Banditų metodais ginčus vis dar sprendžia net Rusijos elitas

Dar balandžio 13-ąją Maskvoje buvo pagrobtas didžiausios šalies naftos kompanijos „Rosneft“ viceprezidento Michailo Stavskio sūnus Michailas. Sprendžiant iš informacijos, patekusios į spaudą, už jo išlaisvinimą nusikaltėliai reikalauja 50 mln. eurų.

Daugiau negu pusantro mėnesio šis nusikaltimas buvo griežčiausiai slepiamas: apie jį nežinojo netgi kompanijos „Rosneft“ valdybos nariai.

Atrodo, kad nežinojo ir prokuratūra. Mat ji informaciją apie nusikaltimą patvirtino tik birželio pradžioje – jau po to, kai ši informacija prasiskverbė į viešumą.

Pagrobto vaikino tėvas Michailas Stavskis nuo 2005 metų užima „Rosneft“ viceprezidento postą ir yra atsakingas už naftos gavybą.

Jo 19 metų sūnus studentas buvo pagrobtas prie Rusijos naftos ir dujų universiteto Maskvoje: du (kitais duomenimis – 4) nepažįstamieji įstūmė jaunuolį į BMW markės automobilį ir nuvažiavo.

Kaip pasakoja vieno iš artimų pagrobtojo draugų motina ir viena pagrindinių nusikaltimo liudininkių, tai jau buvo antras mėginimas pagrobti M.Stavskį jaunesnįjį.

„Dar vasario 24-ąją keturi kaukėti asmenys norėjo pagrobti Mišą, užpuolė jį ir mano sūnų Robertą gatvėje. Tuomet vaikinams pavyko apsiginti. Robertas puolė vieną iš banditų, šis paslydo ir pargriuvo. Vaikinai pabėgo.

Žinau, jog Mišos tėvai po šio įvykio primygtinai reikalavo, kad sūnus turėtų apsaugą. Bet vaikinas atsisakė. Juk kai mokykloje nuo Mišos nesitraukdavo apsauginis, klasės draugai kreivai į jį žiūrėjo.

Įstojęs į universitetą, Miša apskritai slėpė, kas jo tėvas. Beje, kai Miša buvo užpultas antrąkart, Robertas kvietėsi pagalbos, tačiau niekas nereagavo“, – pasakojo liudininkė.

Po antrojo sėkmingo pagrobimo iki gegužės pabaigos pagrobėjai esą net nebandė užmegzti kontakto su vaikino artimaisiais.

Ir tik visai neseniai, kaip pripažino aukos sesuo Natalija, Stavskių šeima išgirdo išpirkos sumą – 50 mln. eurų.

Tačiau Maskvą apstulbino ir iki šiol daugeliui žinovų neleidžia atsikvošėti ne didžiulis nusikaltėlių apetitas, o jų neįtikėtinas beribis akiplėšiškumas.

Mat pagrobtojo tėvas yra ne tik vienas įtakingiausių naftos verslu užsiimančių rusų.

M.Stavskis iki perėjimo į „Rosneft“ daugiau kaip dešimt metų dirbo kompanijoje „Sibneft“, kuri anuomet priklausė Rusijos politiniuose sluoksniuose ypač įtakingam Romanui Abramovičiui. Tuomet M.Stavskis ne be pagrindo buvo laikomas vienu artimiausių savo šefo bendražygių.

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Mat dabar, dirbdamas „Rosneft“, M.Stavskis, kalbama, tapo asmeniniu kompanijos direktorių tarybos pirmininko, Rusijos vicepremjero Igorio Sečino statytiniu.

O I.Sečino vardas Rusijoje ne be reikalo daugeliui kelia pagarbią baimę. Šis buvęs saugumietis jau daugiau nei dešimt metų yra laikomas paties Vladimiro Putino dešiniąja ranka.

Dabartinio premjero ir buvusio prezidento asmeninis padėjėjas I.Sečinas buvo dar tais laikais, kai V.Putinas vadovavo Rusijos federalinei saugumo tarnybai.

Būtent I.Sečiną savo „neoficialiu vadovu“ laiko beveik visi buvusieji ir daugelis dabartinių šalies jėgos žinybų vadovų.

Kriminalinėmis temomis rašantis „Novaja gazeta“ korespondentas, kuris tiria ir M.Stavskio jaunesniojo pagrobimą, kalba apie tikrą sąmyšį teisėsaugos struktūrose.

Šį sąmyšį savo žodžiais geriausiai pailiustravo vienas šiai bylai nagrinėti sukurtos operatyvinės tyrimo grupės narių. Savo nuostabos nuo korespondento jis nė neketino slėpti.

