Šiose kapinėse kalvos šlaite netoli sostinės Vašingtono E.Keneddy
amžinojo poilsio atgulė apsuptas šeimos, kuri pusę amžiaus dominavo
JAV politikoje, narių.
Velionio senatoriaus kapas yra 30 m nuo jo brolio, 1968 metais
nužudyto Roberto Kennedy kapo ir netoli amžinosios
ugnies, žyminčios 1963 metais nušauto prezidento Johno F.Kennedy
amžinojo poilsio vietą.
Po trijų jausmingų dienų šalis atsisveikino su žmogumi, kuris nešė
Kennedy atsakomybės naštą ir kuris 47 metus nenuilsdamas dirbo JAV
Senate, stengdamasis pagerinti kitų gyvenimus.
Per katalikiškas mišias, kurios prieš laidotuves buvo aukojamos
Kennedy klano politiniame centre Bostone, prezidentas Barackas Obama, kuris per rinkimų kampaniją dėl Baltųjų rūmų buvo užsitikrinęs svarbią Kennedy paramą, pavadino velionį „Senato liūtu".
B.Obama, trys buvę prezidentai ir šalies elitas buvo susirinkęs
Bostono Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bazilikoje atsisveikinti su
Kennedy šeimos patriarchu, kuris mirė antradienį, pralaimėjęs kovą su
smegenų vėžiu. Jam buvo 77 metai.
B.Obama vadino E.Kennedy žmogumi, „kovojusiu už tuos, kurie
neturėjo nieko, Demokratų partijos siela ir JAV Senato liūtu".
Po mišių vėliava uždengtas E.Kennedy karstas buvo nuskraidintas į
Vašingtoną, kur baigėsi jo paskutinė kelionė, prasidėjusi
ketvirtadienį, kai jo karstas prie namų Menkių kyšulyje buvo įkeltas į
katafalką.
Prie Senato, kur beveik penkis dešimtmečius aidėdavo griausmingas
E.Kennedy balsas, velionio našlė Vicki ir kiti šeimos nariai
išlipo iš automobilių pasisveikinti su šimtais Kongreso darbuotojų ir
įstatymų leidėjų.
Nors daugelis amerikiečių šnairavo į jo kairiosios pakraipos
politiką, E.Kennedy mirtis sujaudino visą šalį ir užbaigė pusę amžiaus
trukusią erą, kai jo legendinė šeima buvo itin įtakinga jėga Demokratų
partijoje.
J.F.Kennedy laidotuves, įvykusias prieš daugiau kaip keturis
dešimtmečius, keistai priminė tūkstančiai žmonių, šeštadienį
susirinkusių gatvėse nuo Vašingtono Lincolno paminklo iki
Arlingtono memorialinio tilto ir plojimais reiškusių savo pagarbą
velioniui.
Prie kapo, leidžiantis saulei, buvo perskaitytas liepą E.Kennedy
parašytas laiškas popiežiui Benediktui XVI.
„Liga man atsiliepia", - atvirai tame laiške pripažino E.Kennedy,
kuris paskui parašė, jog „rengiasi kitai gyvenimo kelionei".
Vatikanas atrašė, kad popiežius „nuliūdo sužinojęs" apie jo ligą
ir prašė patikinti dėl jo „susirūpinimo ir dvasinio artumo".
Benediktas XVI paprašė, kad E.Kennedy išsaugotų tvirtą tikėjimą,
viltį ir sulauktų „tos vertingos malonės džiaugsmingai atsiduoti Dievo
valiai".
Per senatoriaus laidotuves nuaidėjo trijų šūvių salvė, po kurios
pasigirdo veriantys trimito garsai. Tamsoje liko bliksėti amžinoji
ugnis.
Tradicija - ir juoktis, ir verkti
Iš niūrios salės, kurioje stovėjo senatoriaus E.Kennedy karstas penktadienio vakarą sklido triukšmingas juokas. Po dviejų gedulo dienų Bostone šeimos nariai prisiminė savo airišką kilmę ir surengė senovišką budėjimą prie velionio prieš šeštadienio laidotuves.
Susirinkusiųjų akyse buvo galima išvysti ašaras, tačiau žymiau garsiau skambėjo juokas, kai pagal airių tradiciją surengtose apeigose garbingieji svečiai ir giminaičiai laidė sąmojus, dainavo ir pasakojo istorijas.
Budėjimo prie mirusiojo naktį gyvieji sėdi prie mirusiojo ir nepalieka jo vieno. Jie pasakoja istorijas ir bando paguosti vienas kitą, išlenkia vieną ar kitą taurelę, jeigu tai padeda.
Šią tradiciją puikiai supranta JAV airiai, ypač katalikai, kurie sudaro didelę Bostono airių bendruomenės dalį.
„Viskis ir šnekos leidžia pasijusti žymiai geriau“, - šypsojosi Davidas Sargentas, vyriausias „Liberty“ viešbučio Masačusetse durininkas.
Penktadienį gedulingame renginyje skambėjo choro muzika, maldos, taip pat buvo rodomi velioniui skirti vaizdo įrašai. Dešimtys šeimos narių ir draugų su susijaudinimu pasakojo apie neramų, dažnai tragišką, tačiau galiausiai triumfuojantį senatoriaus gyvenimą.
Privatus atsisveikinimo vakaras užbaigė dvi dienas trukusį senatoriaus pagerbimą, kai tūkstančiai žmonių ėjo pro Kennedy karstą. Tai buvo tarsi airių tradicijos atkartojimas, kuomet kaimynai ateina atsisveikinti su mirusiu.
