Šiaurės Londone Ist Finčlio rajone įkurtose milžiniškose kapinėse yra vieta, vadinama Atminimo sodu. Joje jau beveik šimtmetį laidojami Didžiosios Britanijos sostinėje mirę benamiai, elgetos ar jokių giminaičių neturintys asmenys.
Būtent šiame sodelyje 2007-ųjų rugpjūčio pradžioje buvo išbarstyti prievartinės mirties sulaukusio 17 mėnesių kūdikio pelenai. Dabar visa Jungtinė Karalystė žino šio baltapūkio mažylio, kol kas teismo sprendimu įvardijamo tik kaip „Baby P“ (kūdikis P.), tragišką istoriją.
Neįsivaizduojamas sadizmas
Berniukas nuo septynių mėnesių amžiaus iki pat mirties buvo nuolatos sadistiškai kankinamas.
Jo budeliai – 27 metų motina, jos 32 metų neonacis sugyventinis ir dar vienas vyras – 36-erių pedofilas, gyvenęs kartu.
Nuo lapkričio pradžios, kai baigėsi visų šių sužvėrėjusių asmenų teismas, Didžioji Britanija tiesiog ūžia. Bet ne todėl, kad pasipiktinimą būtų sukėlę teisėjai.
Prisiekusieji vienbalsiai visus tris kankintojus pripažino kaltais. Nuosprendžio paskelbimas atidėtas iki gruodžio 15 dienos, todėl iki tos datos vietos ir tarptautinei žiniasklaidai leista įvardyti tiktai vieną iš sadistų – 36-erių Jasoną Oweną.
Sukrečiantis jau vien „Baby P“ patirtų kankinimų sąrašas. Kūdikiui buvo sulaužytas stuburas, aštuoni šonkauliai, replėmis nuplėšti rankų ir kojų nagai, galvoje daugybė žaizdų, beveik nuplėšta ausis, jis buvo kandžiojamas – tiek sadisto patėvio, tiek ir šio laikomų šunų.
Mirtinas smūgis, ekspertų nuomone, berniukui buvo suduotas 2007 metų rugpjūčio 3 dieną.
Smogta taip stipriai, kad buvo išmušti priekiniai dantys. Skrodimo metu vienas dantis rastas prarytas.
Stebėjo, bet nieko nematė
Vis dėlto britų visuomenę labiausiai sukrėtė ne šis sunkiai suvokiamas sadizmas prieš mažametį.
Milijonai britų patyrė tikrą šoką dėl visai kitos priežasties.
Paaiškėjo, kad apie kraupią mažylio padėtį šeimoje mėnesių mėnesiais gerai žinojo vietinės socialinės tarnybos, medikai ir policija. Ir nieko nepadarė, kad jį išgelbėtų.
Net 60 kartų kūdikio P. motinos bute Haringėjuje lankėsi šių žinybų darbuotojai. Mat vaikas buvo įtrauktas į „rizikingos aplinkos“ grupę.
Tačiau motina šiems apsilankymams „pasiruošdavo“: kūdikio galvos žaizdos būdavo užtepamos antiseptiniu ar kokiu kitokiu tepalu, o veidelis ir rankos būdavo ištepamas šokoladu.
Kai paskutinėmis gyvenimo dienomis berniukui buvo sulaužytas stuburas ir jis nebegalėjo vaikščioti, motina sodindavo mažylį į vežimėlį ir apsimesdavo, kad ruošiasi važiuoti į parką.
Per socialinių darbuotojų vizitus abu moters sugyventiniai puldavo slėptis. Tai buvo daroma tam, kad nei minėtos tarnybos, nei policija ir toliau nė nenutuoktų, jog valstybės suteiktame „vienišos motinos bute“ už dyką gyvena ir du sveiki vyrai.
