Šiaurės Korėja: stalininis košmaras, kur žmonės prilyginti daržovėms

Žmonės Šiaurės Korėjoje skirstomi į „pomidorus“, „obuolius“ ir „vynuoges“. „Pomidorai“ – iš vidaus ir išorės „raudoni“, užkietėję komunistai – mėgaujasi iš užsienio lėktuvais atgabentais omarais, kuriuos užsigeria konjaku. Tik dėl akių ideologijai pritariantiems „obuoliams“ tenka pasitenkinti nedidelėmis ryžių porcijomis, o švenčių metu – gabalėliu mėsos. „Vynuogės“ pūva atokiuose kaimuose, iš paskutiniųjų stengdamiesi prasimaitinti virdami ir valgydami medžių šakas, žoles, kartais – ir savo pačių kūdikius.

Apie tokią stalininės valstybės, balandžio pradžioje paleidusios tolimojo nuotolio raketą, realybę kalba iš jos pabėgę politiniai kaliniai, su Šiaurės Korėja artimiau susipažinę JAV žvalgai ar žurnalistai.

„Negaliu smerkti kanibalizmo, - JAV dienraščiui „The Washington Post“ sakė 1995-1997 m. badą išgyvenusi 29 metų Soon Yong Bum, kuriai vėliau pavyko pabėgti į užsienį. – Aš nenorėjau valgyti žmogienos, bet mes buvome tokie alkani. Įprasta, kad žmonės atkasdavo kapą, kuriame neseniai buvo palaidotas mirusysis, kad tik gautų pavalgyti mėsos. Kita moteris, gyvenusi tame pačiame kaime, užmušė septynerių mėnesių kūdikį ir jį suvalgė“. 

Manoma, kad per keletą bado bangų praėjusio amžiaus pabaigoje Šiaurės Korėjoje išmirė 2-3 mln. gyventojų. Prastas derlius, žlunganti komandinė ekonomika ir užsispyrusių šalies vadovų atsisakymas priimti užsienio pagalbą sukėlė humanitarinę katastrofą, kurios mastai iki šiol nėra pakankamai ištirti.

Maždaug 25-30 proc. Šiaurės Korėjos gyventojų priklauso išrinktajai „pomidorų” klasei. Tai – 1994 m. mirusio daugiau nei keturis dešimtmečius šalį valdžiusio Kim Il Sungo bendražygių kovose prieš Japoniją ir skurdžiausios valstiečių klasės palikuonys. Jis sudaro šalies valdantįjį elitą bei provincijų vadovybę.

Pasak buvusios Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnės, knygos „Kim Il Sungo Šiaurės Korėja“ autorės Helen Louise Hunter, Šiaurės Korėja yra bene labiausiai klasiškai suskirstyta visuomenė, kur kiekvienas nuo gimimo žino, kokios ateities jis gali tikėtis gyvenime.

Suskaičiuojama arti penkiasdešimties skirtingų klasių, kurių atstovai patenka į stambiausias „pomidorų“, „obuolių“ ir „vynuogių“ kategorijas. Kiekviena visuomenės klasė turi aiškiai apibrėžtą aprangos kodą. Aukščiausi valdžios pareigūnai dėvi juodus kostiumus ir, dažniausiai, tamsius akinius. Žemesni valdininkai dėvi pilkus kostiumus. Kariškiai, geležinkelių darbuotojai, vairuotojai – įvairias uniformas.

Valstybės vadovai dirba aptvertoje Pchenjano teritorijoje. Juos į darbą (dažnai naujausiais „Mercedes“) atveža vairuotojai. Jie valgo gerą maistą, turi asmeninius padėjėjus ir sekretores, kurie visur keliauja kartus su savo vadovais. 

Likusioji visuomenės dalis ne gyvena, bet egzistuoja. Nesvarbu, kokie jų sugebėjimai, jie neturi jokių galimybių prasimušti. Geriausiu atveju netinkamos kilmės pilietis gaus darbą gamykloje, blogiausiu – liks gyventi atokiame kaime, kur nėra jokių civilizuotame pasaulyje savaime suprantamų patogumų.

