Dabar kapitalizmo šerdyje tvyro išgąstis. Europa ir Japonija, kurias užklupo giliausia pokarinė recesija, sunkiai belaikomos Kinijos varžovėmis. Galingosios Amerikos viešpatavimas pradeda silpti. Nors viešai Kinijos lyderiai džiūgauti vengia, Pekine jaučiama, kad Viduriniosios karalystės dominavimas yra pasiekiamas ranka.
Kinijos premjeras Wenas Jiabao jau nebesilaiko ankstesnių nuostatų, kad Kinija pasaulio reikaluose tėra viso labo kukli žaidėja, kuri tenori susitelkti ties savo ekonomine raida. Dabar jis kalba apie Kiniją kaip apie didžią galią ir yra susirūpinęs dėl JAV švaisčios išlaidų politikos, kuri kelia pavojų Kinijos trilijono JAV dolerių vertės sankaupoms.
Neatsargios naujojo JAV iždo sekretoriaus pastabos apie tai, kad Kinija manipuliuoja savo valiuta, buvo įvertintos kaip vertos pajuokos. Atgailaujanti Hillary Clinton buvo mielai priimta Pekine kaip lygi kinams. Kovą matėme aiškų bandymą surežisuoti menką karinio laivyno konfrontaciją su JAV sekimo laivu Pietų Kinijos jūroje.
Bet amerikiečius kinai dar bent pastebi. Europa kaip dėmelė horizonte jau yra ignoruojama: aukščiausio lygio susitikimas su ES buvo atšauktas, o Prancūzija yra įtraukta į juodąjį sąrašą, kadangi Nikolas Sarkozy išdrįso susitikti su Dalai Lama.
Nauja vizija plinta toli už Kinijos ribų: nuo šiol geopolitika yra bipoliarinė tarp vienintelių dabar svarbių pasaulyje - JAV ir Kinijos. Todėl svarbiausias susitikimas kitą mėnesį Londone bus ne G20, o „G2“ – tarp prezidentų Baracko Obamos ir Hu Jintao.
Tai kelia susirūpinimą ne tik europiečiams, kurie atsikratę nepopuliaria George'o W.Busho vienpoline politika, nenori, kad ji būtų pakeista Ramiojo vandenyno dvipolija, bet ir japonus, kurie ilgą laiką paranojiškai vertina konkurentus Azijoje. Tai daro įtaką ir Vašingtone, kur Kongreso susižavėjimas artimiausiais Amerikos varžovais Kinijoje rizikuoja įgyti protekcionistinių bruožų.
Prieš pradedant panikuoti verta pastebėti, kad naujosios Kinijos pretenzijos žymi ir silpnumą, ir stiprybę. Kinija išlieka vargana šalis, susidurianti, remiantis Weno Jiabao žodžiais, su sunkiausiais naujo amžiaus metais.
Pastarasis aklas spėjimas, kiek darbo vietų prarasta (iš viso – 20 mln.), rodo problemos mastą. Pasaulio bankas savo prognozes dėl Kinijos ekonomikos augimo sumažino iki 6,5 procentų. Tai vis dar yra geras rodiklis, palyginti su beveik visais kitais, bet daugeliui kinų, pripratusių prie dviženklių ekonomikos augimo skaičių, tai atrodys tarsi recesija.
Ten žmonės – pradedant tais, iš kurių buvo atimta žemė, atleistais darbininkais ir baigiant nukentėjusiais nuo ekologinės žalos – kasmet rengia dešimtis tūkstančių protestų. Netgi jei Kinijai ir pasiseks pasiekti magišką 8 proc. ekonominį augimą, situacija vis tiek blogės.
Savikliovos nestokojanti Kinija šiuo metu aršiai diskutuoja apie du dalykus – ekonominę sistemą ir apie tai, kokio pobūdžio didžia galia Kinija nori būti. O tokių diskusijų Kinijos valdžia nemėgsta.
