Kur rasti Europos B.Obamą? (nuotraukos)

Trečiadienio rytą naujienos iš istorinių Amerikos rinkimų Europoje buvo ryte ryjamos. Senasis žemynas buvo pametęs galvą dėl demokratų lyderio. Tačiau nuo lango perėjusi prie veidrodžio Europa sutrinka - tenka pripažinti, kad europinės B.Obamos versijos nematome. Ar Europoje permainoms laikas neatėjo?

Vokiečių „Spiegel“ žurnalo žurnalistai nusprendė pasižvalgyti po tris didžiąsias Europos valstybes: Vokietiją, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją ir paieškoti iš etninių mažumų kylančių politikos žvaigždžių.

„Europos dar laukia ilgas kelias“, - tikina Cemas Ozdemiras - pirmasis turkas, prasimušęs į Vokietijos politikos pasaulį. Jis yra vienas Žaliųjų partijos vadovų. C.Ozdemiras mano, kad Jungtinės Valstijos pasiuntė žinią, kad Europai „laikas judėti pirmyn“. „Reikia nustoti galvoti apie kiekvieną tautinės mažumos atstovą, kaip apie savo kilmės ir prosenelių šalies ambasadorių“, - sako politikas.

Turkų kilmės C.Ozdemiras bangas Vokietijos politikos vandenyse sukėlė 1994 metais, kai buvo išrinktas į Bundestagą. Tada jam buvo 28 metai.

Jis tikina, kad Europai reikia keisti mąstyseną ir kitaip pažvelgti į tautines mažumas - tik tai emigrantams ir jų palikuonims leis užkopti į politikos sceną: „Obamos pergalė skelbia, kad mes turime liautis rūšiuoti žmones į mažas dėžutes. Turime atsitraukti ir pamatyti didesnį paveikslą. Obama yra amerikietis - jis yra ir juodas, ir baltas. Aš esu vokietis su turkų šaknimis - kartu aš esu švabas ir europietis“.

Vokietijoje mažiau negu penktadalis gyventojų turi šaknų užsienyje - vienas arba abu tėvai yra ne vokiečiai. Bet ši statistika neatsispindi politikos arenoje. Šiuo metu tautinės mažumos turi vos 10 iš 612 vietų Bundestage. Panaši padėtis ir kitose Europos valstybėse, kur mažumų atstovų valdžioje yra neproporcingai menkai.

Nors Nyderlanduose didžiausio Europos uostamiesčio Roterdamo meru dirba Maroke gimęs Ahmedas Aboutalebas, jis yra reta išimtis.

B.Obamos dvasios paieškos po demokrato pergalės prieš respublikoną Johną McCainą suintensyvėjo Prancūzijoje. Šioje šalyje gyvena didžiausia Europoje juodaodžių bendruomenė ir arabų musulmonų mažuma - šią grupę sudaro 5 milijonai žmonių.

„Tai yra dešimt kartų svarbiau negu Berlyno sienos griūtis“, - su prancūzišku iškilmingumu apie B.Obamos pergalės reikšmę neseniai per radiją kalbėjo Rama Yade - vienintelė tamsiaodė Prancūzijos vyriausybės narė, užsienio reikalų ministro įgaliotinė žmogaus teisių klausimais.

„Amerika vėl yra naujas pasaulis. Šį rytą mes visi norime būti amerikiečiai, kad galėtume bent grybštelėti dalelę šios svajonės, kuri išsiskleidžia prieš mūsų akis“, - kalbėjo Prancūzijos vyriausybės narė.

Pernai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy užkariavo laikraščių antraštes, kai į vyriausybę išsirinko tris politikus, kilusius iš tautinių mažumų. Vis dėlto dvi pagrindinės prancūzų politinės partijos, dešinioji UMP ir socialistai, sulaukia kritikos už tai, kad neįsileidžia į savo viršūnes juodaodžių bei arabų.

Atstovavimo mažumoms klausimas iškilo Prancūzijoje per rasinius neramumus 2005 metais. Tada Prancūzijos miestų gyventojai šiurpo nuo degančių mašinų, dūžtančių vitrinų ir kruvinų muštynių. Tačiau praėjus trejiems metams politikos elitas ir toliau tvirtai laiko valdžią savo rankose.

Daugelyje vietovių pyktis ir nuoskauda kunkuliuoja, tačiau kol kas neprasiveržia į paviršių.

„Tikriausiai tai buvo didžiausias smurto protrūkis gatvėse nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o vyriausybės reakcija buvo labai silpna. Nepatenkinti miestų ir priemiesčių gyventojai neturi progų pranešti apie savo nepasitenkinimą“, - mano Romainas Garbaye, tyrinėjantis mažumų įtaką Prancūzijos ir Anglijos miestų politikai ir apie tai parašęs knygą „Vietinės valdžios ėmimas“.