Tačiau ramus gyvenimas labiausiai izoliuotoje pasaulio valstybėje nėra garantuotas net ir aukščiausiems pareigūnams. Dar visai neseniai bet kas, netyčia atsisėdęs ant laikraštyje išspausdintos Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong Ilo nuotraukos už nepagarbą „brangiajam lyderiui“ galėjo dienas baigti viename iš daugelio lagerių ar netgi būti nubaustas mirties bausme. 

Net ir aukščiausio rango komunistų partijos pareigūnai be gailesčio įkalinami ir kankinami įtarus juos menkiausiu nukrypimu nuo Kim Jong Ilo paskelbto politikos kurso.

„Niekuomet nepamiršiu savo akimis mačiusi, kiek pasaulyje yra išrasta būdų žmonėms kankinti“, - JAV Kongresui sakė 56 metų Lee Soon Ok. 

Aukštas pareigas Šiaurės Korėjos valdymo aparate užėmusi moteris buvo nei iš šio, nei iš to išsiųsta į konclagerį. Po kelerių metų iš jo ištrūkusiai moteriai pavyko pasprukti į užsienį, tačiau ji iki šiol negali ramiai miegoti naktimis. „Vis sapnuoju tuos žmones, kuriuos man lagerio prižiūrėtojai liepdavo išbraukti iš žurnalo su kasdienio maisto raciono gavėjų sąrašu. Tai reiškia, kad tie žmonės – nebegyvi. Dalies jų mirtį mačiau savo akimis“, - JAV Kongrese kalbėjo moteris. 

Tokias gyvenimo sąlygas paslaptingiausioje ir brutaliausioje pasaulio valstybėje piešia iš jos ištrūkę gyventojai. Tačiau apie gyvenimo šalyje, kurioje neleidžiama naudotis internetu, o paprasti žmonės neturi net teisės įsigyti automobilių, subtilybes žino tik Vakarų valstybių lyderiai ir labai maža dalis visuomenės.

Pasak iš Šiaurės Korėjos pragaro pabėgusių gyventojų, jei būtų plačiai žinoma, kas vyksta jų gimtojoje šalyje, diktatorius Kim Il Sungas, o ne Irako prezidentas Saddamas Husseinas, būtų pats pirmasis, praradęs postą ir nuteistas už nusikaltimus prieš savo šalies piliečius.

Tačiau nors balandžio pradžioje Šiaurės Korėjos paleista tolimojo nuotolio raketa sukėlė pasaulio lyderius ant kojų ir išprovokavo pasmerkimų bangą, į neeilinę sesiją susirinkusiems Jungtinių Tautų tarybos nariams nepavyko susitarti, ar atėjo laikas imtis naujų sankcijų. Priešingai nei 9-ajame XX amžiaus dešimtmetyje prognozavo kai kurie JAV politologai, vienintelės pasaulyje stalininio stiliaus valstybės dienos, bent jau kol kas, nėra suskaičiuotos.

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas iš pažiūros atrodo tarsi sulysęs popdainininkas Eltonas Johnas įkypomis akimis. Jo išvaizda labiau primena mielą juokdarį, o ne uždariausios pasaulio valstybės, nuolat žeminančios ir kankinančios savo piliečius, lyderį.

Tačiau būtent Kim Jong Ilas galutinai ištobulino asmenybės kultą ir pasistengė, kad įbauginti gyventojai ir toliau skendėtų melo ir propagandos liūne.

Pasak knygos „Šiaurės Korėja: paranojiškas pusiasalis“ autoriaus Paulo Frencho, šalyje iki šiol nėra jokių knygų, išskyrus Kim Il Sungo, Kim Jong Ilo ir po 1948 m. parašytos „revoliucinės“ literatūros veikalų.

