Pakitę ekonominiai centrai darys įtaką ir politinių centrų raidai. Praėjus beveik metams po „Lehman Brothers“ žlugimo pasaulis yra atsidūręs ties naujų galingų geopolitinių žaidėjų atsiradimo slenksčiu. Kai kuriose šalyse į šias naujas tendencijas jau pradėjo reaguoti politikai: JAV prezidentas Barackas Obama įprato konsultuotis su specialiosiomis tarnybomis, kokių politinių pasekmių turi finansinė krizė.
Jungtinės Tautos birželio pabaigoje surengė pirmąjį susitikimą, skirtą aptarti dramatiškoms krizės pasekmėms besivystančiose šalyse, o Vokietijos žvalgybos tarnyba ėmėsi tyrimo išsiaiškinti, kokios šalys turi geriausias galimybes išeiti iš krizės su mažiausiais nuostoliais ir kokių politinių pasekmių tai gali turėti.
Netikėta kapitalo stoka diskreditavo besivystančiose šalyse pastaraisiais metais pradėtas būtinas reformas ir įsuko jų vyriausybes į naujus skolų sūkurius. Dėl ekonominės krizės valdžia tokiuose neramiuose kraštuose, kaip Pakistanas ar Jemenas, iššvaistė ir taip menką gyventojų pasitikėjimą.
Tačiau dar ryškesni geopolitiniai pokyčiai laukia svarbiausių branduolinių galybių - JAV, Kinijos ir Rusijos, nes ši trijulė, skirtingai nei Europos Sąjunga, turi realių tarptautinių strateginių ambicijų.
Dar palyginti neseniai - 2003 metais - Amerika vadinta pasauline „imperija“. Tačiau dabar JAV įsiskolinimai siekia svaiginančius skaičius, ir valstybė labiau primena milžiną ant molinių kojų, o tiksliau - dviejų trapių kojyčių: viena iš jų atstovauja augančiai priklausomybei nuo finansinių užsienio investicijų, o kita - realiai ekonominio sektoriaus silpnybei.
Iš čia ir naujos B.Obamos iniciatyvos, nukreiptos į kelias puses. Į jas reikia žiūrėti ne kaip į asmeninį Amerikos prezidento vadovavimo stilių, o kaip į objektyvų JAV galios praradimą. Vašingtonas yra priverstas ištiesti ranką, kad kitos šalys ir toliau pirktų valstybines obligacijas su mažais procentais. JAV valdžios nuomone, tik didinant įsiskolinimus įmanoma įveikti ekonominę krizę. Tokiu būdu susidaro uždaras ratas: noras ištrūkti iš krizės priveda prie didėjančios priklausomybės nuo užsienio investuotojų, kaip Kinija. Vokietijos žvalgybos vadovo manymu, tai ateityje gali baigtis politinės ir karinės galios praradimu - jau dabar Rusija ir Kinija reikalauja pakeisti dolerį, kaip pasaulinę rezervinę valiutą.
Rusija nuo krizės nukentėjo labiau nei JAV ar Kinija. Metai iš metų augant energetinių išteklių paklausai, o kartu ir jų kainai, Rusija vis užtikrinčiau jautėsi tarptautinėje arenoje. Tačiau dabar tampa akivaizdu, ant kokio netvirto pagrindo buvo lipdoma naujoji rusų savimonė: jeigu JAV yra milžinas ant dviejų trapių kojyčių, tai Rusija primena milžiną vos ant vienos silpnos kojos - pajamų iš žaliavų eksporto.
Krizė gerokai pakoregavo Rusijos valiutos rezervus, o rusų oligarchų kapitalas bendrai sumenko daugiau nei 100 mlrd. dolerių. Valstybinio ir privataus kapitalo deficitas privertė Rusiją politiškai elgtis kukliau: pastaruoju metu elgtis santūriau ją vertė ir tai, kad jai reikia europinių partnerių labiau, nei atrodė pastaraisiais metais.
O štai Kinijos valdžią galima vadinti objektyviu laimėtoju iš krizės. Eksporto apsukos sulėtėjo ir čia, be to, didėja socialinis nepasitenkinimas, ypač ryškėjant atotrūkiui tarp turtingos rytinės dalies ir vargstančios vakarinės dalies. Tačiau investicinė programa Kinijoje veikia geriau ir greičiau nei kitose šalyse. Iš dalies dėl to, kad autoritarinei vyriausybei nereikia ilgai trunkančių diskusijų dėl jos. Pagal Vokietijos žvalgybos tyrimą, Kinija iš krizės išlips patyrusi mažesnius nuostolius. Tai lemia ir tas faktas, kad kol JAV kiša pinigus į bankų ir automobilių koncernų gelbėjimą, Kinija leidžia pinigus šiuolaikinei infrastruktūrai sukurti.
Skirtingai nei Indija, Kinija valdo daugiau nei 2 trln. valiutos rezervų, numatytų palankiomis kainomis supirkti kompanijas ir gamtinius išteklius. O autoritarinio režimo valdžios struktūra prieš demokratiją tam tikra prasme turi pranašumą: krizės sąlygomis ji gali šalies viduje veikti operatyviau, o politiką labiau pritaikyti tiesioginiams ekonomikos poreikiams.
Kol Amerika ir Europos Sąjunga, laikydamasi demokratinių principų, po įtartinų rinkimų rezultatų ir opozicijos numalšinimo sugriežtino toną santykiuose su Iranu, Kinija pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir gavo priėjimą prie turtingų šios šalies naftos ir dujų resursų.
Kinijos įtaka auga ir Afrikos žemyne: kol Vakarų šalys už finansinę pagalbą reikalauja vykdyti politines reformas, kovoti su korupcija ir valdančiaisiais sluoksniais, Kinija tampa vis patrauklesnis partneris Juodajam žemynui. O tai negali neatsiliepti varžytuvėse dėl šio kontinento išteklių.
Finansinė krizė geopolitiniame lauke suveikė taip, tarsi susikūrė naujas magnetinis polis - pasaulinės arenos veikėjai ėmė daugiau orientuotis į Rytus.
Įkandin Kinijos pastaraisiais metais svarbiu tarptautiniu žaidėju tampa Brazilija. Dėl efektyvios aviacijos pramonės ir augančio automobilių centro ši šalis jau dabar yra rimtas konkurentas Vakarų ir Azijos gamintojams. Be to, Brazilija turi milžiniškus žaliavų resursus.
Todėl G8 susitikimų formatas atrodo pasenęs: kodėl vieta čia skirta Italijai ar Kanadai, o ne Kinijai ir Indijai? Vis dėlto naujos supergalybės - Kinijos - atsiradimas ir kitų besivystančių valstybių galios augimas nebūtinai reiškia, kad Vakarai užges. Žinoma, apie ankstesnį dominuojantį vaidmenį teks pamiršti, tačiau kuo geriau JAV ir Europa susidoros su krizės pasekmėmis, tuo tvirtesnes pozicijas išsaugos. O tai įmanoma padaryti pirmiausia tuo atveju, jei Vakarai išliks technologinių inovacijų centru ir laisvės bei demokratijos bastijonu - dvasinių vertybių, kurios gali pakeisti visuomenę visame pasaulyje.