Rusijos valdžios viršūnėse – vis ryškėjanti kova dėl įtakos

Toks klausimas vis garsiau užduodamas ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje.

Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į jį nėra lengva.

Apie kokią nors akivaizdžią priešpriešą tarp D.Medvedevo ir V.Putino kalbėti kol kas tikrai nėra pagrindo.

Tačiau kažkas Rusijos valdžios viršūnėse tikrai vyksta.

Štai kovo 2-ąją sukako lygiai metai, kai Rusijos Federacijos prezidentu buvo išrinktas Dmitrijus Medvedevas.

Ir jau kitą dieną vienas svarbiausių Kremliaus strategų, Efektyvios politikos fondo vadovas Glebas Pavlovskis pareiškė: Rusijoje bręsta valstybės perversmas.

Konkrečių „perversmininkų“ Kremliaus strategas neįvardijo. Bet juos apibūdino: „Tai nedidelė grupė: iš dalies – stambusis verslas, žmonės iš federalinės valdžios viršūnių, sostinės sluoksniai, dalis gubernatorių. Bet ar išlįs jie į paviršių? Tik tokiu atveju, jei pajus, kad valdžia nesusidoroja, blaškosi ir silpnėja“.

Jau iš šių žodžių galima būtų lengvai spėti, koks yra tokio pareiškimo tikslas.

Šįkart G.Pavlovskis ir pats pasirengęs atskleisti savo kortas: jo uždavinys – raginti valdžią susigrąžinti monolitiškumą, kuris per praėjusius metus buvo gerokai išgraužtas.

Ko vis dėlto baiminasi Kremliaus strategas? Juk „liaudies revoliucijoms“ šalis, bent jau kol kas, dar nepasiruošusi.

Štai vienos autoritetingiausių sociologinių tarnybų „Levadacentr“ duomenimis, protesto nuotaikos Rusijoje stiprėja, bet iki „kritinės masės“ dar toli.

Praėjusį lapkritį tik 18 proc. apklaustųjų manė, jog šalyje galimi masiniai protestai, vasario mėnesį jų jau laukė 39 proc. respondentų.

Bet protestuoti pasirengę tik 23 procentai.

Bet gal G.Pavlovskis, kalbėdamas apie valdžios monolitiškumą, baiminasi kažko kito?

Norint spėlioti, galima atkreipti dėmesį į kitus sociologų pateikiamus skaičius.

Akivaizdžiausi iš jų – krintantys V.Putino reitingai.

Praėjusį vasarį 62 proc. respondentų jį priskyrė prie politikų, kuriais pasitiki, dabar – tik 48 procentai.

Užtat didėja D.Medvedevo populiarumas. Juo jau pasitiki 39 proc. apklaustųjų – prieš metus jų buvo 36 proc.

Tiesa, tik 12 proc. respondentų sakė, kad prezidento rankose sutelkta reali valdžia. Tai reiškia, juo pasitikima „avansu“.

Radijo stoties „Echo Moskvy“ klausytojų apklausa parodė, kad 93,1 proc. laiko D.Medvedevą viso labo V.Putino šešėliu. Ir ne be pagrindo. Nors ir turėdamas didžiulius konstitucinius įgaliojimus, kol kas D.Medvedevas iš tiesų lieka tik „formalus prezidentas“.

Rusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto Elito tyrimų centro vadovė Olga Kryštanovskaja tokius teiginius gali pagrįsti ir skaičiais.

Štai per metus, praėjusius nuo D.Medvedevo išrinkimo prezidentu, valdžios elito kadrų atsinaujinimas siekė tik 16 proc.

„O tai reiškia, kad D.Medvedevas lieka V.Putino komandos narys, dirba V.Putino žmonių aplinkoje, visus svarbiausius postus šalyje užima V.Putino žmonės“, – teigė O.Kryštanovskaja.

Tiesa, formuojasi ir D.Medvedevo komanda. Per metus pasikeitė 11 gubernatorių.

Į tas pačias pareigas iš naujo nebuvo paskirtas nė vienas regiono vadovas.

Keturi iš atleistųjų gubernatorių praeityje buvo „jėgos struktūrų atstovai“, o tarp naujųjų nėra nė vieno, atėjusio iš specialiųjų tarnybų.

Vasario pabaigoje D.Medvedevas paskelbė pirmąjį „kadrų rezervo aukštoms pareigoms užimti“ sąrašą. Jis taip pat iškalbingas.

Štai dabartinėje V.Putino aplinkoje 42 proc. aukštų postų užima išeiviai iš specialiųjų tarnybų, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ir kariuomenės.

O į D.Medvedevo sąrašą įtraukta nemažai jaunų, liberalių pažiūrų technokratų.

Bet svarbiausia net ne tai. Svarbiausia, kad persigrupavimas jau senokai prasidėjo visame Rusijos politikos, intelektualų ir verslo elite. Taip pat ir pačioje „V.Putino komandoje“.