Įprasti motinos pasiteisinimai socialiniams darbuotojams ar policijai dėl nuolat mėlynėmis nusėto berniuko kūno ir veido būdavę tokie: „Jis labai nerangus ir dažnai pargriūva“.
Įspėjimai – lyg į sieną
Tikrojo berniuko tėvo (pora buvo išsiskyrusi ir gyveno atskirai), taip pat kitų giminaičių prašymu valdžia keliskart lyg ir bandė atimti vaiką ir perduoti jį globėjų šeimai.
Net trys gydytojai, po kelių incidentų apžiūrėję kūdikio P. sužeidimus, raštu rekomendavo policijai nedelsiant ištirti padėtį berniuko šeimoje.
Policija tarsi buvo pasiryžusi imtis veiksmų: dukart Skotland Jardo pareigūnai buvo suėmę motiną, kuri, be minėto berniuko, augino dar du paauglystės nesulaukusius vaikus.
Tačiau prokuratūros teisininkai nusprendė, kad įkalčių prieš motiną yra per mažai. Berniukas penkioms savaitėms buvo laikinai perduotas kaimynystėje gyvenančiai močiutei iš motinos pusės. Tačiau veikiai Haringėjaus vaikų priežiūros tarnybos vadovai kūdikį grąžino atgal į smurtautojų rankas.
Būtent šie biurokratai, nusprendę, kad mažylis turi likti su savo motina, ir pasirašė nuosprendį kankinamam kūdikiui. Maža to, apie artėjančią tragediją žinojo ir aukščiausia Jungtinės Karalystės valdžia.
Viena iš darbo išvyta Haringėjaus socialinė darbuotoja varpais skambino ypač garsiai. Ji net keturiems britų ministrams – tarp jų sveikatos apsaugos bei švietimo – pranešė, kad Haringėjuje gali įvykti tragedija.
Pasitelkusi advokatą, Nevres Kemal parašė skundą, kuriuo ministrams išdėstė nuogąstavimus dėl „Baby P“. Iki mažylio mirties datos buvo likę pusė metų.
Abejingumas ar aplaidumas?
N.Kemal perspėjo ministrus, kad Haringėjuje gali „įvykti nauja tragedija, panaši į Victorios Climbie atvejį“.
Iš tiesų – 2000-aisiais būtent tame pačiame Haringėjaus rajone giminaičiai žiauriai nukankino 8 metų juodaodę mergaitę V.Climbie.
Mažametė mirė nuo bado ir troškulio – ji ištisas savaites buvo kalinama šaltoje vonioje, kur privalėjo tūnoti tarp savo išmatų. Mergaitė buvo prievartaujama ir žiauriai mušama.
Haringėjaus socialiniai darbuotojai, medikai ir mokytojai apie V.Climbie globojusios giminaitės ir jos sugyventinio žiaurumą žinojo daugiau nei pusmetį.
Bet biurokratinė valstybės mašina, kasmet išleidžianti šimtus milijonų svarų mažamečių apsaugai nuo smurto, aštuonmetę mergaitę, kaip ir kūdikį P., paliko likimo valiai.
„Paralelių ir sutapimų tarp V.Climbie ir „Baby P“ tragedijų – labai daug. Abiem atvejais socialinės tarnybos turėjo pakankamai akivaizdžių duomenų, kad tuose Haringėjaus butuose vyksta negeri dalykai.
Tačiau buvo elgiamasi labai formaliai: svarbi buvo įstatymo ar nuodugnių instrukcijų raidė, bet ne dvasia.
Kas iš tų daugelio vizitų į vaiko butą, jei darbuotojai dorai nė neapžiūrėdavo jo.
Kodėl jie taip lengvai patikėdavo visiškai absurdiškais motinos paaiškinimais?
Galima prikurti pačių įvairiausių valstybinių struktūrų, bet jos bus neveiksnios, jei darbuotojai vaikus vertins tik kaip skaičius statistikos grafoje“, – „Lietuvos rytui“ sakė žinomas britų socialinės rūpybos sistemos kritikas profesorius Ray Jonesas.
