Prancūzijos pietvakariai. Šalmų, dujokaukių, skydų ir kitokios amunicijos prikimštas mikroautobusas rieda Sent Astjė miestelio apylinkėmis. Už lango – juoda naktis.
Tylu, tik vis sušnypščia radijo stotelės.
„Vyrai, ant kelio gali būti minų“, – kitus du kolonos automobilius perspėja vidaus tarnybos majoras Marakas Mickevičius.
Pratybos vyko ir naktį
Viešojo saugumo tarnybos Kauno dalinio specialiosios paskirties ir mobiliosios kuopos pareigūnai pradėjo dar vieną Europos Sąjungos policijos pajėgų (ESPP) pratybų etapą. Šįkart jos vyksta naktį.
„Vienoje upės pusėje gyvena raudonieji, o kitoje – mėlynieji.
Mūsų užduotis – neleisti susitikti šioms priešiškoms grupėms, kad neįvyktų konfliktas, ir patikrinti tilto saugumą“, – pirmąją lietuvių užduotį paaiškina už operacijų vykdymą atsakingas M.Mickevičius.
„Pasiuntėme žvalgų grupę ištirti, ar keliai neužminuoti, ar nėra barikadų, kitų kliūčių nuvažiuoti iki galutinio tikslo“, – sustojus automobiliams kalbėjo majoras.
Žvalgams davus signalą, kiek pasikratome paupio keliuku ir sustojame. Apsiginklavę vyrai išlipa ir dingsta tamsoje.
Akims pripratus, dešinėje pusėje išlenda išvaizdaus senovinio tilto kontūrai.
„Patikrinome tilto apačią ir viršų, išstatėme sargybą ir pasirengėme, jeigu prireiks, apšviesti prieigas. Laukiame tolesnių nurodymų“, – po kiek laiko vėl prabyla M.Mickevičius.
Prancūzijos nacionalinio žandarmerijos pajėgų mokymo centro (CNEFG) bendrabutyje šalia Sent Astjė 17 lietuvių gyveno dvi savaites. Jie keldavosi 6 val. ryto, o pratybas neretai baigdavo vidurnaktį.
Gludina visus skirtumus
Savo dydžiu, įrangos sudėtingumu ir modernumu Europoje lygių neturinčiame centre 300 policininkų ir žandarų iš šešiolikos ES šalių tobulina profesinę kvalifikaciją ir mokosi atlikti bendras operacijas, kad ateityje ESPP būtų galima operatyviai siųsti į karštuosius taškus.
Suderinti sąveiką nėra paprasta. Įsivaizduokite ašarinėmis dujomis demonstrantus visuomet vaikančius prancūzus, nuo Antrojo pasaulinio karo į jas pažiūrėti negalinčius vokiečius, tinklais įtariamuosius gaudančius lenkus, galingus šarvuočius pasitelkusius olandus...
Penki tūkstančiai (tiek jų numatoma ESPP) skirtingos kultūros, veiksmų taktikos, amunicijos ir skirtingo statuso pareigūnų: civilių policininkų ir karinių žandarų.
O jiems teks veikti kaip vienos rankos pirštams: malšinti riaušes per masinius neramumus, saugoti objektus ir lydėti svarbius asmenis, evakuoti ES piliečius iš konflikto zonos, atlikti teisėsaugos operacijas ir daugybę kitų užduočių.
„Šių pratybų tikslas – nustatyti bendrus policijos misijų standartus, išugdyti bendrą dvasią, nugludinti skirtumus tarp šalių, pritaikyti mūsų visų turimą profesionalumą“, – aiškino pratybų operacijų pavaduotoja, Prancūzijos žandarmerijos pulkininkė Joelle Vachter.
Reikia kantrybės ir gestų
CNEFG pareigūnai tarptautinėms pratyboms prigalvojo įvairių scenarijų, kurie dažnai paremti tikrais įvykiais Bosnijoje, Kosove ir kitose šalyse.
Tokio masto pratybų ESPP iki šiol neturėjo, išskyrus pirmąsias praėjusį birželį, kurios taip pat vyko Sent Astjė centre.
