Politinis ir finansinis šalies sukrėtimas gali padėti iškilti visuomenės judėjimams, kurie išvedė protestuotojus į gatves ir privertė pasitraukti vyriausybę, o dabar ketina suburti naują politinę partiją.
Kai 2007 metais Islandijos ekonomika taip išsipūtė, kad pagal BVP vienam gyventojui tapo viena turtingiausių pasaulio šalių, retas kuris abejojo sistema, atvedusia valstybę į tokią gerovę. Bet po paskolų krizės, kuri nutempė Islandijos pagrindinius bankus į bankrotą, o šalį sumurkdė į ilgalaikę recesiją, daugelį privertė sudvejoti pačia sistema.
„Aš manau, kad dabartinė krizė buvo geras spyris, kuris turėtų priversti susimąstyti, nes Islandijos verslo ir politikos glaudūs ryšiai nėra geras bruožas, - tvirtina Islandijos universiteto politikos mokslų profesorius Gunnaras Helgi Kristinssonas. - O paskutinis pykčio protrūkis, kuris nuvertė vyriausybę, iš dalies su tuo susijęs“.
Susiraizgę islandų visuomenės ryšiai taip pat buvo akivaizdūs sudėtingame susipynusių verslų tinkle, dažnai charakterizavusiame Islandijos ekonomiką. Sprendimų priėmimas čia jau seniai tapo neskaidrus.
Kai šalies ekonomika žlugo, Islandija buvo priversta prašyti 10 mlrd. JAV dolerių paramos. Protestuotojai kažkada ramiose Reikjaviko gatvėse tapo kasdieniu vaizdu.
Buvusio premjero Geiro Haarde'o vadovaujama Nepriklausomybės partija, dešimtmečius dominavusi kaip didžiausia ir įtakingiausia šalies politinė jėga, tapo populiariu įtūžio objektu. „Aš manau, kad Nepriklausomybės partija turi atsakyti už tai, kas atsitiko, - įsitikinusi stovėjimo aikštelės darbuotoja Sigridur Thorsteinsdottir. - Aš norėčiau šviežio kraujo, norėčiau pamatyti naujus žmones valdžioje“.
G.Haarde iš premjero posto pasitraukė pirmadienį. Tačiau protestuotojai reikalauja ir Centrinio banko vadovo Davido Oddssono galvos. Pastarasis buvo ilgiausiai Islandijos premjero poste išsilaikęs politikas, pasisakęs už finansinės sistemos nereguliavimą, kažkada atvedęs šalį į klestėjimą, bet dabar tai subyrėjo į šipulius.
Islandų dienraščio „Frettabladid“ apklausa rodo, kad Nepriklausomybės partiją remia 22 proc., nors po pastarųjų rinkimų ji turėjo 37 proc. paramą.
Parama jos koalicijos partnerei Socialdemokratijos aljansui taip pat smuko. Užtat opozicinė kairioji Žaliųjų partija, niekada neragavusi valdžios, tikisi tapti valdančiąja po pirmalaikių parlamento rinkimų, kurių data dar nėra žinoma. Apklausos jai taip pat prognozuoja sėkmę. Tačiau galima aptikti ženklų, kad islandai gali apskritai nusisukti nuo visų dabartinių partijų, kurios laikomos kaltos dėl baisiausio kada nors Islandiją ištikusio ekonominio kracho.
„Opozicinės partijos labai klysta manydamos, kad mes norime jas matyti valdžioje, - sako mokytojas Bjorgvinas Maras Kristinssonas. - Mes jų visiškai nenorime. Mes reikalaujame naujų žmonių ir naujos demokratijos“.
Anot jo, visuomeniniai judėjimai surengė daugumą prieš vyriausybę nukreiptų mitingų, todėl gali užpildyti politinę tuštumą, atsivėrusią po tradicinių partijų pralaimėjimo. „Nėra abejonės, dabar atsirado tam tikros erdvės, - sako mokytojas. - Senosios partijos prarado didžiąją dalį pasitikėjimo. Daugelis buvusių jų rėmėjų ieško kažko naujo ir švaraus“.
Protestuotojų grupės jau pradėjo ruoštis kurti partiją, kuri galėtų dalyvauti pirmalaikiuose rinkimuose. Visos partijos sutaria dėl būtinybės surengti rinkimus per ateinančius kelis mėnesius.
Antropologė ir vieno iš visuomeninių judėjimų atstovė Hallfridur Thorarinsdottir tikina, kad nauja partija bus įkurta per kelias dienas.
„Norime pažiūrėti, ar mums pavyks suvienyti daugumą Islandijos visuomeninių judėjimų su tam tikromis pagrindinėmis idėjomis, kaip kurti geresnę visuomenę, - aiškino ji „Reuters“. - Mes sužinojome, kad žmonės sutaria dėl tokių esminių dalykų, kaip nauja konstitucija“.