Šio eksperto nuomone, šioje tragiškoje istorijoje apstu ir baisaus, net nusikalstamo kai kurių darbuotojų nekompetentingumo.
Ir iš tiesų – sunku būtų kitaip paaiškinti vos dvi dienos iki kūdikio P. mirties jį tikrinusios medikės elgesį. Ši net nesugebėjo nustatyti, kad mažylis yra paralyžiuotas, nes jam perlaužtas stuburas ir lūžę net aštuoni šonkauliai.
Vėliau medikė pasiteisino, kad berniuko dorai neapžiūrėjo, nes šis „vis muistėsi ir buvo nelaimingas“.
Beje, ši moteris – kol kas vienintelė priversta atsakyti dėl savo nusikalstamo aplaidumo. Ji neteko darbo.
Pamokos liko neišmoktos
Britai dabar tiesiog priversti prisiminti, kad po V.Climbie tragedijos Jungtinės Karalystės vyriausybė inicijavo nepriklausomą tyrimą, kainavusį daugiau kaip 4 milijonus svarų sterlingų.
Tyrimo išvadas tuomet pateikęs vienas žinomiausių britų socialinių reikalų specialistų lordas Lamingas tikėjosi, jog būtent Haringėjaus valdžia pirmoji įdiegs jo rekomendacijas.
Svarbiausias iš siūlymų buvo tas, kad skirtingos žinybos nuolat dalytųsi kompiuterine informacija apie kiekvieną į rizikos grupę įtrauktą vaiką.
„Deja, mano pastangos nuėjo perniek“, – šią savaitę liūdnai pripažino lordas Lamingas.
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkui Gordonui Brownui tokie žodžiai – lyg užnuodytos strėlės į nugarą. Mat dar praėjusią savaitę opozicijos lyderis Davidas Cameronas tiesiog čirškino premjerą kritikos ugnyje per vyriausybės valandą pamiršęs visus kitus reikalus ir kalbėjęs tik apie „Baby P“ istoriją.
Premjeras į tokią kritiką kol kas atsikerta, kad „tai – ne tas reikalas, kurį vertėtų politizuoti“. Tačiau jau šią savaitę dviejų mažamečių tėvas G.Brownas parlamente patvirtino, kad jis vėl kreipsiąsis į minėtąjį lordą Lamingą.
Jam bus pavesta atlikti naują tyrimą ir rasti naujų būdų, kaip išvengti panašių tragedijų.
Vyriausybė jau paskelbė, kad visoje Didžiojoje Britanijoje bus kuriamos naujos regioninės agentūros – Vaikų pasitikėjimo tarybos. Į jas bus įtraukti vietos policijos, mokyklų, ligoninių ir socialinės pagalbos tarnybų atstovai. Šių tarybų tikslas – prevencija ir kuo ankstesnis įsikišimas bet kokio smurto prieš vaikus atvejais.
Kaltos – iširusios šeimos?
Tačiau ar tikrai dar vienos biurokratinės struktūros sukūrimas – geriausia išeitis? Ar visuomenė tikrai pajėgi apsaugoti pažeidžiamiausius savo visuomenės narius, kai smurtas ir prievarta vykdoma už uždarų durų?
„Kūdikio P. atvejis įrodo, kad mes neišspręsime įsišaknijusios problemos vien geriau koordinuodami valdžios šakų bendradarbiavimą. Juk apie šį kūdikį žinojo net keli ministrai, o jo gyvybė vis vien nebuvo išsaugota.
Mano galva, problemos esmė yra iširusios šeimos. Dabar Jungtinėje Karalystėje yra apie pusantro milijono vaikų, kurie priklauso rizikos grupei. Dauguma jų gyvena iširusiose šeimose.