„Nuo vadovybės štabo iki žemiausios grandies viskas surikiuota. Kiekvienas žino, su kuo kalbėtis, kam duoti nurodymus ir iš ko juos gauti“, – tikino Viešojo saugumo tarnybos būrio vadas per pratybas vidaus tarnybos kapitonas Deividas Kerulis.
Per operacijas būriai kalbasi gimtąja kalbą, o jų vadai tarpusavyje – angliškai. „Reikia labai daug geros valios, gestų ir kartojimų, kad būtume tikri, jog vieni kitus teisingai supratome“, – neslėpė J.Vachter.
Prireikė trigubo ryšio
„Robert, Robert, this is David. Over“ („Robertai, Robertai, čia Deividas. Baigiau“), – radijo stotelę po minėtu tiltu Sent Astjė apylinkėse jau kelintą kartą bando prakalbinti D.Kerulis.
Bet Robertas Szlachta tyli. Lietuvių, portugalų, ispanų ir lenkų kuopai vadovaujantis lenkas pulkininkas tą vakarą dažnai neatsilieps.
Pratyboms paskolinta prancūziška radijo stotelė kaprizinga. Nuvykus toliau nuo Sent Astjė centro ji kartais užsispiria, ir viename ar kitame kanale ryšis nutrūksta. Visą vakarą D.Keruliui teko žongliruoti su trimis radijo stotelėmis: lietuviška, lenkiška ir prancūziška.
Per vieną jų sužinome, kad mieste – CNEFG įrengtame pratybų miestelyje su tikrais pastatais ir gatvėmis – prasidėjo neramumai. Raudonieji užpuolė taikesnius mėlynuosius.
Lietuviai sukėlė įtarimą
Tačiau Robertas neatsiliepia. Tenka laukti prie upės. Iš tamsos netikėtai išnyra žiburėlius įsijungęs policijos automobilis.
„Kas gi čia dabar?“ – nuostabos neslepia Viešojo saugumo tarnybos vyrai. Jie laukė mėlynųjų arba raudonųjų, bet tik ne policininkų.
Po trumpo pokalbio paaiškėja, kad kaimiečiai pamatė įtartinus automobilius užsienietiškais numeriais, važiuojančius be šviesų.
Žmonės puolė skambinti miestelio merui. Šis kreipėsi į policininkus. Šie apie ESPP pratybas nieko nežinojo, todėl į mero skambutį iškart sureagavo.
Su vietos gyventojais pasitaiko visokiausių nesusipratimų.
Kaip per pratybas juos atskirti nuo „maištininkų“, kuriais dirba Sent Astjė centre mokomi būsimi žandarai, vaikinai ir merginos?
Praėjusį birželį per pirmąsias ESPP pratybas keli vietiniai gyventojai pateko į bėdą: staiga iššoko iki ausų ginkluoti, prancūziškai nekalbantys vyrai ir juos be ceremonijų sulaikė.
Šįkart ES šalių pareigūnams buvo įsakyta bent jau garbaus amžiaus prancūzių su statistais nepainioti.
Puola bebrai ir šernai
Upėje pasigirsta pliuškenimasis. Lietuviai suklūsta – kažkas plaukia tilto link. „Turbūt mėlynieji!“ – prožektoriumi demaskuojamas „priešas“. Beveik tuo pat metu per radijo stotelę D.Kerulis išgirsta, kad kukurūzų lauke sukilėlių gaudyti išsiųstus ispanus užpuolė šernai.
„Viskas gerai, tik bebras man tuoj batą ims graužti“, – lyg gamtos išdaigų nepakaktų, per radijo stotelę pasigirsta tylus lietuvio sargybinio pranešimas.
Lenkas pulkininkas pagaliau prabyla ir lietuviams radijo ryšiu įsako grįžti į miestą padėti malšinti riaušių.
Virš galvos ūžia sraigtasparnis, pilna dūmų, liepsnoja padegti automobiliai, skraido buteliai su degiuoju skysčiu ir lengvesnės nei tikros, bet vis vien skaudžios plytos. Akis ima graužti ašarinės dujos.