Vyriausybės pozicija šią skaudžią dieną atsitverti tylos siena liudija,
kad ji puikiai supranta, kokius gilius randus tautos sąmonėje paliko kruvini
įvykiai Tiananmenio aikštėje, kur armija žiauriai nuslopino šešias savaites
Pekino centre vykusius taikius protestus.
Kinijos komunistų lyderiai pasistengė, kad bet kokios diskusijos apie
brutalų susidorojimą su studentų vadovaujamais demonstrantais, per kurį žuvo
šimtai, galbūt net tūkstančiai, žmonių būtų tabu, tačiau disidentai sako,
kad visuomenė vis dar gali priversti juos prisiimti atsakomybę.
Miestuose visame pasaulyje turi mitinguoti dešimtys tūkstančių žmonių,
kurie paminės 1989 metų birželio 4-osios žiaurius kariškių veiksmus prieš
demonstrantus ir paprastus piliečius Kinijos sostinės širdyje.
Tačiau vienintelis didelis paminėjimas Kinijos teritorijoje turi įvykti
beveik už 2 tūkst. km, pusiau autonominiame Honkonge.
Anksti ketvirtadienį saugumas Tiananmeno aikštėje buvo itin sustiprintas:
policijos pareigūnai tikrino į šią didžiulę aikštę einančių kinų turistų
krepšius ir net kišenes.
Užsienio žurnalistams draudžiama patekti į aikštę, o vienam AFP
televizininkui policija liepė ištrinti savo kameros įrašą. Netoli aikštės
kalbinti kinų turistai nenorėjo aptarinėti tų 20 metų senumo įvykių.
„Tai istorijos klausimas. Aš nelabai išmanau istoriją“, - sakė 20-metis
vyras iš pietinės Guangdongo provincijos.
Kinija stengėsi užkirsti kelią bet kokioms viešoms diskusijoms ar
1989-ųjų birželio įvykių minėjimui: blokavo prieigą prie socialinių tinklų
internete, tokių kaip „Twitter“, nutraukė kai kurių užsienio žinių
transliavimą ir paslėpė pagrindinius disidentus.
Tačiau aktyvistai sako, kad prieš 20 metų valdančiųjų komunistų priimtą
sprendimą precedento neturintiems, septynias savaites trukusiems protestams
malšinti pasiųsti karius ir tankus, turi būti viešai iš naujo įvertintas.
„Žmonės prisimena šią dieną, nes nori, kad Komunistų partija prisiimtų
atsakomybę už savo įvykdytus nusikaltimus“, - prieš šias metines AFP sakė 53
metų Qi Zhiyongas, kuris 1989-ųjų birželį neteko kojos. Po
šio pareiškimo jam, kaip ir daugeliui kitų garsių politinių disidentų, buvo
liepta kuriam laikui išnykti iš viešo gyvenimo.
„Tai neleidžia pamiršti, kad partija griebsis nežaboto smurto, kai tik
pajus grėsmę“, - sakė jis.
Aktyvistų grupės paragino piliečius šią dieną vilkėti baltos - gedulo
spalvos - drabužius ir tokiu būdu pagerbti visų žmonių, žuvusių per chaosą,
kuris kilo, kai prieš protestuotojus buvo pasitelkti tankai ir kariai,
atminimą.
JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton paragino Pekiną
paskelbti per tuos įvykius žuvusių ir dingusių žmonių vardus ir sakė, jog
tai padėtų Kinijai „pasimokyti ir užgydyti žaizdas“.
„Kinija, kuri padarė didžiulę ekonominę pažangą ir kyla užimti savo
teisėtos vietos pasaulinėje vadovybėje, turėtų atvirai išnagrinėti
tamsesniuosius savo praeities įvykius“, - sakoma jos pareiškime.
Vyriausybė, nepaisydama raginimų atlikti oficialų tyrimą dėl to
susidorojimo ir paskelbti tikslų žuvusiųjų skaičių, vis dar kategoriškai
tvirtina, kad jos veiksmai buvo pagrįsti.
Honkonge dešimtys tūkstančių žmonių turi susirinkti kasmet vykstančiam
žvakučių deginimo renginiui. Kiti šių metinių paminėjimo renginiai
planuojami visame pasaulyje, nuo Jungtinių Valstijų iki Japonijos.
Fang Zhengas, kuriam per tuos įvykius Tiananmenio aikštėje
tankas pervažiavo ir sutraiškė kojas, bus tarp žmonių, kalbėsiančių ant
Kapitolijaus kalvos Vašingtone.
Londone garsiausia britų žurnalistė Kate Adie, kuri
pranešinėjo apie tuos įvykius per BBC, drauge su dabar išeivijoje
gyvenančiais buvusiais Tiananmenio protestuotojais priešais Kinijos ambasadą
padės gėlių aukoms atminti.
1989-ieji buvo pragaištingi metai komunizmui tiek visame pasaulyje, tiek
Kinijoje, kurios valdančioji partija įsivėlė į kovą su demokratijos
aktyvistais, metusiais iššūkį daugiausiai gyventojų turinčios šalies
autoritariniam režimui.
Vadinamasis Tiananmenio judėjimas kilo 1989 metų balandžio viduryje, kai
visuotinis gedulas dėl buvusio komunistų lyderio ir populiaraus
reformatoriaus Hu Yaobango mirties ilgainiui virto drąsiais
studentijos raginimais įgyvendinti politines reformas ir imtis veiksmų
pažaboti korupciją.