Dienraščio „The New York Times“ duomenimis, Šiaurės Korėjos gyventojas ne tik nėra girdėjęs apie šiuolaikinius Vakarų pasaulio politinius lyderius, menininkus ar popžvaigždes, bet ir apie Vakarų klasiką. „Shakespeare’o vardas jiems nėra žinomas“, - rašė viena žurnalistė, kuriai pasisekė apsilankyti Šiaurės Korėjoje. 

Kiekvienuose namuose kabo Kim Il Sungo ir Kim Jong Ilo portretai, o aikštes puošia paauksuotos jų skulptūros. Valdžią perėmęs Kim Jong Ilas savo tėvą paskelbė amžinuoju prezidentu, tokiu būdu panaikindamas realų šalies prezidento postą. Pats Kim Jong Ias yra „tik“ Nacionalinės Šiaurės Korėjos gynybos komisijos pirmininkas, generalinis Darbo partijos sekretorius ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.

Visas menas yra pajungtas šių dviejų asmenybių šlovinimui. Nuo mažumės vaikai mokomi paklusimo jų suformuluotiems principams, kurie yra tarsi Dievo įsakymai.

Nė vienai komunistinei valstybei nepavyko taip efektyviai „išplauti“ savo piliečių smegenų, kaip Šiaurės Korėjai. Televizija rodo tik propagandines laidas. Daugelyje įstaigų darbo diena trunka iki vėlaus vakaro (20-21 val.), nes pavakary vyksta kelių valandų trukmės „apmąstymo“ sesijos, kurių metu darbuotojai mokomi „nusižeminimo“, „savianalizės“ ir panašių dorybių, kurios tėra užmaskuota propaganda, skatinanti paklusti ir garbinti Kim Jong Ilą.

Priešingai nei buvusioje Sovietų Sąjungoje, šalyje nėra jokių disidentų ar režimui nepritariančių gyventojų. Sekimo, skundimo ir susidorojimo sistema veikia taip puikiai, kad kitaminčių būreliams išsilaikyti nėra jokių galimybių. 

Ironiška, kad kuklumą, šalies savarankiškumą ir jos meno pranašumą deklaruojantis Kim Jong Ilas yra Holivudo kino gerbėjas. Į užsienį pabėgę aukšto rango Šiaurės Korėjos komunistų partijos pareigūnai tvirtina, kad „brangusis vadas“ turi sukaupęs kelių šimtų tūkstančių Holiduvo filmų kolekciją – šiuos filmus jis reguliariai žiūri.

Manoma, kad Kim Jong Ilas nuolat naudojasi internetu, prie pasaulinio tinklo prisijungdamas per slaptą prieigą iš Kinijos. O visoje Šiaurės Korėjoje leidžiama naudotis tik vietiniu intranetu. Tai reiškia, kad mažai daliai gyventojų prieinamas „tinklas“, kurį sudaro keliasdešimt interneto svetainių. Be to, kompiuteris kainuoja kelis kartus daugiau nei šiaurės korėjiečio alga. Dėl šių priežasčių Šiaurės Korėja vadinama viena didžiausių pasaulyje interneto juodųjų skylių. 

Šalies atsilikimą ir apgailėtinas sąlygas, kuriomis priversti gyventi stalininės Azijos valstybės gyventojai, geriausiai iliustruoja 2002 m. JAV Gynybos departamento užsakymu atliktas eksperimentas. Iš orbitoje skriejančio palydovo naktį buvo padarytos abiejų Korėjų nuotraukos. Pietų Korėja spindėjo šviesomis, o Šiaurės Korėja skendėjo tamsoje.

Iki šiol Šiaurės Korėjoje naktimis nėra apšvietimo, nes nuolat trūksta pinigų elektros energijai gaminti. Gyventojai privalo kategoriškai laikytis komendanto valandos - vakare būti namuose. Pchenjano gatvėse naktį nepamatysi nė gyvos dvasios. Vieno įžūliausių režimų pasaulyje kūrėjai savo šalies piliečius laiko tamsoje ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.