„Ar galite įsivaizduoti, kokią padėtį užima tas, kuris davė įsakymą pagrobti vicepremjero I.Sečino komandos žmogaus sūnų? Tai reiškia, kad užsakovas – net ne koks nors generolas iš jėgos struktūrų. Žvelkite aukščiau. Jis nieko nebijo ir pasitiki savo jėgomis. Antraip tai galėtų būti nebent visiškai degradavęs ir nieko nesuvokiantis žmogus“, – nuostabą reiškė teisėsaugininkas.

Frazė „apie kokį nors generolą iš jėgos struktūrų“ šiuo atveju ištarta neatsitiktinai.

Mano kolegos iš įvairių Maskvos leidinių, kurie specializuojasi kriminalinių nusikaltimų srityje, vienu balsu liudija šiurpią tiesą.

Rusijoje 90 atvejų iš 100 žmonių pagrobimuose aktyviai dalyvauja tiek buvusieji, tiek dabartiniai Federalinės saugumo tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos ar Gynybos ministerijos darbuotojai. Beje, ne eiliniai operatyviniai darbuotojai, o daug aukštesnio rango.

Dažniausiai jie puikiai žino kiekvieną tyrimo grupės žingsnį ir tarpusavio pokalbiuose tiksliai vardija tardytojų bei operatyvinių darbuotojų pavardes.

Be to, „banditai iš saugumo struktūrų“ turi šiuolaikinę pokalbių klausymosi techniką.

Jiems prieinamos milicijos duomenų bazės su konfidencialia informacija apie aukas ir jų artimuosius.

Ir tai – ne tušti žodžiai. „Novaja gazeta“ išspausdino keletą faktų iš garsiausių pastarųjų metų žmonių grobimo bylų.

Pavyzdžiui, pernai rugsėjį buvo pagrobtas verslininkas Mahomedas Chamchojevas. Jam per stebuklą pavyko vienomis apatinėmis kelnaitėmis, surakintam antrankiais pabėgti iš vilos, esančios elitinėje poilsio zonoje prie Maskvos, „Serebrianyj Bor“.

Kai po šešių valandų operatyvinė milicijos grupė atvyko į vietą, name nieko nebuvo. Užtat paaiškėjo, kad vila kažkada priklausė nusikaltėlių autoritetui Sergejui Timofejevui, pravarde Silvestras, kuris buvo nušautas kriminalinio pasaulio atstovams aiškinantis santykius.

Vėliau ši vila atsidūrė Federalinės saugumo tarnybos žinioje. Vos tai paaiškėjo, byla pakibo: tardytojai niekaip negali rasti tų, kurie viloje kankino verslininką.

Taip pat praėjusį rudenį dėl išpirkos buvo pagrobtas vieno iš kompanijos „Sovfracht“ vadovų sūnus 19-metis Rustamas. Istorija baigėsi laimingai: tėvas sumokėjo 3 mln. eurų ir atgavęs sūnų išsiuntė į užsienį.

Tiesa, teisėsaugos organai buvo linkę rinktis kitą variantą – surengti specialią operaciją, jos metu sučiupti pagrobėjus ir išlaisvinti įkaitą.

Bet, kaip praneša „Novaja gazeta“, operacijos išvakarėse pas bylos tardytoją apsilankė generolas iš Federalinės saugumo tarnybos Vidaus saugumo valdybos. Jis patarė sumokėti reikalaujamą sumą, nes jaunuolį esą ištiks nelaimė.

Remiantis kai kuriais duomenimis, prie M.Stavskio jaunesniojo pagrobimo prisidėjęs kažkoks Denisas Šilinas, kuris žinomas Šimino, Žilino, Marčenkos, Popovo pavardėmis. Jis jau seniai užsiima žmonių grobimu.

Prieš metus Rusijoje net buvo paskelbta jo federalinė paieška, todėl esą jis slapstosi Urugvajuje ir iš ten vadovauja savo gaujai.

Sprendžiant iš įvairių žurnalistų dosjė, šis veikėjas anksčiau taip pat tarnavo KGB, o paskui buvo Federalinės saugumo tarnybos agentas, dirbantis su priedanga.

2005 metais jis buvo sučiuptas su įkalčiais perduodant dalį išpirkos už pagrobtą verslininką.

Tačiau dėl nežinomų priežasčių kitą dieną buvo paleistas.

Kalbama, kad vienas D.Šilino gaujos narių gali pasirodyti esąs ir buvęs majoras Andrejus Aliošinas. Jis Maskvos milicijoje buvo vienas geriausių įkaitų paieškos ir išlaisvinimo specialistų.

Bet vėliau paaiškėjo, kad keletą tokių nusikaltimų pats majoras ir organizavo.

Tačiau net jei informacija apie šių asmenų galimą prisidėjimą prie pagrobimo būtų tikra, jie patys tokio nusikaltimo suplanuoti ir įvykdyti tikrai negalėjo.

Todėl visa Rusija dabar spėlioja – ką reiškia toks įžūlus iššūkis pačiam I.Sečinui.

