyklų ir prekybos centrų. „Mes švenčiame didžią pergalę – laisvės ir nepriklausomybės pergalę“, - griaudėjo J.Lužkovo balsas.

Skurdžiam regionui, kuriame gyvena 70 tūkst. žmonių, politiko paminėta suma užgniaužia kvapą. Taip kalbėti gali tik Maskvos, o ne Cchinvalio meras. Pinigai Pietų Osetijai – iš Rusijos sostinės biudžeto.

Jurijus Michailovičius Lužkovas yra meras, turintis savąją užsienio politiką. Buvęs sovietinis „aparatčikas“ trokšta atkurti Rusijos regioninę hegemoniją. Lyg suprakaitavęs kūrikas kaitina etninių rusų aistras už šalies ribų ir krauna anglį separatistų garvežiams. 72 metų vyras yra uoliausias naujojo rusų nacionalizmo vėliavnešys, kurį aktyviai remia Kremlius, vasarą pasiuntęs į Gruziją tankus, kurie padėjo atplėšti nuo kaimyninės šalies P.Osetiją.

Per pastarąjį dešimtmetį J.Lužkovas iš Maskvos iždo aruodų sėmė šimtus milijonų dolerių ir nukreipė šią pinigų upę į „artimąjį užsienį“. Sostinės valdininkai tai net nelaiko paslaptimi. Meras remia prorusiškus veikėjus Moldovoje, vyksta pažiūrėti, kaip tiesiami greitkeliai maištinguose Gruzijos regionuose, tikrina naujų Rusijos kareivinių kokybę Krymo pusiasalyje Ukrainoje.

Jo mįslingas vaidmuo ir pareiškimai atima drąsą į Vakarus pakrypusiems Rusijos kaimynams – J.Lužkovas nepaiso diplomatijos taisyklių, kurios draudžia remti separatistus.

Kai užsienio vyriausybės ima protestuoti, kad jis ardo jų suverenitetą ir destabilizuoja padėtį, dosnusis senelis iš Maskvos pradeda aiškinti, jog jis tik plėtoja bendradarbiavimo santykius su giminingais miestais – Maskvos seserimis, Kremlius jį vadina vietiniu pareigūnu ir filantropu.

Tokia apie J.Lužkovą susitelkusi dviprasmybių pelkė Rusijai naudinga. Įtaką išlaikęs Vladimiras Putinas jau seniai siekia paplauti naujų provakarietiškų vyriausybių pamatus buvusiose Sovietų Sąjungos įtakos zonose. Ypač Kremliaus valdovus sunervino vadinamosios „spalvotosios revoliucijos“. Kietakaktis J.Lužkovas yra V.Putino kontrrevoliucijos priešakyje.

„Kadangi yra pasirinkta tokia užsienio politikos linija, kažkas turi pranešti agresyvią žinią. J.Lužkovas tam labai tinka, nes jis iš tikrųjų taip galvoja ir tiki tuo, ką šneka“, - teigia Maskvos dienraščio „Nezavisimaja Gazeta“ savininkas Konstantinas Remčiukovas. Pašnekovas mano, kad vyriausybė merą naudoja tyčia.

„Ką, po velnių, galvoja Bushas?“, - pykčio kupinu balsu tarsi ubagų karalius rėkia J.Lužkovas P.Osetijoje priešais jį susigrūdusiai miniai. Nuo gruzinų išvalytą Cchinvalį jis siūlo priskirti Maskvos sričiai, o G.W.Bushui siūlo pačiam pamatyti, kaip gyvena osetinai: „Jis giriasi, kad Amerika palaiko žmonių pastangas siekti laisvės ir nepriklausomybės. Tačiau Amerikos prezidentas pats turėtų atvykti į Cchinvalį, suniokotą, bet gyvą, suniokotą, bet su žmonėmis, kurie patiria laisvės džiaugsmą“.

Valdžios kontroliuojamai Rusijos televizijai patinka šis herojus. Žemas, kresnas ir pliką galvą po sovietinio proletaro kepure pavožęs raudonskruostis dažnai keliauja svetur, o iš paskos seka žurnalistai ir operatoriai. Prieš atvykdamas į P.Osetiją spalį jis aplankė kitą nuo Gruzijos atplėštą regioną Abchaziją. Minia ir ten jį sveikino kaip didvyrį.