Statistika rodo, kad vaikas, gyvenantis su motina ir patėviu, 8 kartus dažniau rizikuoja tapti prievartos auka nei vaikas, gyvenantis darnioje šeimoje“, – „Lietuvos rytui“ sakė konservatyvus britų politikas Iainas Duncanas Smithas.
Profesoriai iš Kanados Martinas Daly ir Margo Wilson dar 1994 metais atliko statistinį palyginimą. Jo rezultatai išties šokiruojantys: jauniausio amžiaus (iki 2 metų) vaikai net 100 kartų labiau rizikuoja nukentėti nuo patėvių smurto nei nuo savo genetinių tėvų.
Tačiau ar šis faktas padės nusiplauti mažylio kraują nuo savo munduro Didžiosios Britanijos valdžiai?
Ar galima nuteisti valstybę?
Milžiniškas britų žiniasklaidos susidomėjimas „Baby P“ tragedija kiek nustūmė į šoną kitą Jungtinės Karalystės teisės sistemai ypač svarbią kriminalinę bylą.
70 metų močiutė Verna Bryant šiomis dienomis laimėjo precedento neturinčią teisę kviesti į teisiamųjų suolą visą britų teisingumo sistemą. Taip ji kovoja ne tik dėl savo, bet ir našlaite likusios anūkės teisių.
V.Bryant išsireikalavo, kad aukšti Teisingumo ministerijos, policijos ir kalėjimų pareigūnai viešame teisme pasiaiškintų dėl savo veiksmų. Mat jų sprendimai leido pavojingam recidyvistui išeiti į laisvę, o tada jis atėmė V.Bryant dukters Naomi (nuotr. viršuje kartu su motina) gyvybę.
22 kartus teistas Anthony Rice'as (nuotr. apačioje) iš kalėjimo išėjo 2005-ųjų pavasarį. Nemaža dalis jo padarytų nusikaltimų – lytiniai išpuoliai prieš merginas ir moteris. Vos po keturių mėnesių laisvės jis žiauriai išprievartavo ir nužudė 40-metę N.Bryant.
Trejus metus atkakli britų močiutė nenuilsdama kovojo už teisę patraukti atsakomybėn ne tik žudiką. Šis jau yra įkalintas iki gyvos galvos, bet aukos motina reikalauja, kad atsakytų ir aukšti pareigūnai. Mat būtent jie nusprendė, jog recidyvisto žmogaus teisės yra svarbesnės nei jo būsimų aukų teisė gyventi.
Dar 2001 metais kriminalinės psichologijos ekspertai pareiškė, kad paleidus A.Rice'ą į laisvę yra labai didelė tikimybė – net daugiau nei 70 procentų – kad šis vėl išprievartaus merginą ar moterį.
Tačiau kiti pareigūnai nusprendė, kad recidyvisto už grotų laikyti negalima ilgiau, nei jis buvo nuteistas. Esą kitaip bus pažeistos jo žmogaus teisės.
„Mano duktė irgi turėjo žmogaus teises, kol A.Rice'as atėmė jai gyvybę“, – su kartėliu pareiškė V.Bryant, auginanti našlaite likusią anūkę.
Pagyvenusios moters kryžiaus žygį prieš absurdišką politinį korektiškumą, kuris nusikaltėlių teises iškelia aukščiau paprastų visuomenės narių teisės gyventi, remia visas būrys nevyriausybinių britų organizacijų.
„Šios tragedijos būtų buvę galima išvengti, jei atsakingi žinybų atstovai būtų daug atidžiau susipažinę su duomenimis, kurie rimtai įspėjo apie A.Rice'o keliamą grėsmę“, – pareiškė bylą kuruojanti organizacijos „Liberty“ ekspertė Anna Fairclough.
Istorinio precedento devynis šimtmečius skaičiuojančioje britų teisingumo sistemoje neturintis N.Bryant nužudymo aplinkybių tyrimo procesas prasidės kitų metų rugsėjį.