R.Garbaye mano, kad B.Obamos iškilimas suteikia priežasčių „atsargiam optimizmui“: „Tai siunčia žinią ten, kur svarbiausia - politikos elitui“.

Savivaldos politikos procesus tyrinėjantis vyras sako, kad vietinėse institucijose mažumų atstovai įgyja vis daugiau valdžios, bet iki galios piramidės viršūnės jiems labai toli: „Savivaldos rinkimuose 2008 metais Prancūzijoje mažumos pasirodė geriau negu anksčiau, permainos juda lėtai, tačiau jos vyksta. Politinio elito priešiškumas silpnės, nes supratimas, kad kažkas vyksta savivaldos lygiu, auga“.

Išgirdusi apie B.Obamos pergalę pagrindinė juodaodžių teisių gynėjų grupė žygiavo į dviejų pagrindinių Prancūzijos partijų būstines ir prašė daugiau paramos mažumų kandidatams per kitąmet vyksiančius Europos rinkimus.

Norėdamas pabrėžti visuomenės susirūpinimą neseniai prancūzų dienraštis „Le Monde“ paskelbė straipsnį: „Prancūzų Baracko Obamos paieškos“.

Didžiojoje Britanijoje, kurioje „maišytos rasės“ grupė yra sparčiausiai auganti mažuma, B.Obamos pergalė buvo priimta kaip jaunų juodaodžių ateities vizija - būsimos valdžios ženklas.

Lordų rūmų narė Patricia Janet Scotland, kuri gimė Dominikoje, buvusioje britų kolonijoje, yra pirmoji moteris ir juodaodė, gavusi aukštą postą D.Britanijos vyriausybėje. Ji sako, kad B.Obamos pergalė pasiuntė signalą jaunajai gyventojų kartai ir parodė, kad politika keičiasi.

Paklausta, ar galėtų tapti juodaodė D.Britanijos premjere, ji nedvejoja: „Kodėl ne? Aš nekenčiu asmenų, kurie sprendžia apie žmogų pagal jo odos spalvą, o ne pagal sugebėjimus ir charakterio bruožus. Praeityje žmonėms spalva trukdė įvertinti charakterį. Dabar tai keičiasi. Dabar bendruomenė vertinimo pagrindu laiko žmogaus talentą“.

Vis dėlto jos optimizmas yra nutolęs nuo britiškos politikos realybės. Nors tautinės mažumos sudaro mažiausiai 8 procentus gyventojų, bet parlamente joms tenka vos 15 vietų iš 646.

Taigi per Europą ritasi obamanijos banga, tačiau tautinės mažumos lieka vyriausybės sąrašų paraštėse. Tačiau ir iš tokios pozicijos Europos imigrantai atidžiai seka kiekvieną B.Obamos judesį. „Faktas, kad afroamerikietis tapo prezidentu yra viena, o kad jo tėvas buvo imigrantas, tai neįtikėtina“, - švyti turkų sąjungos atstovas Berlyne Cinaras Safteras.

Europa sukuria nemažai kliūčių piliečiams iš mažumų grupių, jeigu jie ima veržti į valdžią. Pirma, priprasti prie socialinių pokyčių reikia laiko. Imigracija JAV turi ilgą istoriją, o, pavyzdžiui, Ispanija imigrantų dėmesio sulaukė tik per paskutinį dešimtmetį. Kitose šalyse darbo imigracija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo - šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Permainas riboja ir neigiami stereotipai. „Obamai pasisekė, nes jis pritapo prie pagrindinės mąstymo krypties“, - mano Blūmsburgo universiteto mokslininkas Peteris Doerschleras, kuris tyrinėja Turkijos bendruomenės gyvenimą Vokietijoje.

„Nemanau, kad Europos visuomenės yra pasirengusios mažumų atstovams suteikti svarbesnį vaidmenį - ne vien žiūrėti kaip į atskirus kandidatus. Iš dalies tai yra dėl imigrantų, ypač musulmonų, stigmos, kuri asocijuojasi su grėsme saugumui, kuri neleidžia pasitikėti žmonėmis ir jų veikla dėl bendros gerovės“, - aiškina mokslininkas.

Tačiau tiktai laikas ir ateities rinkimai parodys, ar B.Obamos žodžiai apie permainas ir šioje Atlanto pusėje virs kūnu, o diskriminacija sudils. R.Garbaye mano, kad po B.Obamos pergalės JAV Europoje rinkimų agitacija nebebus tokia, kaip anksčiau.