Humoras – kalba, kurią supranta Vokietijos rinkėjai

Berlyniečiai, gyvenantys Frydrichshaino-Kroicbergo rajone, šiomis dienomis iš nuostabos trina akis. Vos išėjusius iš namų, juos pasitinka dvi nebejaunos, bet puikiai atrodančios moterys neįprastai giliomis iškirptėmis.

Viena jų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kita – taip pat Krikščionių demokratų sąjungos kandidatė šiame Berlyno rajone Vera Lengsfeld.

Šios politikės, žinoma, nepatruliuoja Berlyno gatvėmis, o vilioja rinkėjus plakatais. Susiruošusiesiems į rinkimus jos sako: „Mes siūlome daugiau“ („Wir haben mehr zu bieten“).

Ką gi tai galėtų reikšti? Kodėl V.Lengsfeld šukuosena kaip du vandens lašai panaši į kanclerės? Ir kodėl politikės šypsosi paslaptinga Monos Lisos šypsena?

Gili iškirptė visada traukia aplinkinius.

Tai puikiai žino merginos, Bavarijos alaus šventėje „Oktoberfest“ nešiojančios alaus bokalus.

Tai žinojo ir Jekaterina II, taip pat kitos aristokratės, kurių portretuose matyti dailūs apvalumai.

Tai turėjo žinoti ir Vokietijos kanclerė, praėjusiais metais Oslo operoje pasipuošusi vakarine suknele, atidengiančia krūtinę.

Bet ar A.Merkel nujautė, kad partijos kolegė panaudos jos nuotrauką rinkimų plakatams?

Pasirodo, partijos kolegos iš Frydrichshaino-Kroicbergo rajono nederino plakato motyvo su centrine Krikščionių demokratų sąjungos būstine.

Ir netrukus su palengvėjimu atsiduso – „centras“ neliepė nukabinti provokuojamų plakatų.

Nepatenkinti buvo kiti. Ir visai ne musulmonai, kurių daugybė gyvena Frydrichshaine-Kroicberge ir iš kurių buvo galima tikėtis protestų.

Tikri vokiečiai svaidėsi tokiomis replikomis kaip „kekšių plakatas“, „siekia pigaus efekto“, „seksizmas“.

Atidesni apžvalgininkai plakatuose įžvelgė žiupsnį ironijos. Esą V.Lengsfeld subtiliai šaiposi iš savo partijos požiūrio į moteris: kad ir kokios jos būtų protingos, svarbiausia viešai rodyti įspūdingą krūtinę.

„Manau, emancipacija yra tada, kai iš moterų, dalyvaujančių politikoje, nebesitikima, kad jos atrodytų ir elgtųsi kaip vyrai“, – atrėžė V.Lengsfeld plakato kritikams.

Ir pažadėjo netrukus iškabinti naujus plakatus – tik jau be užuominų apie seksą.

18 procentų! Jei tikėsime apklausomis, tiek balsų surinktų Horsto Šlemerio partija HSP („Horst Schlammer Partei“) prie balsadėžių rugsėjo 27 dieną.

Ji neabejotinai taptų trokštama koalicijos partnere. HSP galėtų jungtis su bet kuria kita partija – mat teigia esanti kairiųjų pažiūrų, liberali ir konservatyvi. Viskas vienu metu.

Bėda tik, kad HSP nedalyvaus rinkimuose. Tokios partijos apskritai nėra – ji tėra aktoriaus Hanso Peterio Kerkelingo kūryba ir reklamuoja šio komiko filmą.

Filmas, pavadintas „Aš kandidatuoju!“ („Horst Schlammer – Isch Kandidiere!“), pasirodė šią savaitę.

Ir jauni, ir vyresni interneto platybėse bei aludėse – visi kalba vien tik apie naująjį „kandidatą“ į kanclerius.

Regis, daugeliui rinkėjų HSP atrodo visai reali partija: juk apie ją rašo visi laikraščiai, rodo televizija, įrašų pilni socialiniai tinklai „Twitter“ ir „Facebook“.

„Kai pasižiūriu, kaip kalba tikrieji politikai prieš televizijos kamerą, man jie atrodo kur kas panašesni į karikatūrą nei Horstas“, – rašo „Schade 77“ savo tinklaraštyje.

