Karikatūros vaizduoja seną nutukusį Dėdę Semą rūškana pažeminto žmogaus mina. Vienoje jų jis plaukia plaustu (vaizdelis, paprastai siejamas su į JAV bėgančiais kubiečiais), prašydamas pagalbos iš socialistinės Kubos, kurią vaizduoja saloje stovintis gydytojas. Kitoje prezidentas G.W.Bushas bando pripūsti subliuškusį Dėdę Semą vaizduojantį balioną.
Kubos žmonėms siunčiama aiški žinia: kapitalizmą ištiko krizė, kaip mes jums ir sakėme, ir jei jums atrodo, kad čia gyventi nemiela, tik pažvelkite, kas dedasi tenai.
Kubos valdžia iš visų jėgų stengiasi pasinaudoti proga nukreipti savo piliečių dėmesį nuo sunkių gyvenimo sąlygų pačioje Havanoje, kurioje dar nuo Karibų jūros piratų laikų knibžda būriai prekeivių, prostitučių ir elgetų.
Havanos centre dirbantis psichoterapeutas Eduardo taip nusako Kubos sostinės atmosferą: „Visus ištikusi depresija. Žmonės nusiminę. Nuo tada, kai praūžė uraganas Gustavas, trūksta net maisto“. Ir taip prabangos preke laikyti vaisiai dabar dar rečiau atsiduria ant kubiečių stalų.
Situaciją dar labiau apsunkina milicijos paskelbtas karas su suvešėjusia juodąja rinka. „Jie šmirinėja visur, - skundžiasi Eduardo. – Daugybė milicininkų nuolat tave stabdo, reikalauja dokumentų ir klausinėja, ką veiki“. Galų gale suduodama žemiausia pesimizmo styga: „Dabar beveik taip pat blogai, kaip per „specialųjį laikotarpį“.
Tris dešimtmečius po revoliucijos Kubos ekonomiką palaikė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkų Rytų Europoje subsidijos. Rytų europiečiai aukštomis kainomis pirko Kubos cukrų arba keisdavo jį į gamyklų ir transporto įrangą. Tačiau komunizmas Europoje staiga žlugo ir subsidijos baigėsi. Kuba nebeišgalėjo importuoti maisto, žmonės neteko darbo vietų ir gyvenimo lygis greitai smuko.
Neišvengiamai suklestėjo nusikalstamumas ir kontrabanda, o valdžia ėmėsi žiaurių priemonių prieš visus, kuriuos kaltino užsiimant antivisuomenine veikla arba lupikavimu. Tai ir buvo vadinamasis „specialusis laikotarpis“, kuris kubiečiams sukelia jausmus, kokius vakariečiai jaučia Didžiajai depresijai, Rytų blokas – stalinizmo laikotarpiui, o kinai – Kultūrinei revoliucijai.
Šį rudenį milicininkų Havanos gatvėse buvo ypač daug. Buvo galima išvysti, kaip jie stabdo netgi mokyklinukes ir reikalauja dokumentų.
Lygiai kaip laisvos rinkos šalių gyvenimą veikia ekonomikos ciklai, Kuboje juntami Castro ciklai. Kai laikai pagerėja, pajuntama ir šiokia tokia politinė liberalizacija, įvykdoma viena kita reforma, gatvėse sumažėja milicijos ir gyvenimas kuriam laikui tampa pakenčiamas. Tačiau greitai baigiasi pinigai, grįžta nepriteklius, tolerancijos nebelieka ir kubiečių gyvenimas vėl pasunkėja.
Kuboje veikianti ekonominė sistema – centralizuota ir valdoma valstybės – žlugo beveik visose šalyse, kurios ją išbandė. Kuba lieka viena paskutiniųjų socializmo salų rinkos ekonomikos vandenyne.
Iš to ir kyla garsusis Kubos savitumas. Miestų gatvėse gausu senų pastatų, kurių yrančios sienos, rodos, tebestovi tik iš įpročio. Galima išvysti kelis automobilius – senoviškus ir įspūdingus. Beveik nėra neoninių ženklų, o vienodomis uniformomis aprengti mokinukai žygiuoja tvarkingomis eilėmis. Išlepintam vakariečiui toks griūnantis paprastumas gali pasirodyti tikra atgaiva nuo pasakiško vartotojiškumo, įtempto gyvenimo tempo ir kvapą gniaužiančio išteklių švaistymo.
Žvilgtelėjęs pro Kubos gamyklos langą pasijunti nusikėlęs pusę amžiaus į praeitį. Santa Klaroje stovi garsusis cigarų fabrikas. Didelėje patalpoje prie medinių stalų sėdi beveik pusantro šimto darbininkų, daugiausia moterų, rankomis vyniojančių cigarus. Sienos nukabinėtos politiniais plakatais, o iš radijo imtuvų skamba aštuntojo dešimtmečio popmuzika.
Toliau nuo turistams skirtų vietų įsikūrusios eiliniams kubiečiams įkandamos parduotuvės stovi pustuštės. Parduotuvės lentynose paprastai sukrautas eklektiškas atsitiktinių prekių rinkinys: padangų kameros, kibirai, prastai padaryti samčiai, keli vienos rūšies šalmai ir šiek tiek prastos kokybės drabužių. Vienoje didelėje ir šiuolaikiškoje Santa Klaros parduotuvėje gausu aliejaus – ir beveik nieko daugiau. Bet kuriuo dienos metu ant šaligatvių sėdi nieko neveikiantys žmonės.