Šiemet režimas apribojo netgi eilinį metinį Nacionalinio liaudies kongreso susirinkimą, siekė diskusiją nukreipti į slaptus pasitarimus ir neaiškius interneto forumus. Su liberalais, reikalaujančiais didesnio atvirumo, susidorojama kadaise gerbiamais represyviais metodais.
Be to, Kinijos vadovai susiduria ir su nepatenkintų kairiųjų nacionalistų murmesiu, kurie į nuosmukį žvelgia kaip į galimybę sustabdyti rinkos reformas šalyje ir aštriau reikšti pretenzijas užsienyje. Nors supykusi Kinija gali pasukti į ksenofobiją, vis dėlto ne visi nacionalistinių kairiųjų motyvai yra pavojingi – kai kurie siekia geresnių viešųjų paslaugų ir socialinio saugumo tinklo, kurio šaliai taip reikia.
Taigi Kinija yra daug pavojingesnėje situacijoje nei mano dauguma vakariečių. Pasaulis nėra bipoliarinis ir greičiausiai niekada tokiu netaps.
ES, nepaisant visų jos ydų, išlieka didžiausios pasaulio ekonomikos savininkė. Indija gyventojų skaičiumi tuoj pralenks Kiniją, bet tai nesumenkina fakto, kad santykinė Kinijos galia akivaizdžiai auga, ir tiek Kinija, tiek Vakarai prie to turi prisitaikyti. B.Obamai tai reiškia atsitraukimą nuo keblios balansavimo politikos.
Jei jam iki kadencijos pabaigos nepasiseks suvilioti Kinijos, o kartu ir Indijos bei Brazilijos liberalia daugiašale pasaulio sistema, istorikai jam bus negailestingi. Artimiausiu metu JAV prezidentui reikia išlaikyti Kiniją prie jos įsipareigojimų ir barti ją už jos liapsusus – ponia H.Clinton, lankydamasi Kinijoje, turėjo kalbėti apie Tibetą ir žmogaus teises.
G.W.Busho administracija tarptautinėje sistemoje Kiniją laikė atsakingu partneriu. G20 susitikimas yra proga suteikti Kinijai svarbesnį vaidmenį globaliame sprendimų priėmime nei G7 ar G8. Tai taip pat yra galimybė Kinijai parodyti, kad ji gali atsakingai naudotis savo nauja įtaka.
Kinija dar toli gražu nėra pasirodžiusi kaip pasaulio pilietė. Spręsdama daugybę problemų – nuo Irano iki Sudano - Kinija naudojosi savo pagrindiniu geopolitiniu svertu, nuolatine vieta JT Saugumo taryboje ir taip trukdė pažangai, slėpdamasi už atsiprašinėjimų, kad ji nenori kištis į kitų šalių vidaus reikalus. Tam, kad tokia pozicija pasikeistų, reikia laiko.
Iš kitos pusės, kalbant apie mažiau neatidėliotiną problemą – pasaulio ekonomiką, Kinijai yra vietos veikti.
Per praėjusio šimtmečio paskutinį ketvirtį jokia kita šalis negavo tiek naudos iš globalizacijos, kaip Kinija. Šimtai milijonų jos žmonių pagal pragyvenimo lygį perėjo į vidurinę klasę.
Kinija niurzgiai naudojosi globalizacijos privalumais ir padėjo sužlugdyti paskutinį pasaulio prekybos derybų etapą. G20 susitikimas suteikia Kinijai galimybę parodyti, kad jos nuostatos keičiasi, ypač prašant paremti TVF, kuris galėtų gelbėti krizės paveiktas šalis, kaip, pavyzdžiui, Rytų Europoje.
Kai kas Pekine norėtų ignoruoti TVF, nes pastarasis padėtų buvusioms komunistinėms šalims, kurios išsiugdė antikinų mentalitetą. Jei tokios priekabės būtų pamintos ir būtų skirta lėšų, savaime būtų žengtas mažas žingsnelis į priekį. Tačiau tai kartu reikštų, kad Vidurinioji karalystė suprato, ką reiškia būti didžia galia.