Tai nenuostabu – juk komikas H.P.Kerkelingas savo pokštais vyniojo apie pirštą net pačią Nyderlandų karalienę, o vienoje televizijos laidoje jis, apsimetęs futbolo treneriu iš Panevėžio, maustė Graco (Austrija) futbolininkus.

Naujausiame filme Horstas Šlemeris, dienraščio „Grevenbroicher Tagblatt“ redaktoriaus pavaduotojas, švepluodamas ir vis skųsdamasis nugaros skausmais, tarmiškai kalbina partijų pirmininkus ir kitus politikus. Ir žada būti geriausiu visų laikų Vokietijos kancleriu.

„Žinoma, jis – ne Sacha Baronas Cohenas, vaidinęs Bruno ir Boratą, bet filmas vis tiek linksmas“, – tokį vertinimą girdėjau po šio filmo.

Martinas Sonnebornas mažiau populiarus negu išgarsėjęs Horstas Šlemeris. Bet gerokai piktesnis: į laikraščių antraštes jis patenka tada, kai suerzina vieną ar kitą politiką.

M.Sonnebornas – buvęs satyrinio žurnalo „Titanic“ redaktorius, o dabar – partijos vadovas. Darinio pavadinimas – „Partija“ („Die Partei“).

Skirtingai nuo HSP, M.Sonneborno partija reali ir žada dalyvauti parlamento rinkimuose – jeigu tik leis Rinkimų komisija.

„Partija“ jau ne kartą dalyvavo rinkimuose, o Hamburgo žemėje laimėjo 0,4 proc. balsų.

Prieš ką ši partija ji kovoja? Ir ką žada rinkėjams?

„Esame partija, kuri nori patekti į valdžią“, – pristato partijos politinį turinį jos vadovas.

Pasak M.Sonneborno, „Partija“ neturi su HSP nieko bendra: pastaroji yra fiktyvi, o jos lyderis tiesiog bjaurus.

„Partija“ – reali, o jos kandidatė į kanclerius – gražiausia visoje Vokietijoje.

Studentei iš Miuncheno Samirai El Ouassil – vos 23-eji. „Partijos“ kandidate ji tapo nugalėjusi peržiūroje. Joje, lyg grožio konkurse, partija ieškojo jaunesnės negu 35 metų moters, turinčios politinę viziją ir „pasiruošusios tapti bevale marionete partijos vadovybės rankose“.

„Mūsų šūkis: „Moteris, bet gražesnė“ – akivaizdžiai yra nukreiptas prieš Vokietijos kanclerę“, – piktdžiugiškai šypsosi M.Sonnebornas.

Satyrikas šaiposi iš visų ir iš visko. Bet gal ir jis paprasčiausiai reklamuoja savo kūrinius? Autorius ginasi.

Vis dėlto neseniai pasirodė M.Sonneborno knyga „Partijos knyga“ („Das Partei Buch“). O kino teatruose jau rodomas jo filmas „Partija“ („Die Partei“), kurį kino kritikai vadina „90 minučių trukmės dokumentine propaganda“.

Ne mažesnė pokštininkų kova vyksta internete.

Lyg norėdami užbaigti kaip guma besitęsiančią rinkimų kampaniją, rugpjūčio viduryje Berlyno menininkai pabandė interneto aukciono „eBay“ tinklalapyje, registruotame Filipinuose, parduoti abu didžiųjų partijų kandidatus.

Tačiau tiek A.Merkel, tiek Socialdemokratų partijos kandidatas, vicekancleris ir užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris liko nenupirkti.

Už A.Merkel kažkas pasiūlė 45 eurus (155 litus), už F.W.Steinmeierį pasiūlyta kaina nesiekė nė dešimtadalio šios sumos. Po to puslapis tapo neprieinamas.

Bet liko daugybė kitų tinklalapių. Dauguma jų siūlo rimtus reportažus arba interviu su politikais, taip pat satyros kūrinius.

O rugsėjo pradžioje, kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, bus įjungtas „rinkimomatas“. Virtualiai bus galima rinkti geriausią partiją ir simpatingiausią kandidatą.