Dar prieš metus Lietuvoje gerai žinomos bendrovės „Nikkolo M“ (išgarsėjusi per R.Pakso skandalą. – Red.) analitinė tarnyba apklausė 1003 žmones iš 64 regionų.

Tai buvo profesinę sėkmę savo regionuose pelnę žinomi žmonės: valdininkai, deputatai ir jėgos struktūrų atstovai, mokslininkai, žurnalistai, teisininkai, geriausi vadybininkai, korporacijų padalinių vadovai.

Paaiškėjo, jog tik 29 proc. apklaustųjų mano, kad priemonės valdžios piramidei stiprinti padidino valdymo šalyje veiksmingumą ir sumažino savivalę bei korupciją.

Priešingos nuomonės buvo 61 procentas.

Maža to, V.Putino kursą, pasirodo, besąlygiškai remia tik 20 proc. elito atstovų, o 68 proc. norėtų pertvarkyti sistemą ir realiai užtikrinti politinę konkurenciją.

Kalbama net apie valdžių atskyrimą, atvirumą ir valdžios atskaitomybę visuomenei.

Įdomu tai, kad šio tyrimo rezultatai buvo paskelbti tik šį vasarį.

Ir iškart tapo audringų svarstymų įvairiausiuose visuomenės sluoksniuose tema.

Įvairiose auditorijose vis dažniau imtas kelti klausimas dėl V.Putino nušalinimo iš ministro pirmininko posto ir visos valdžios atidavimo į prezidento D.Medvedevo rankas.

Tuo pat metu V.Putinas, atrodo, praranda buvusių savo šalininkų paramą.

„Jėgos struktūrų atstovai sako, kad jis – silpnavalis, nesugebantis pademonstruoti savo valdžios ir nurodyti ekonomistams jų vietą. Ypač dabar, kai ekonomistai pradėjo vienytis aplink D.Medvedevą“, – tvirtina autoritetingas politologas Dmitrijus Oreškinas.

Šios išvados jau galėtų rodyti realios kovos užuomazgas.

Net jei tai būtų ne paties V.Putino kova su D.Medvedevu, Rusijos elitas tradiciškai skirstomas į liberalusekonomistus ir griežtosios linijos šalininkus – saugumiečius.

Pasigirsta pranešimų, kad didėja nepasitenkinimas V.Putinu ir armijoje.

Šiais metais pirmą kartą per 90 metų nebuvo iškilmingo valstybinio minėjimo, skirto Rusijos armijos dienai – vasario 23-iajai.

Po Maskvą sklandė kalbos, kad iškilmingo posėdžio buvo atsisakyta dėl V.Putinui pateiktos slaptos pažymos.

Esą jei vienoje salėje susirinks tiek generolų, jie pradės burnoti prieš valdžią arba net ką nors iškrės.

Užtat „medvedevininkų“ pozicijos stiprėja.

Ir tai vyksta nuolat – ypač po eilinės ekonominės nesėkmės, kurias vis dažniau lemia „korupcinis favoritizmas“, klestintis artimuose vyriausybei sluoksniuose.

Beje, ieškant D.Medvedevo ir V.Putino priešpriešos, Rusijoje iki šiol prisimenama, kaip praėjusių metų pabaigoje premjerui teko į Vladivostoką siųsti OMON dalinius iš Pamaskvio.

Paskui juos tuomet išvyko ir pagrindinis Kremliaus ideologas Vladimiras Surkovas.

Jo užduotis neva buvo atvežti pareiškimą apie vietos milicijos vadovo Andrejaus Nikolajevo atsistatydinimą iš pareigų.

Mat Vladivostoko milicija atsisakė malšinti vietos gyventojų protestus.

Tačiau tuomet įvyko pastaraisiais metais Rusijoje negirdėtas dalykas.

A.Nikolajevas atsisakė palikti postą ir, kaip tvirtina itin informuota žurnalistė Julija Latynina, pagrasino paviešinti duomenis apie korupcinius aukštų vyriausybės valdininkų ryšius Tolimuosiuose Rytuose.

Tuo pat metu nepaklusnųjį pareigūną užstojo prezidentas D.Medvedevas, pareikšdamas, kad neleis atstatydinti A.Nikolajevo.

Žinoma, tai – dar ne „vadų priešprieša“. Bet aplinkų, klanų kova jau akivaizdi.

Kitados Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis politinę kovą SSRS lygino su buldogų susirėmimu po kilimu: „Iš pradžių kažkoks neaiškus bruzdėjimas, o paskui pralaimėjusiojo kūnas išmetamas į paviršių“.

Esant tokiai dabartinei priešpriešai, iki „lavonų“ dar neprieita, bet „bruzdėjimas“ jaučiamas vis aiškiau.