* * *

„Lietuvos rytui“ pavyko susisiekti su Prancūzijoje gyvenančiu buvusių SSRS šalių ekonominio bei politinio saugumo klausimų ekspertu save vadinančiu Jevgenijumi Limarevu.

J.Limarevas visame pasaulyje ypač išgarsėjo paaiškėjus, kad būtent jis prieš pat Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą Londone radioaktyviuoju poloniu įspėjo šį buvusį KGB darbuotoją apie jo gyvybei gresiantį pavojų. Tokią informaciją tuomet J.Limarevas tvirtino gavęs iš savo šaltinių.

Dabar J.Limarevas teigia ir toliau užsiimantis panašiais tyrimais. Su „Lietuvos rytu“ jis sutiko pasidalyti savo žiniomis apie „Rosneft“ viceprezidento sūnaus pagrobimą.

* J.Limarevo teigimu, patikimi šaltiniai iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos ir „Rosneft“ saugumo tarnybos mano, kad M.Stavskis slepia nuo jų esminę informaciją. Esą jis savarankiškai slapta palaiko ryšius su pagrobėjais. Priežastis neva ta, kad jam yra ką slėpti (kaip ir visiems stambiems Rusijos verslininkams). Be to, tokios yra griežtos pagrobėjų sąlygos.

* Pagal labiausiai įtikinamą versiją, M.Stavskiui turi pretenzijų jį anksčiau „dengę“ buvę jėgos struktūrų partneriai. Būtent jie esą užsiundė pagrobėjus ir tapo jo sūnaus pagrobimo užsakovais.

* Bylos ištakos neva siekia 2000-2006 metų laikotarpį. M.Stavskiui tokiu drastišku būdu primenama negrąžinta kelių (5-8) milijonų eurų suma neva už priedangą ir partnerystę, kai jis dirbo „Nojabrskneftegaz ir „Sibneft“ (dabar „Gazpromneft“). Taip pat ir už tolesnę pagalbą gaunant aukštus postus „Sibneft“ ir „Rosneft“.

* Atėjęs į „Rosneft“, M.Stavskis, atrodo, nutraukė ryšius su savo ankstesniais neoficialiais partneriais ir atsisakė ginti jų interesus šioje bendrovėje. Todėl šie ir pateikė sąskaitą, kurią jis atsisakė mokėti arba, kai kurių šaltinių teigimu, vilkino laiką.

* Apie numanomus užsakovus yra žinoma, kad jie – iš organizuotos nusikalstamos baškirų (kaip ir M.Stavskis) grupuotės. Tai buvę Baškirijos vidaus reikalų ministerijos aukšti pareigūnai, kurie, į valdžią atėjus V.Putinui, taip pat persikėlė į Maskvą. Didelė tikimybė, kad užsakovai užima rimtas pozicijas regiono struktūrose ir centriniame „Rosneft“ aparate (gali būti, kad ir jos saugumo tarnyboje).

* Minimi ir jų įvairaus plauko kolegos – jėgos struktūrų atstovai. Dabar visi jie užima aukštus postus Vidaus reikalų ministerijoje Maskvoje (arba Baškirijoje) ir susiję su naftos verslu (Sibiro regionuose), kuris kertasi su „Gazpromneft“ ir „Rosneft“ interesais.

* Pagrobėjais tapo profesionalių nusikaltėlių gauja, kurią taip pat veikiausiai sudaro buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai, turintys ryšių su dabartiniais jėgos struktūrų atstovais Maskvoje. Jų uždavinys – išgauti užsakovo skolą iš M.Stavskio ir savo atlygį.Iš viso gali būti kalbama apie iki 10 mln. eurų sumą, bet vargu ar M.Stavskis turi tiek pinigų grynaisiais ar jų greitai gauti grynaisiais. Veikiausiai dėl to jis dabar pats aktyviai derasi su pagrobėjais.

* Politinių pėdsakų šioje byloje nematyti. I.Sečinas – niekaip neįsipainiojęs ir, priešingai, negu dažnai kalbama, nėra tiesiogiai sietinas su šia byla. Tik kai informacija apie pagrobimą pateko į žiniasklaidą, jis pradėjo spausti kompanijos „Rosneft“ saugumo tarnybą ir VRM, kad „greičiau viską išsiaiškintų“, tačiau jokiu būdu nelaiko nusikaltimo tiesioginiu iššūkiu sau.

* Politiniu požiūriu M.Stavskis nėra aktyvus ar įtakingas: jis – eilinis Vieningosios Rusijos partijos narys. „Rosneft“ jis jau, kaip teigiama, pasiekė savo karjeros „lubas“. M.Stavskis su verslu susijusiuose aukštus postus užimančių asmenų žaidimuose nedalyvauja, pagrindiniams saugumiečių klanams nepriklauso.