Dar iki konflikto su Gruzija J.Lužkovas buvo šių dviejų anklavų patronas. Rusijos sostinės valdžią jis privertė užmegzti santykius su separatistų vyriausybėmis tarsi šios vadovautų nepriklausomoms valstybėms. Po karo rugpjūtį Kremliui liko tik pasekti pramintu taku.

J.Lužkovo populiarumas S.Osetijoje milžiniškas. Cchinvalyje J.Lužkovo vardu pavadinta gatvė, o separatistų prezidentas Eduardas Kokoity vadina svečią „brangiu draugu, kuris yra vienas iš mūsų“.

Tačiau į valdžią per „spalvotąsias revoliucijas“ per pastaruosius šešerius metus atėjusiems Rytų ir Vidurio Europos lyderiams J.Lužkovas yra baubas. Jo demonas ypač stiprus Gruzijoje ir Ukrainoje.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis atvirai pripažįsta, kad nekenčia J.Lužkovo, ir pastebi, kad jausmas yra abipusis. Per vieną iš savo kalbų J.Lužkovas pavadino M.Saakašvilį „nužmogėjusiu padaru“.

Sužinojęs, kad apie jį straipsnį rengia dienraštis „New York Times“ J.Lužkovas atsisakė duoti interviu. Tačiau jis drąsiai rėžė Rusijos vyriausybei, kad ši susigrąžintų iš Ukrainos Krymą.

Nemažai rusų mano, kad Krymas, kuriame rusakalbiai sudaro daugumą, o Maskva turi karinę laivyno bazę Juodojoje jūroje, yra neatskiriama Rusijos dalis.

Jeigu dėl Krymo Rusijos ir Vakarų santykiai susikirs, J.Lužkovas galės didžiuotis sukėlęs Kremliaus apetitą, mat jis Kryme subrandino kelias separatistų grupuotes, kurios po Gruzijos konflikto rėkia: „Dabar mūsų eilė!“.

Kai J.Lužkovas gegužę Kryme išlipo iš lėktuvo, jį pasitiko Ukrainos saugumo agentai, kurie įspėjo Maskvos merą nustoti kurstyti separatizmą. Tačiau sakydamas kalbą jis tyčia pabrėžė, kad Sevastopolis, kuriame prišvartuoti Rusijos karo laivai, priklauso Rusijai.

„Ar mums reikia tylėti?, - klausė J.Lužkovas, - Juk mes sakome tiesą!“.

Kitą dieną Ukrainos teisėsauga uždraudė Maskvos merui būti Ukrainoje ir pradėjo tirti jo veiklą Kryme, kur jis parėmė kultūros centrą, Maskvos namus, kurie iškilo Sevastopolyje.

Ukrainos saugumas tiria ir Maskvos mero žmonos milijardierės Jelenos Baturinos reikalus. Statybų ir nekilnojamojo turto verslo magnatė yra turtingiausia Rusijos moteris. Ukrainiečiai tvirtina, kad ji padeda vyrui, investuodama pinigus į konkrečius regionus.

Gruzinai taip pat norėtų surengti apklausą J.Lužkovui. O Tbilisio dėmesys svečiui iš Rusijos tik sustiprina jo kultą Pietų Osetijoje.

„Jeigu į jūsų namus kas nors įsiveržia norėdamas jus nužudyti, bet atsiranda žmogus, kuris jums padeda, ištiesia pagalbos ranką ir apsaugo, ką šiam žmogui jūs jaustumėte?“, - kalbėdama apie J.Lužkovą dėkingumo ir susižavėjimo neslepia 38 metų osetinė Zalina Abajeva, atėjusi pasveikinti garbingo Cchinvalio svečio. 

J.Lužkovo nacionalizmo gyvybės šaltinis prasiveržė po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais. Imperijos žlugimas paliko nuoskaudą J.Lužkovui ir kitiems nomenklatūros veikėjams, kurie sovietų laikais mėgavosi galia.

Dar labiau juos prislėgė Rusijos ekonomikos suirutė, dėl kurios buvę komunistai kaltino Vakarus, plečiančius savo įtakos zonas ir silpninančius Maskvą. Apmaudas sustiprėjo, kai buvusios sovietų respublikos ir satelitinės valstybės įstojo į NATO.