Beje, viena iš šios kovos įkvėpėjų imta vadinti Rusijos prezidento žmoną 42 metų Svetlaną Medvedevą.

Politikos ir verslo instituto vertinimu, ši moteris neseniai atsidūrė sėkmingiausio Rusijos verslo moterų reitingų sąrašo viršuje.

„Pasinaudodama charakteriu ir savo protu, ji pavertė save labai įtakinga politine figūra, kuri daro poveikį priimant svarbiausius politinius sprendimus“, – sakoma instituto pareiškime.

Žmonės iš D.Medvedevui (ypač jo žmonai) artimos aplinkos sako, kad būtent nepalaužiamoji Svetlana „suteikė didelę dalį to impulso, kuris privertė jos vyrą užkopti į Rusijos politikos viršūnę“.

Iš pradžių ji išplėšė vyrą iš kuklios universitetinės aplinkos. Ji įkalbėjo sutuoktinį pasirūpinti ryšiais, o paskui ir darbu verslo pasaulyje. Tai gerokai padidino kuklaus Sankt Peterburgo universiteto teisės dėstytojo pajamas.

Įsižeidusi dėl kandžių pašaipūnų pastabų, kad vyras panašus į „bibliotekos žiurkę“, žmona privertė jį iš pradžių užsiimti joga, o paskui lieti prakaitą treniruoklių salėje ir baseine.

Tam, kad numestų nereikalingus kilogramus ir užsiaugintų raumenų.

O svarbiausias jos nuopelnas tas, kad „D.Medvedevas pajuto valdžios aromatą, ir jis jam patiko“. Bent jau taip teigia buvęs vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais Michailas Deliaginas.

Tai visai nereiškia, kad D.Medvedevas pasirengęs pradėti kovą prieš V.Putiną.

Tačiau iš savo mokytojo šešėlio D.Medvedevas jau, atrodo, pasirengęs išlįsti.

O kad įgyvendintų šį tikslą, prezidentas turės žengti ryžtingą žingsnį: pakeisti vyriausybės vadovą.

Tačiau kol kas D.Medvedevui stinga realios valdžios. Ir, sprendžiant iš visko, dar nėra ir noro. O galbūt ir ryžto. Tačiau vis tiek kalbama, kad pakaitinė kandidatūra jau parengta.

Tai – pirmasis vicepremjeras Igoris Šuvalovas. Pagal „kilmę“ jis – iš V.Putino komandos, bet pagal pažiūras – „medvedevininkas“.

Todėl, jei manytume, kad viskas vyks evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu, tai galėtų būti lyg ir kompromisinė figūra. Bent jau iš dalies tinkanti abiem stovykloms.

Tiesa, D.Medvedevui oponuojanti stovykla tikriausiai nelauks, kol prezidentas „subręs permainoms“.

Ji neketina sėdėti sudėjusi rankų.

Kaip tvirtina Kremliui ir vyriausybei artimi analitikai, egzistuoja mažiausiai du valdžios stiprinimo scenarijai.

Pagal vieną iš jų, vadinamoji Igorio Sečino (vicepremjeras, laikomas bene įtakingiausių saugumiečių klanų atstovu Rusijoje. – Red.) grupė jau reikalauja pertvarkyti vyriausybę.

Esą norima išvyti iš jos visus oponentus, iš kurių pavojingiausiu laikomas vicepremjeras ir finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Tačiau tam, jų pačių nuomone, dabar jau reikalingas kompromisas su D.Medvedevo žmonėmis.

Vėliau jau projektuojami įvairūs būdai, kaip į prezidento postą grąžinti V.Putiną.

Jų ne vienas, tačiau kalbama, kad svarstomi net įvairiausi nepaprastosios padėties įvedimo variantai.

Prisimenamas net SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo atvejis ir bandymas jį nušalinti nuo valdžios.

Tačiau autoritetingas politologas Andrejus Piontkovskis visiškai galimu laiko abiejų komandų susijungimo variantą. Jo pagrindas – V.Putino šalininkų mėgstama galingos valstybės patriotinė korta.

„Prisiminkite, kaip visa liberalioji opozicija, tiksliau, ne opozicija, o liberalusis Kremliaus sparnas, stojo į vieną gretą su saugumiečiais Gruzijos karo metu.

Analogiškai tokiam scenarijui, kokia nors nedidelė avantiūra Kaukaze ar Kryme leistų V.Putinui užmiršti nuobodų ir pralaimėjimui pasmerktą antikrizinio vadybininko vaidmenį. Jis vėl taptų nacionaliniu lyderiu, rusų žemių vienytoju, „gynėju nuo teroristų, ukrainiečių, gruzinų, amerikiečių“.

Tai būtų žaidimas be pralaimėjimo. Ir jis padėtų nuginkluoti liberaliąją Kremliaus grupuotę, kuri mėgina savo viltis sieti su D.Medvedevu“, – sako politologas.