„Jie tai daro remdamiesi tradicija“, - pritardamas kalbėjo Bostono gyventoja Beth Kennedy, kuri emigravo iš Airijos prieš tris dešimtmečius, o dabar penktadienį stovėjo eilėje, kantriai laukdama, kol pateks prie E.Kennedy karsto.
„Taip, daug valgoma ir geriama. Sakoma, kad niekas nemoka geriau atsisveikinti su mirusiu, kaip airiai“, - pritarė jos draugė Breda Trepler, taip pat kažkada išvykusi iš Airijos.
Garsus senatorius
E.Kennedy buvo 77 metai. Jis, vienas įtakingiausių ir ilgiausiai dirbusių senatorių per visą JAV istoriją, sirgo smegenų vėžiu, kuris jam buvo diagnozuotas 2008 metų gegužę.
Šis liberalų stovyklos vėliavnešys, kuris taip pat garsėjo kaip patyręs Kongreso derybininkas, yra prezidento Johno F.Kennedy, kuris buvo nužudytas 1963 metais, senatoriaus Roberto Kennedy, kuris neišgyveno incidento per 1968-ųjų rinkimų kampaniją dėl demokratų nominacijos į prezidentus, kai į jį buvo šauta, ir piloto Joe Kennedy, kuris žuvo Antrajame pasauliniame kare, brolis.
Per beveik pusę amžiaus darbo Senate E.Kennedy pozicija dominavo sveikatos apsaugos, pilietinių teisių, karo ir taikos, kitose srityse. Tačiau Amerikos visuomenei jis buvo labiausiai žinomas kaip paskutinis gyvas legendinės politikų šeimos brolis.
E.Kennedy į Senatą buvo išrinktas 1962 metais, kai jo brolis Johnas buvo prezidentas, ir dirbo jame ilgiau už visus, išskyrus du, senatorius per visą JAV istoriją.
Per dešimtmečius E.Kennedy Kongrese prisidėjo rengiant beveik visus svarbius įstatymus dėl socialinių klausimų.
Jo mirtis žymi vienos politinės dinastijos saulėlydį ir sudavė smūgį demokratams, siekiantiems atsiliepti į prezidento Baracko Obamos raginimą pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą. E.Kennedy sveikatos apsaugos reformą buvo iškėlęs savo pagrindiniu reikalu.
Senato demokratų lyderis Harry Reidas savo pareiškime pažymi, kad Kennedy šeima ir Senatas abu „neteko savo patriarcho“.
„Gedėdami dėl jo netekties iš naujo atsidedame klausimams, kuriems jis buvo taip pareigingai paskyręs savo gyvenimą“, - rašo jis.
Kai Teddy vadinamas E.Kennedy 1962-aisiais pirmą kartą atėjo dirbti į Senatą, kur užėmė J.F.Kennedy vietą, jis buvo laikomas nereikšminga politikos figūra, iškilusia dėl savo garsios pavardės.
Tačiau bėgant dešimtmečiams jis pelnė vieno naudingiausių senatorių reputaciją ir rengdavo įstatymus bendradarbiaudamas su įstatymų leidėjais ir prezidentais iš abiejų partijų, rasdamas net tokių sąjungininkų, kuriuos būtų buvę sunku numatyti.
Tuo pačiu metu jis tvirtai laikėsi liberalių įsitikinimų, kuriuos „naujieji demokratai“ centristai vadino anachroniškais, ir buvo žaibolaidis konservatorių pykčiui.
Jis padėjo priimti priemones pilietinėms ir darbuotojų teisėms apginti, sveikatos priežiūrai išplėsti, mokykloms pagerinti, pagalbai studentams padidinti ir branduolinių ginklų plitimui stabdyti.
„Yra daug darbo, - 2006 metais agentūrai „Reuters“ sakė E.Kennedy. - Manau, kad dauguma jo yra dėl tos neteisybės, kurią vis dar matau, ir galimybės ją paveikti“.
Po R.Kennedy mirties daug kas tikėjosi, kad Edwardas negaišdamas laiko sieks prezidento posto. Tačiau 1969 metais, E.Kennedy po nakties linksmybių vairuojamam automobiliui Masačusetso kurortinėje Čapakidiko saloje nulėkus nuo tilto, nuskendo jauna moteris.
E.Kennedy įvaizdžiui buvo suduotas didelis smūgis, kai paaiškėjo, kad jis nepranešė apie tą avariją. Jis padarė kaltės pripažinimo pareiškimą dėl pasitraukimo iš įvykio vietos ir buvo nuteistas lygtinai.
Galiausiai E.Kennedy 1980 metais siekė savo partijos kandidato į prezidentus statuso, bet pralaimėjo tuomečiam prezidentui Jimmy Carteriui.
Žlugus ambicijoms dėl prezidento posto, E.Kennedy atsidėjo karjerai Senate.
Šiemet atlikta Kapitolijaus leidinio „The Hill“ apklausa parodė, jog su E.Kennedy buvo lengviausia dirbti iš visų demokratų ir kad jo pažiūros buvo labiausiai dvipartinės.
Respublikonų senatorius Johnas McCainas pavadino E.Kennedy „pačiu naudingiausiu Senato nariu, jei norima gauti rezultatų“.
2008 metų sausį E.Kennedy parėmė tuo metu pirmą kadenciją Senate dirbusio Baracko Obamos siekį tapti demokratų kandidatu į JAV prezidentus. Daug kas tą paramos pareiškimą laikė politinio deglo perdavimu naujai kartai.