Nuo 1992 metų mero kėdėje sėdintis J.Lužkovas iškart atkreipė dėmesį į milijonus etninių rusų, kurie liko už tėvynės ribų ir po SSRS griūties vargo lyg rupūžės molyje. Jis pareiškė, kad buvusiose sovietų respublikose žmonės liko pamiršti, juos apleido į Kremlių atėjęs Borisas Jelcinas, todėl ryšių ir rėmėjų nestokojantis sostinės vadovas siuntė užsienio rusams dešimtis milijonų dolerių.

Kai B.Jelcinas susiderėjo su Ukraina dėl draugystės sutarties, J.Lužkovas iškart ėmė trimituoti apie „Krymo atsisakymą“.

J.Lužkovas supynė nacionalizmą su pagarba atgaivintai Rusijos stačiatikių bažnyčiai per prezidento rinkimų kampaniją 2000 metais. Jis siūlė aukštiesiems visuomenės sluoksniams labiau priimtiną nacionalizmo idėją – ne tokią nuodingą, kaip aršusis Vladimiras Žirinovskis.

„Jis rado aiškų ataskaitos tašką, kuris jam padėjo susikurti politinį įvaizdį. Amžiaus pabaigoje jis buvo galbūt vienintelis rusakalbių teisių gynėjas buvusiose SSRS teritorijose“, - pastebi Rusijos Dūmos narys, J.Lužkovo sąjungininkas, Konstantinas Zatulinas.

Kai paaiškėjo, kad rinkimus 2000 metais laimės V.Putinas, J.Lužkovas pasitraukė iš kovos. Bet jis ir toliau puoselėjo savo įvaizdį ir augino politikos dividendus.

Nuo 1992 metų, kai J.Lužkovas tapo meru, Maskva pasikeitė - iš apmirusio, nudriskusio miesto virto spindinčiu, ūžiančiu metropoliu. Miesto vadovas seka kylančius pastatus ir prižiūri statybų sektoriuje besisukančius milijardus. Sostinės statybininkai žino, kad meras net turi savą architektūrinį stilių – jis mėgsta dangoraižius, kurių viršūnėje mato trikampius bokštelius, vadinamus Lužkovo bokštais. Todėl jo širdį maloniai kutena ant Maskvos kranto augantys pastatai, finansų centras, kuris sostinę papuoš aukščiausiu Europoje dangoraižiu.

Šeštadieniais jis keliauja po statybų aikšteles, tikrina projektus ir prieš TV kameras plūsta biurokratus. Rusijos spauda daugiau rašo tik apie V.Putiną ir D.Medvedevą.

Kad ir kokie riebūs būtų mero valdininkams skirti keiksmažodžiai, Maskvą, kaip ir visą Rusiją, į dugną traukia korupcijos liūnas.

Pirmoji J.Lužkovo žmona mirė nuo vėžio. Antroji žmona J.Baturina yra 27 metais jaunesnė už vyrą. Pora susituokė 1991 metais. Milijardus moteris susikrovė valdydama nekilnojamojo turto ir pramonės bendrovę „Inteko“. Mero oponentai tikina, kad turtus susikrauti J.Baturinai padėjo santuoka. Vyras tai neigia.

Būdamas vienas iš valdančiosios partijos lyderių, J.Lužkovas yra netolerantiškas nuomonių skirtumams ir politiniams priešininkams, žurnalistams bei kitiems kritikams užneria įstatymų kilpas.

Kai gegužę K.Remčiukovo leidinyje buvo išspausdinta kritiška redakcijos nuomonė apie J.Lužkovo pasisakymus Kryme, miesto pareigūnai nusprendė iškeldinti laikraštį iš redakcijos pastato. Valdininkus nurimti privertė tik didelis triukšmas, kurį sukėlė lauk metami žurnalistai.

Nors J.Lužkovas nepriklauso artimų V.Putino žmonių ratui, tačiau Vladimiras Vladimirovičius išlaiko jį valdžioje. Anksčiau meras naudojosi savo populiarumu ir rinkimuose triuškino priešininkus. Dabar merą skiria prezidentas. Šiemet iš prezidento į premjero kėdę persėdęs V.Putinas, pernai nutarė, kad J.Lužkovas gali ir toliau vadovauti sostinei.

