Kai praėjusią vasarą B.Obama, dar būdamas kandidatu į JAV prezidentus, lankėsi Europoje, 200 tūkst. Berlyno gyventojų sveikindami kėlė jį į padanges. Šį kartą iš jo tikimasi daugiau.
Iki šiol nubrėžti JAV užsienio politikos rėmai atrodo gerai. B.Obama atsilaikė gundymams panaikinti visą George'o W. Busho politiką, tačiau taip pat pakeitė toną. Kova su „al Qaeda“ tęsis be pamokslavimo, kuris supriešino Ameriką su sąjungininkais, ar be kankinimų, kurie išdavė JAV vertybes. Jis, tiesa, lėtai, atitraukia pajėgas iš Irako, siunčia daugiau karių į Afganistaną peržiūrėdamas karo strategiją ir pripažindamas, kad Amerikai ten nesiseka laimėti. B.Obama tiesia ranką varžovams nesudarydamas įspūdžio, kad Ameriką galima apmulkinti.
Šis tikėjimas „įsitraukimu“ iki šiol yra akivaizdžiausias elementas kylančioje B.Obamos doktrinoje. Jis, panašu, nėra žmogus, įstumiantis priešus į kampą ar klijuojantis ant jų etiketes, kaip tai darydavo G.W.Bushas.
Iranas ir Sirija jam nebėra nirtūs režimai, nepriklausantys politinei visuomenei, – prisijungti prie diskusijos kviečiama kaip „blogio ašis“ žinoma grupė. Iranas greičiausiai apginklavo Talibaną, bet yra kviečiamas į pasitarimą „didžiojoje palapinėje“ Afganistano klausimais. Sirija galbūt užsakė pasikėsinimą į buvusį Libano premjerą, bet B.Obamos valstybės sekretorė Hillary Clinton lopyti santykius su prezidentu Basharu Assadu nusiuntė savo pareigūnus. Rusija užpuolė Gruziją, bet juk tai buvo praėjusią vasarą. Dabar NATO ir Rusijos taryba ketina atnaujinti susitikimus ir B.Obama, ir vėl pradedamos derybos su Rusija dėl branduolinių ginklų skaičiaus sumažinimo.
Tie, kurie tiki, kad užsienio politikos tikslas turėtų būti liberalios demokratijos skatinimas, susidurs su kitokia nuomone. Vis dėlto nosies žnaibymo ir pokalbio su nepriimtinais režimais politika turi savo privalumų. Ji priima pasaulį tokį, koks jis yra, o ne koks turėtų būti, ir suteikia blogiukams galimybę pakeisti savo politikos kursą bei, neprarandant veido, bendradarbiauti su JAV.
Užsienio politikos realistams tai gražus posūkis nuo pirmosios G.W.Busho kadencijos „su mumis arba prieš mus“ požiūrio, kuriam nepritarė daugybė šalių.
Žvelgiant iš kitos pusės, realizmu pagrįstos politikos patikrinimas nustato, ar ji duoda rezultatų. G.W.Busho antrosios kadencijoje metu atrastas „įsitraukimas savaime“ retai pakeičia elgseną tų režimų, kurie mano, kad veikia racionaliai vardan savo gyvybinių interesų.
Pažvelkime į Šiaurės Korėją, kuri tebegrasina karu net ir po ilgamečių bei diplomatų užpakalių nusėdėtų derybų. Arba štai Iranas, kuris nuolat kalbėjosi su kupinais gerų ketinimų europiečiais, bet tebereikalauja „branduolinių teisių“, t.y. teisės būti per plauką nuo atominės bombos pagaminimo. Galima pakalbėti ir apie nuolat laiminčio prezidento B.Obamos poreikius, lydimus aštriakampės diplomatijos.
Ar B.Obama turi reikalingą kietumą? Panašu, kad taip. Jo sprendimas sustiprinti karinius veiksmus Afganistane kartu mažinant pajėgas Irake rodo, kad jie nebijo panaudoti Amerikos karinės jėgos, nors yra manančių, kad jam reikėjo nutraukti priešingus rezultatus duodančius oro antpuolius prieš teroristus Pakistane.
B.Obama rusams neseniai pasakė, kad Amerika atsisakys nekenčiamo Rusijos plano pastatyti antiraketinės gynybos sistemas Lenkijoje ir Čekijoje, jei tai padės sustabdyti branduolines Irano užmačias. Visa tai rodo diplomatiją, besiremiančią įžvalgiais interesų mainais, o ne, nepaisant viso to nusiginklavimo etiketo, naiviu tikėjimu, kad režimai vien iš pagarbos jiems parodys gerą valią.
B.Obama taip žvelgia į pasaulį. Bet kaip jis vertina Kiniją – kaip konkurentą, ar kaip sąjungininką? Tai nustatyti dar per anksti. Ar Afganistane galima laimėti? Ar įmanoma išspręsti Palestinos problemą? Neseniai vykęs ponios H.Clinton apsilankymas parodė prijautimą, bet ne politikos pokytį – „Hamas“ išlieka nepriimtina organizacija, tad klausimas paliekamas neišspręstas. Ar B.Obama rizikuos užbėgti už akių Iranui, ar JAV prezidentas tiki, kad Iraną įmanoma sulaikyti? Mulos labai norėtų tai žinoti.
Pirmas skambus signalas apie B.Obamos polinkius bus JAV elgesys su Rusija.
Prieš keletą mėnesių atrodė, kad NATO susirinkimas balandį įvyks šešėlyje tos Rusijos, kuri vis dar demonstravo patino nuotaiką po karo Gruzijoje ir pasitikėjimą dėl augančių naftos bei dujų turtų. Pačiam Rusijos nustebimui ji tapo pasaulinės recesijos auka.
Bet tai nesupaprastina politikos Amerikai. Rusija su griūvančia ekonomika gali tapti netgi dar nesukalbamesne. Ponia H.Clinton kalba apie tebesančių skirtumų derinimą, kartu tvirtai laikantis principų ir svarbiausių interesų. Bet kas bus, jei interesai ir principai susidurs? Amerika sako, kad Rusija neturi teisės priekabiauti prie tokių kaimynų, kaip Gruzija ar Ukraina, bet Rusija gali pasiūlyti esminę paramą Irano atveju. Iki šiol B.Obamai neteko susidurti su šiais sunkiais pasirinkimais, bet netrukus tikrai teks.