Studentai ėmė burtis Tiananmenio aikštėje, kuri laikoma simbolišku
Kinijos politinės valdžios centru. Aikštėje tvyrojo visuotinė euforija, o
jaunimas rengė mitingus, kurie dar prieš kelias savaites būtų atrodę
neįmanomi.
„Visur buvo transparantai. Tai buvo pirma valdžios nesankcionuota
politinė demonstracija per visą Kinijos Liaudies Respublikos istoriją“, -
prisiminė Wang Danas, kuris buvo vienas iš studentų lyderių.
Aikštėje netilo raginimai valdžiai užtikrinti laisvę ir demokratiją,
šimtai demonstrantų paskelbė bado streiką, o vienas charizmatiškas
aktyvistas - uigūras Orkeshas Doletas, kinų vadinamas
Wu'eru Kaixi, sukritikavo premjerą Li Pengą
per jųdviejų susitikimą, kurį tiesiogiai transliavo valstybinė televizija.
Visas pasaulis atidžiai stebėjo įvykius Tiananmenio aikštėje, apie
kuriuos pranešinėjo įvairių šalių žurnalistų komandos, į Pekiną atskridusios
nušviesti istorinio tuometinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo
vizito, atitiktinai sutapusio su kur kas didesnės svarbos įvykiais.
Valdžios koridoriuose dėl šių protestų šalies lyderiai pasidalijo į dvi
stovyklas - griežtosios linijos šalininkų, kuriems vadovavo premjeras Li
Pengas, ir nuosaikesnės pozicijos rėmėjus, vadovaujamus Komunistų partijos
generalinis sekretoriaus Zhao Ziyango.
Pergalę šventė griežtosios linijos šalininkai, nes jų pusėn stojo
tuometis aukščiausiasis lyderis Deng Xiaopingas. Zhao
Ziyangas neteko partijos vadovo posto ir 16 metų, iki savo mirties
2005-aisiais, gyveno namų arešto sąlygomis.
Studentų judėjimas buvo paskelbtas „kontrrevoliuciniu maištu“, kuriam
malšinti į sostinę buvo pasiųsti Liaudies išvadavimo armijos kariai, sutrypę
ištisos kartos svajones apie demokratiją.
Iki šiol nežinoma, kiek žmonių žuvo naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją.
Kinija oficialiai skelbia, kad žuvo 241 žmogus, įskaitant 36 studentus. Tuo
tarpu disidentai tvirtina, kad per susidorojimą galėjo žūti tūkstančiai
protestuotojų.
Susidorojimas su taikiais protestuotojais sulaukė griežto tarptautinės
bendrijos pasmerkimo, ir kelerius metus Kinija buvo laikoma atstumtąja
šalimi, o Vakarų valstybių vyriausybės suteikė prieglobstį iš tėvynės
pasitraukusiems studentų lyderiams.
Ilgainiui Kinija atsikratė atstumtosios valstybės statuso, o komunistų
lyderiai įtvirtino savo valdžią, pavertę šalį trečiąją pagal dydį pasaulio
ekonomika. Tačiau jie neparodė noro atsisakyti oficialiosios pozicijos, kad
1989-ųjų protestai kėlė grėsmę Komunistų partijos valdymui ir turėjo būti
numalšinti, kad būtų galima toliau įgyvendinti ekonomikos reformas.
„Faktai patvirtino, kad socialistinis kelias su kinų ypatybėmis, kuriuo
mes judame, atitinka svarbiausius mūsų tautos interesus“, - gegužę
žurnalistams Kinijos sakė užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Ma
Zhaoxu (Ma Džaosiu).
Tačiau per susidorojimą nukentėję žmonės nepabūgo ir paragino tarptautinę
bendriją atnaujinti spaudimą Pekinui peržiūrėti oficialią poziciją dėl tų
įvykių, teigdami, kad nesugebėjimas drąsiai pasipriešinti stiprėjančiai
Kinijai netiesiogiai kursto represijas.
„Iki šiol tarptautinė bendrija... laikėsi nuolaidžiavimo politikos
Kinijos atžvilgiu“, - sakė 72 metų Ding Zilin, kurios paauglį
sūnų nušovė kariai.
Buvęs Zhao Ziyango patarėjas Bao Tongas, kuris po susidorojimo buvo
nuteistas septynerius metus kalėti, sakė, kad dėl augančios pasaulinės
Kinijos įtakos tarptautinė bendrija nesiryžo spausti Pekiną pateikti daugiau
informacijos apie Tiananmenio įvykius.
„Nenorėjimas įžeisti Kiniją reiškia, kad ji (tarptautinė bendrija) negali
padėti Kinijai, padėti jos žmonėms siekti savo teisių, ir tai negali padėti
pasaulio bendrijai įgyti patikimos, stabilios, taikios narės“, - neseniai
naujienų agentūrai AFP sakė Bao Tongas.
„Tai nėra gerai“, - pridūrė jis.
Bao Tongui buvo nurodyta per 20-ąsias susidorojimo su demokratijos
aktyvistais metines būti kurorte, esančiame už daugiau nei 1 000 kilometrų
nuo Pekino - tai liudija, kad sostinės valdžia dar nėra pasirengusi atverti
senų Tiananmenio žaizdų.