Analitikai pastebi, kad V.Putinas nėra viešai prieštaravęs grandiozinėms J.Lužkovo vizijoms ar pristabdęs mero išlaidavimą užsienio reikalams.

Miesto valdininkai negali tiksliai pasakyti, kiek pinigų J.Lužkovas išleido užsieniui, o vyriausybės biudžetai Rusijoje nuo viešumos slepiami tamsoje.

Maskvos tarptautinių ryšių departamento atstovas Aleksandras Pogorelovas atskleidė tik tiek, kad sostinės valdžia įsitraukia į paramos veiklą, kuri padeda „įvertintiems Rusijos bičiuliams“.

Maskvos taryboje dirbantis opozicijos veikėjas teisininkas Sergejus Mitrochinas sako, kad per dešimtmetį į užsienį iškeliavo šimtai milijonų dolerių. Kiti du tarybos nariai, priklausantys valdančiajai partijai ir bijoję bausmės, todėl nenorėję, kad jų pavardės būtų atskleistos, su šiais milžiniškais skaičiais sutinka.

S.Mitrochinas tikina, kad jis nuolat priešinasi tokioms valdančiųjų avantiūroms, nes Maskvai pačiai trūksta pinigų. „Jeigu lėšos yra naudojamos tarptautinei politikai, pinigai turi būti skiriami iš federalinio biudžeto“, - įsitikinęs jis.

2005 metų birželį J.Lužkovas pakvietė Pietų Osetijos separatistų lyderius į Maskvos traukinių stotį. Čia stovėjo vagonų sąstatai su milijonų verta pagalba: maisto produktais, vaistais ir medicinine įranga, automobiliais, palapinėmis ir kranais.

J.Lužkovas aiškino, kad krovinys – humanitarinė pagalba. Gruzija pažymėjo siuntą kaip karinę. Pietų Osetijos atstovai neslėpė, kad Maskvos meras padėjo pasirengti artėjančiam konfliktui.

„Tiems, kurie mėgina mus apkaltinti purvina politine kova, mes sakome: esame osetinai ir mes esame nepalaužiami žmonės!“, - tvirtina tariamas P.Osetijos prezidentas E.Kokoity.

Tai pačiais 2005 metais J.Lužkovas skyrė pinigų Pietų Osetijos keliams remontuoti. Tbilisis aiškina, kad taip meras palengvino separatistų pajėgų judėjimą. Gruzijos analitikai priduria, kad Maskva supirko didžiąją dalį kurortų Abchazijoje, kurios paplūdimiai sovietiniais laikais buvo lankoma atostogų vieta. Į anklavus Rusija siuntė ginklus, karius ir rusiškus pasus, tačiau J.Lužkovas buvo tas, kuris išžvalgo veiklos vietą ir paruošia dirvą.

„Jis visada buvo žinomas dėl savo karštligiškos veiklos konfliktų vietose. Jo vaidmuo - ir politinis, ir finansinis. O tai yra pavojingas mišinys, nes su politiniais pranešimais ateina dideli pinigai“, - sako Temuras Jakobašvilis – už Gruzijos vientisumą atsakingas ministras.

J.Lužkovas dėjo pastangas, kad sulipdytų kare pasiektus Rusijos laimėjimus. Konfliktui nesibaigus jis išsiuntė būrį pareigūnų, kad šie parengtų vietas, kur būtų perkelti Pietų Osetijos gyventojai. Vienas iš naujakurių gyvenviečių pavyzdžių – Tamarašeni kaimas. Anksčiau jame gyveno gruzinai. Po konflikto jis tapo pavaldus Cchinvaliui.

Prieš karą Tamarašeni ir kitos šalia jo esančios gyvenvietės buvo kelių tautų katilas, kurį prižiūrėjo taikdariai, o separastistai į jų gyvenimą nesikišo.

Dabar iš Tamarašeni liko tik krūvos griuvėsių ir išplėšti namai vaiduokliai.

Sakydamas kalbą Cchinvalyje J.Lužkovas nepaminėjo nuo karo nukentėjusių vietinių gruzinų, kurie neteko namų, nuosavos žemės, turto. Jis tik suokė apie tai, kaip atstatys Tamarašeni, kuriame bus daug namų, švytės mokyklos, veiks sporto kompleksai, parduotuvės ir žaidimų aikštelės – Rusijos galybės simboliai.