Tačiau rinkimai – ne karnavalas. Dauguma apžvalgininkų ir patys pokštininkai šioje linksmoje kampanijoje įžvelgia gilesnę prasmę.

„Vyksta pati tikriausia pokštininkų rinkimų kova, turbūt rimčiausia visoje šalies istorijoje“, – ironiškai pažymi garsus savaitraštis „Der Spiegel“.

Kiti apžvalgininkai tvirtina, kad apsimetėliai politikai irgi atlieka savo užduotį.

„Horstas Šlemeris, fiktyvus kandidatas į kanclerius, pasirodė tinkamu metu. Kad parodytų mums visiems, jog visuomenės veikėjai, kuriems iš tiesų leista dalyvauti rinkimuose, tėra viešųjų ryšių specialistų kūriniai, o ne tie rimti ir mąslūs žmonės, kokius įsivaizduojame esant kandidatus.

Gal tai – tiesiog nepasitenkinimas, kurį sukelia rinkimų kova, gal tai – nuovargis nuo politikos. Tuomet gerai, kad rinkėjai pavargę“, – dėkoja satyrikui „Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung“ kultūros skyriaus redaktorius Claudius Seidlis.

Ar tikrai būtų blogai, jeigu vietoj jau apdaužytų valstybininkų šalies politikos kryptį rodytų juokdariai?

Gal vokiečiams reikėtų pasekti amerikiečių bei lietuvių pavyzdžiu ir rinkti aktorius?

Tokį klausimą pateikęs dienraščio „Augsburger Allgemeine“ apžvalgininkas Valteris Klupfelis čia pat atsako: „Vyksta bokso varžybos su šešėliais – figūros iš fantazijų pasaulio tik virtualiai kovoja prieš realius kandidatus.

O virtualiai kovoti daug lengviau: kas už nieką neatsako, tą dar sunkiau pričiupti negu savo ribas jaučiančias politines partijas“.

Atrodo, kad satyrikai ir tiesiog pokštininkai Vokietijoje vis dėlto pasieks savo tikslą – juk kuo banalesnė mintis, tuo lengviau ją suprasti.

Bet ar tikrai rinkėjui lengviau patikėti bedančiu Horstu Šlemeriu, kuris skundžiasi nugaros skausmais, nei kostiumuotu politiku iš Berlyno, kuris tik prieš rinkimus prisimena savo rinkimų apylinkę?

Kai trūksta įtikinamų ir padrąsinančių naujienų iš politikų lūpų, humoras lieka ta vienintelė kalba, kurią supranta ir rinkėjai.

Būtent todėl išmintingai pasielgė A.Merkel, neliepusi nukabinti skandalingojo plakato.

* * *

* Dalyvauti Vokietijos Bundestago rinkimuose, kurie vyks rugsėjo 27 dieną, iš viso užregistruotos 29 partijos, 21 jų – itin smulki.

* 31 partijos paraišką Rinkimų komisija atmetė po specialaus posėdžio, kuriame netrūko kuriozų.

* „Esu imperatorius ir APPD pirmininkas, mano pavardė – Volkeris Stoi, kaip Stoiberis“, – prisistatė vienas kandidatų, Vokietijos anarchistinės pogo partijos lyderis. Jis taip ir nesugebėjo paaiškinti savo partijos tikslų.

* Kalnų partijos reikalavimas – už kiekvieną nukirstą medį turi būti išlydyta po automobilį. Be to, Gynybos ministerija turi tapti kitų ministerijų finansavimo šaltiniu.

* M.Sonneborno „Partija“, vis dar kovojanti už teisę registruotis, pasiuntė į Berlyną iždininką, kuris negalėjo pasakyti, kiek partija turi narių. Tačiau atstovas nurodė, kad „Partija“ pasiryžusi surinkti daugiau balsų negu socialdemokratai.

* Rinkimų komisija įregistravo Violetinę partiją, kuri siekia, kad viešasis gyvenimas taptų dvasingesnis.

* Aštuonios partijos, kurių atstovai per praėjusius rinkimus pateko į Bundestagą arba žemių parlamentus, nebeprivalo iš naujo registruotis.