Autopistos – didelio, juostomis nesuskirstyto ir beveik nenaudojamo pagrindinio greitkelio – šalikelėse darbininkai vangiai pjauna žolę –tuščias darbas yra lėtinė ir neišvengiama planinės ekonomikos liga. Kaip juokaudavome sovietmečiu, mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, kad mums moka.
Eilinis kubietis per mėnesį uždirba vidutiniškai 340 pesų (mažiau nei 50 litų), o pensijos tesiekia 205 pesus. Perkamąją galią šiek tiek pakelia nemokamas mokslas ir sveikatos apsauga, subsiduojama elektros energija ir svarbiausių maisto produktų davinys.
Vis dėlto apie pinigų trūkumą kasdien primena dvigubos valiutos sistema. Su JAV doleriu susietas Kubos konvertuojamas pesas (CUC), skirtas turistams ir naudojamas kubiečių kai kurioms prekėms įsigyti, vertas 24 kartus daugiau nei „nacionalinė valiuta“.
Romo fabrike kokybės kontrolieriumi dirbantis Williamas gauna didesnę nei įprasta – 700 paprastų pesų – algą. Tačiau augindamas tris vaikus (dar vienas išvyko dirbti į Ispaniją) jis priverstas nuolat ją perskaičiuoti. „Marškinėliai – 10 CUC, džinsai – 25 CUC, batai – 60 CUC. Taip ir nelieka pusės mėnesio algos! Mano vaikai nori uždirbti. Bet čia uždirbti neįmanoma“.
Nors gyventojų migracija ribojama, kubiečiai gali išvykti iš Kubos – ir kasmet tūkstančiai jų pasinaudoja galimybe. Šiuo metu daugiau nei milijonas kubiečių gyvena JAV arba Europoje ir siunčia pinigus tėvynėje likusioms šeimoms.
Kadangi Kuboje skatinama lygybė, kvalifikuoti darbuotojai uždirba ne kažin kiek daugiau už paprastus darbininkus. Viena agronomė, anksčiau dirbusi pagal specialybę, namo parnešdavo 350 pesų algos. Ji nusprendė mesti darbą ir ėmė savo sode auginti daržoves bei jas pardavinėti gatvės turguje – jos pajamos padvigubėjo. Neseniai Kubos valdžia pripažino, kad šalyje trūksta 8 tūkst. mokytojų, dauguma kurių nutarė ieškoti kitos, šiek tiek pelningesnės veiklos.
Vis dėlto pagrindinis gyvenimą pasigerinti leidžiantis būdas – juodoji rinka. Kadangi beveik visas turtas priklauso valstybei, juodojoje rinkoje prekiaujama iš valstybinių įmonių vogtais produktais.
„Jei ne „mercado negro“, nieko neturėtume, - sako vienas Santa Klaros gyventojas. – Dažniausiai vagiame iš darboviečių. Jei dirbi batų fabrike, prisirenki medžiagos, namie siuvi batus ir juos parduodi. Jei dirbi statybose, vagi cementą. Visi nešame, ką galime – vargšai ant nugaros, o turtuoliai bagažinėse“.
Kartą jis remontavo vieną valstybinį pastatą ir savo akimis regėjo, kaip pamažu dingo trečdalis darbams skirtų statybinių medžiagų. Havanos gatvėse lengvai galima nusipirkti cigarų, kuriuos darbuotojai kasdien išneša iš gamyklos. Ir, žinoma, veikia rafinuota kyšininkavimo sistema. Pavyzdžiui, ilgoje eilėje prie ledainės stovinčius turistus milicininkas nuveda prie kito prekystalio, kur ledai kainuoja dvidešimt kartų brangiau. Dalis šios sumos už paslaugą keliauja tiesiai uniformuotajam į kišenę.
Kažkada Kuba buvo cukraus sala. Tačiau praėjusį dešimtmetį pagrindine verslo šaka tapo turizmas. Pernai iš turistų sala uždirbo 43 proc. savo BVP. Kubos paplūdimius ir kurortus aplankė daugiau nei du milijonai turistų. Užsienio koncernuose dirbančių kubiečių alga mokama valstybei, kuri dalį sumos perduoda patiems darbininkams. Tačiau dėl skirtingos paprasto ir konvertuojamojo peso vertės atostogautojų arbatpinigiai gali ištraukti turizme dirbančius kubiečius iš skurdo. 5 CUC arbatpinigiai (verti maždaug 5 JAV dolerių) prilygsta algai, kurią kambarinė uždirba per dvi savaites.
Nemažai viešbučiuose dirbančių kubiečių sutinka taikstytis su dideliais nepatogumais – pavyzdžiui, ilgomis kelionėmis iš namų. „Pinar del Rio“ registratoriumi dirbantis Jorge pasakoja savo 24 valandų pamainą baigiantis devintą valandą ryto ir tada keliaujantis penkiolika kilometrų namo, kuriuos pasiekia tik popiet. „Tai normalu“, - patraukia pečiais.
Kubiečių kasdienybę apsunkina ir pasibaisėtina transporto infrastruktūros būklė. Geležinkeliai susidėvėję, o didžioji įrangos dalis – nurašyti įrenginiai iš Rytų Europos. Tai tamsūs aprūdiję rumuniški vagonai, stovintys apgriuvusioje Santa Klaros stotyje. Šiame mieste pagrindinė transporto priemonė – maži, arklių traukiami vežimai, į kuriuos kartais susigrūda aštuoni keleiviai. „Kovą mums pažadėjo autobusus – bet kur jie yra?“ – burbteli vietiniai.
„Vaikštome peilio ašmenimis“, - atsako Eduardo, paprašytas apibūdinti savo gyvenimą. Tada pirštu baksteli į pirmą „Granma“ puslapį: „Bet ir jūs turite sunkumų“.