D.Medvedevas savo laišką išreklamavo net internete. Išplatintame vaizdo įraše jis sėdi apsivilkęs grėsmingai juodais drabužiais, fone matyti du kariniai laivai Juodosios jūros horizonte, o iš lūpų sklinda svarūs žodžiai, kad Kremlius nesiųs naujo ambasadoriaus į Kijevą.
V.Juščenka sureagavo po kelių dienų. Jo atsakymas buvo santūrus: Ukraina nepadarė nieko neteisėto Gruzijoje; ji gali pati pasirinkti draugus; turi teisę pati įvertinti istoriją; ir ne kartą prašė Kremliaus atšaukti pašaline veikla užsiimančius savo diplomatus.
Tačiau D.Medvedevui nė motais, ką turi pasakyti V.Juščenka. Jis paprasčiausiai norėjo parodyti, kad Rusija taip pat balsuos sausio 17-ąją vyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose. Šis įvykis Rusijai toks pat svarbus kaip ir pačiai Ukrainai. Per praėjusius rinkimus Rusija parėmė savo draugą Viktorą Janukovičių. Kuris pralaimėjo – kaip ir tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, suskubęs pasveikinti V.Janukovyčių su pergale, kurios nebuvo.
Kremlius nenori kartoti tos pačios klaidos. Tačiau šįkart jis spardo gulintįjį – Kremlius nė kiek neabejoja V.Juščenkos pralaimėjimu. Kartu Rusija šitaip išdėsto taisykles, pagal kurias privalės žaisti jo įpėdinis, jei norės draugauti su Maskva. Sugebėjimą paveikti Ukrainos politiką Rusija laiko savo didybės atgavimo egzaminu.
Kad parodytų plano susigrąžinti savo įtakos sferą įvairiapusiškumą, Rusija neseniai į Ukrainą pasiuntė Maskvos patriarchą Kirilą. „Kai ėjau pro didžiules žmonių, kartojančių „Kirilas mūsų patriarchas“, minias, suvokiau, kad mūsų didžioji dvasinė vienybė tapo esmine vertybe ir jos negali sugriauti politika“, - grįžęs jis sakė dėkingam D.Medvedevui.
Kaip parodė karas Gruzijoje, Kremlius savo arsenale turi ir kitokių įtikinėjimo priemonių. Dieną prieš išplatindamas savo pranešimą internete, rugpjūčio 10-ąją, D.Medvedevas paskelbė apie naujas supaprastintas Rusijos karinės galios naudojimo užsienyje („ginant“ savo piliečių interesus arba ten laikomus karinius dalinius) taisykles.
Kad Rusija pradėtų atvirą karinį konfliktą su Ukraina, neatrodo tikėtina, tačiau jau nėra neįsivaizduojama (prieš dvejus metus karas tarp Rusijos ir Gruzijos atrodė lygiai toks pats neįtikėtinas).
Buvęs V.Putino patarėjas, o dabar aršus kritikas Andrejus Ilarionovas sako, kad pagrindinis veiksnys ne tai, ar Rusijai pakanka karinės galios konfrontuoti su Ukraina, bet tai, kad agresija prieš kaimynes vėl tapo įprasta Kremliaus politikos priemone. Per pastarąjį dešimtmetį Rusija sugebėjo supykdyti beveik visas buvusias SSRS respublikas – netgi nedemokratiškąją Baltarusiją. Prekybiniai karai ir energijos blokados virto įprastomis politinio atsako priemonėmis.
Iš visų Rusijos kaimynių Ukraina yra pati didžiausia ir svarbiausia. Kaip yra rašęs lenkų kilmės JAV nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis, „be Ukrainos Rusija negali būti imperija, o su Ukraina, papirkta ir tada pavergta, Rusija automatiškai tampa imperija“. Akivaizdu, kad iki šiol Maskva visiškai nesusitaikė su mintimi, jog Ukraina yra suvereni valstybė. Pasakojama, kad pernai NATO viršūnių susitikime Bukarešte V.Putinas JAV prezidentui George'ui W.Bushui pasakė: „Juk supranti, George'ai, kad Ukraina netgi ne valstybė“.
Kitaip nei Gruzija ar Baltijos valstybės, turinčios ilgą savarankiško tvarkymosi tradiciją, Ukraina neturi valstybingumo patirties. „Per pastaruosius XX a. 80 metų savo nepriklausomybę skelbėme šešis kartus. Penkis kartus ją praradome“, - viename interviu sakė V.Juščenka.
Panašu, kad Ukrainos rinkėjai ir politikai vėl nesaugo savo valstybingumo. Pasak vienos apklausos rezultatų, daugiau ukrainiečių didžiausia grėsme šalies saugumui laiko savo pačių vyriausybę nei Rusiją. Rietenos ir korupcija valdančiojoje oranžinėje koalicijoje beveik paralyžiavo valdžios darbą. Didžioji prezidento dekretų dalis lieka neįgyvendinta. Nuo birželio Ukraina neturi gynybos ministro. Per antrąjį metų ketvirtį šalies ūkis susitraukė 18 procentų.
„Valstybė neteko savo žmonių pagarbos“, - sako įtakinga Kijevo žurnalistė Julija Mostovaja. Tautiškumo idealus pakirto cinizmas, valdančių politikų korupcija ir šešėliniai dujų susitarimai su Rusija. Tuo tarpu per rusiškus televizijos kanalus transliuojamas tvarkos modelis atrodo vis patrauklesnis (daugiau nei 90 proc. ukrainiečių sako palankiai vertinantys Rusiją. Kita vertus, 42 proc. rusų Ukrainą laiko priešu).
Nedaug aukštų Ukrainos politikų viešai atsikirto į atvirą D.Medvedevo įžeidimą V.Juščenkai. Dauguma pasinaudojo proga dar kartą įgelti prezidentui. „Pasiekėme kritišką apsisprendimo tašką, - sako J.Mostovajos vyras, buvęs gynybos ministras ir kandidatas į prezidentus Anatolijus Gricenka. - Arba Ukraina kris ir subyrės, arba ims atsigauti. Dabartinė nestabili padėtis negali ilgai trukti“.
Padėtis nelabai stabili ir Rusijoje, tad šios vadai gali susigundyti galimybe išprovokuoti konfliktą su Ukraina, kad sutvirtintų savo pačių pozicijas. Aišku tik viena – Rusijos ir Ukrainos santykiai kelia vis didesnį pavojų visos Europos saugumui.