„Rusijai nieko nereikia, - mojuodamas rankomis ore kalbėjo svečias, - ji viską turi. Ji yra turtingiausia valstybė. Tačiau kai mes matome Pietų Osetijos patiriamą skriaudą, Abchazijos žmonių kančią, Rusija pakyla jų ginti“. 

Kai Rusija nuo Gruzijos atskėlė P.Osetiją ir Abchaziją, J.Lužkovas savo dėmesį ėmė skirti Krymui, kurį dauguma rusų laiko šventa istorine vieta, carų palikimu.

Pusiasalis Juodojoje jūroje Rusijai priklausė iki 1954 metų, kai tuometis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas priskyrė jį Ukrainai. Tuo metu sprendimas nesukėlė didelio atgarsio, nes abi šalys priklausė SSRS. Tačiau komunistų santvarka subyrėjo, o etniniai rusai, kurie sudaro apie 60 proc. iš 2 mln. pusiasalio gyventojų, turėjo pripažinti Kijevo, o ne Maskvos valdžią.

2004 metais Ukrainoje nuvilnijo Oranžinė revoliucija, kurioje vėliavomis mojavo Maskvai priešiški ukrainiečių nacionalistai, pradėję sukti šalies vairą NATO link. Krymo rusų permainos Kijeve nedžiugino.

Trintį tarp Maskvos ir Kijevo nuolat didina ir Rusijos karinio laivyno Juodojoje jūroje likimas. Ukrainos valdžia nutarė, kad Rusijos karo laivų Sevastopolio bazėje turi nelikti 2017 metais. Taip pat priimtas sprendimas viešame šalies gyvenime vartoti tik ukrainiečių kalbą.

Todėl pasaulis netrukus išgirdo J.Lužkovo griežimo dantimis melodiją: „Ukrainos vadovai rodo absoliučiai aiškų nusistatymą prieš visus rusiškus dalykus ir savo teritorijoje juos slopina: rusų kalbą, rusų kultūrą, rusų literatūrą ir pačius rusus“.

Sevastopolyje J.Lužkovas vis giliau kasa urvus Rusijos meškoms: 350 tūkst. gyventojų mieste jis atidarė Maskvos valstybinio universiteto padalinį, pastatė Rusijos stačiatikių cerkvių, mokyklų, sporto kompleksų, įrengė parkų.

Juodojoje jūroje plaukiojantys Rusų jūreiviai savo namų rajoną Kryme vadina tiesiog „Lužki“ - iš karto tampa aišku, kas inicijavo būstų statybą. J.Lužkovas pasiūlė investuoti į nekilnojamojo turto plėtrą Kryme dar 2 mlrd. dolerių.

V.Putinas yra sakęs, kad Rusija gerbia Ukrainos teritorinį vientisumą, bet jis neišsižadėjo ryšių su separatistais ir neatsisakė padėti Rusijos sostinės merui. Kai Ukraina uždraudė į šalį atvykti J.Lužkovui, Kremlius kirto atgal.

„Lužkovas tik išreiškia savo požiūrį, kuris atsitiktinai sutampa su daugelio rusų pažiūromis, kurios kyla iš skaudaus SSRS iširimo“, - pareiškė Užsienio reikalų ministerija.

Kad Kremlius neleidžia išsklaidyti J.Lužkovo dvasios, buvo galima aiškiai matyti rugsėjį, kai Sevastopolyje netikėtai greitai buvo suorganizuotos iškilmingos eitynės, kurių dalyviai dėjo gėles ant kapinių kalvos - Rusijos karių poilsio vietos. Taip buvo pagerbti Rusijai priklausiusio miesto gynėjai.

Per iškilmes plazdėjo Rusijos vėliavos, skambėjo sovietiniai himnai, dalyviai šlovino Rusijos pergalę Gruzijoje, o apie J.Lužkovą kalbėjo kaip apie ginklo brolį. Žmonės tikino, kad jis padės Krymui išsivaduoti iš Ukrainos tironijos.

Miesto rusų stačiatikių bažnyčios vadovas Sergejus Chaluta laimino eitynes. „Tiesa yra su mūsų šalimi!“, - sakė jis miniai, turėdamas galvoje toli gražu ne Ukrainą.