Padedant įgyvendinti daugelį minėtų reikalavimų, finansinė krizė, paradoksalu, bet susilpnino Europos kairiąsias partijas. Įsišėlus finansinei audrai, daugelio šalių opozicinės socialistų ir socialdemokratų partijos be svarbių ir naujų idėjų liko tik šūkalioti politikos paraštėse. Tačiau būtent dabar Europos kairiesiems išmušė valanda viską permąstyti.
Pirmiausia Europos kairė privalo pripažinti dvi žiaurias tiesas. Pagrindinėms Europos kairiosioms partijoms beveik neįmanoma visiškai laimėti rinkimų, nebent supaprastintos mažoritarinės rinkimų sistemos šalyse kaip Jungtinėje Karalystėje. Socialistų partijos retai kada sugebėdavo pritraukti daugiau nei 35 proc. rinkėjų balsų.
Tai reiškia, kad šios partijos turi formuoti rinkimines sąjungas su centristinėmis ir liberaliomis partijomis ir pritraukti platesnius aktyvios – o gal dabar jau išsigandusios – viduriniosios klasės sluoksnius. Vilionės mestis kairiesiems link labiau kraštutinių antikapitalistinių partijų nublokš į dar gilesnę politinę užmarštį.
Vis dėlto daugeliu atvejų, kairiąsias Europos partijas skandina jų praeitis su anachronistinės ideologijos manija bei per didele priklausomybe nuo profsąjungų ir viešojo sektoriaus darbuotojų.
Kairieji dažnai rūpinosi daugiau savo partijų narių teisių gynimu nei naujų galimybių sukūrimu visuomenės autsaideriams. Gal taip ir patogiau partijų vadovams, tačiau taip laimėti rinkimų yra neįmanoma.
Populistiškiems dešiniųjų lyderiams kaip Nikolas Sarkozy Prancūzijoje ar Silvio Berlusconi Italijoje geriau sekėsi nugvelbti ir pritaikyti oponentų idėjas bei didinti sau paramą.
Antra akivaizdi tiesa byloja, jog, net jei kairiosios partijos ir grįš valdžion, jos susidurs su ypatingai stipriais finansiniais suvaržymais. Ši ekonominė krizė išpūs valstybės įsiskolinimus.
Tačiau senstančiose Europos visuomenėse ilgalaikis biudžeto siekis riboti valstybės skolą bus ir toliau taikomas. Reikalavimas dar didesniam valstybės vaidmeniui tokiomis aplinkybėmis duos priešingus rezultatus. Jau geriau, kaip susivokė kai kurios Europos kairiosios partijos, sukurti sumanesnę valstybę.
Daugelį metų socialdemokratai nuolat kalba apie galimybes suteikiančios valstybės plėtrą. Bet geriau apversti šią logiką ir paskatinti galimybes suteikiančios rinkos atsiradimą. Finansinė krizė iššaukė akivaizdžius reikalavimus efektyviau reguliuoti rinką. Kaip vyriausybės gali geriau nukreipti kūrybišką rinkos dinamiškumą viešajai naudai? Tokio klausimo sprendimu ir turi prasidėti kairiųjų intelektualinis atgimimas.
Europoje, ypač Šiaurės šalyse, nestinga pavyzdžių, kaip tai galima padaryti. Darbo rinkose didžiausias iššūkis yra žmonių, o ne tik jų darbo vietų išsaugojimas. Darbdaviams turi būti suteiktos galimybės pakankamai laisvai įdarbinti ir atleisti darbuotojus; valstybei svarbiausia yra paremti laikinus bedarbius ir paskatinti privatų sektorių perkvalifikuoti nedirbančius ir įdarbinti juos naujose funkcijose.
Tikrai galima daugiau padaryti suteikiant finansinius išteklius bei įgūdžius jauniems žmonėms, dažnai imigrantams, bedarbiams įkurti savo verslus. Kaip teigė prancūzų socialistas Jacques’as Attali, verslininkai yra dažnai įpykęs jaunimas, norintis pakeisti pasaulį. Kurgi juos galima surasti, jei ne Europos sužlugusiuose getuose.
Kairieji jau dabar įtikinamiau kalba apie aplinką, kur viešasis ir privatus sektoriai turi dirbti drauge, o tarptautiškumas tampa sėkmės prielaida. Kol kai kurios Europos dešiniosios partijos flirtuoja su bjauresnėmis nacionalizmo formomis, kairiosios partijos turėtų išsiskirti kaip didžiausios Europos Sąjungos entuziastės.
Verslumas, aplinka ir Europa yra pagrindiniai dalykai reikalingi kairės atgimimui po to, kai mes atsitiesime po šio ekonominio nuosmukio. Kai kas iš naujos darbotvarkės mažai turi ką bendro su sena socializmo mokykla. Bet dėl to tik geriau.