Jis premjeras šalies, kuri - „kol kas“, pažymi – teturi užmezgusi diplomatinius ryšius su Rusija ir Nikaragva. Ir Gazos ruožu, bet jis nesiskaito.
Abchazija turi savo atstovų tik vienoje tarptautinėje struktūroje – Neatstovaujamų šalių ir tautų organizacijoje (UNPO), vienijančioje viso pasaulio nepripažintas respublikas, išlaisvintas zonas, tautines mažumas ir valstybes vaiduoklius.
A.Ankvabas visiškai rimtai kalba apie savo krašto ateitį: „Abchazija per dešimt metų galėtų tapti antru Monaku. Mūsų statusas nė kiek negąsdina investuotojų. Neseniai Singapūras norėjo nupirkti viską – viešbučius, oro uostą, paplūdimius. Bet mums tai buvo kiek per greita“.
Europos ir Azijos sandūroje įsikūrusi Abchazija iki 1993 metų buvo Gruzijos dalis. Anuomet paskelbusi nepriklausomybę, šalis iki šiol bando sukurti save, daugeliui “realpolitik” šalininkų primindama tuos keistuolius, kurie nusprendžia gyventi oloje miesto parke ir kalbėti niekam nesuprantama kalba.
Tačiau tikras lūžis įvyko 2008 metų rugjūčio 26-ąją. Rusija staiga pripažino Abchazijos nepriklausomybę – A.Ankvabas apie tai išgirdo per televiziją. Rusijos armija buvo ką tik užėmusi Gruzijos Pietų Osetijos provinciją, o Europos Sąjunga bandė tarpininkauti konflikte. Tuomet Rusijos prezidentas susitiko su žiniasklaida ir pranešė, kad jo vyriausybė pripažįsta ir kitą separatistinį Gruzijos regioną, Abchaziją.
Šitaip Abchazija tapo jauniausia – ir vis dar neteisėta – tarptautinės bendruomenės nare. Diplomatiniuose kanaluose ji trumpinama ABC (Pietų Osetijos trumpinys – SOS).
ABC respublika neturi savo pinigų. Ji negali spausdinti pinigų arba skolintis finansų rinkose, nes, pagal tarptautinę teisę, ji neegzistuoja. Likusiam pasauliui Abchazija tėra didybės manijos apimta Gruzijos provincija, turinti ne daugiau gyventojų nei vidutinis Europos miestas.
Abchazija niekam nerūpėtų, jei ji nebūtų įsikūrusi Kaukaze, karštame geopolitikos tektoninų lūžių taške. Kai prieš metus Rusija užpuolė Gruziją, viso pasaulio akys nukrypo ten. Abchazija yra sudėtingas diplomatinis galvosūkis, galintis bet kurią akimirką tapti karo tarp senųjų Rytų ir naujųjų Vakarų pretekstu. Kai kurie ekspertai teigia, kad kitas Europos karas kils kažkur tarp Krymo ir Kaukazo kalnų.
Šiuo metu ten formaliai vyrauja taika – tačiau europiečiams kraštas užgintas. Pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministerija savo piliečiams pateikia tokią informaciją: „Į Abchaziją keliauti kategoriškai uždrausta. Legaliai į šalį patekti ar iš jos išvykti neįmanoma nei per Gruzijos-Rusijos sieną, nei per paliaubų liniją palei Ingurio upę. Primygtinai raginame nekeliauti į Abchaziją“.
Tačiau nepaisant tokių perspėjimų, turistiniai rusų autobusai nuolat kerta šiaurinę Abchazijos sieną. Rusams jos paplūdimiai yra tarsi Turkijos kurortai, tik jiems ten dar geriau – pigu, visi supranta jų kalbą ir nereikia keisti valiutos.
Kadangi pietinė siena su Gruzija yra uždaryta, vienintelis kelias į Abchaziją veda pro Rusijos Juodosios jūros kurortą Sočį. Be Abchazijos vizos, į šalį norintys atvykti keliautojai privalo gauti ir tranzitinę Rusijos vizą – ir tikėtis, kad jų nepastebės gruzinai.
Teoriškai dar galima papirkti kokį nors laivo savininką Turkijos Trabzono uoste ir bandyti prasmukti pro Gruzijos laivyno blokadą. Tai rizikingas ir nelegalus būdas, tačiau šitaip Abchazija vykdo visą savo užsienio prekybą.
Kai bendrovė „Benneton“ gegužę paskelbė norinti atidaryti padalinį Abchazijoje, Gruzijos užsienio reikalų ministras jos planus pavadino „nusikalstamais“ ir pagrasino sankcijomis. „Benneton“ atšaukė ketinimus.
Dalyvaus 2012-ųjų Olimpiadoje
Prieš daugiau nei tris tūkstantmečius čia atvyko Jasonas su argonautais ieškoti aukso vilnos. Anuomet ši vietovė vadinosi Kolchide ir čia prie Kaukazo viršukalnės dievus užrūstinęs Prometėjas kasdien kentė, kai erelis lesė jo kepenis.
Abchazijos sostinė yra Suchumis – arba Suchumas, be raidės „i“ žodžio gale. Kad nepriklausomybės kare 1992-93 metais 3,5 tūkst. abchazų nebūtų padėję galvų veltui, administracija vienu pirmųjų nutarimų pakeitė sostinės vardą ir iš visų miestų pavadinimų išbraukė raidę „i“.
Kažkada Abchaziją vadindavo „Sovietų Sąjungos Rivjera“ - ji traukdavo poilsiautojus iš viso komunistinio lagerio. Iš čia atkeliaudavo visos Sovietų Sąjungos biurus puošę vazoniniai augalai. Čia anksčiau veikė babuinų veisykla. Dabar jos vietoje stovi memorialas, karčiuotojo paviano statula ir įrašas, išreiškiantis Sovietų Sąjungos tautų dėkingumą už pasiaukojimą eksperimentuose ieškant vaisto nuo šiltinės ir poliomielito.
Vos prieš dešimtmetį Suchumis buvo išvaduotas, bet visiškai sugriautas miestas. Naktimis miesto gatvėse aidėdavo kontrabandininkų gaujų šūviai ir greitai riedančių automobilių be registracijos numerių garsas.
Šiandien gatvėse važinėja troleibusai, veikia bankai, o priešais A.Puškino vidurinę mokyklą būriuojasi paaugliai su uniformomis. Šalia kino teatre rodomas filmas su Louis de Funèsu. Veikia šviesoforai, vaikų biblioteka ir greitį ribojantys ženklai.
Abchazija turi netgi savo tautinį olimpinį komitetą – bent jau taip skelbia ženklas, pakabintas ant apgriuvusio sovietinio pastato Suchumio Laisvės aikštėje durų.
Pastate savo biurą įsirengęs sporto ministras, liesas 45 metų buvęs tankistas. „Mes dalyvavome pasaulio domino čempionato turnyre. Mums neblogai sekėsi“, - sako ministras. Jis aiškina, kad negalėtų sau leisti užimti posto, jei žmona neuždirbtų didelės algos.
„Tikimės, kad atvyksime į olimpines žaidynes Londone 2012-aisiais“, - sako jis ir priduria, kad, vis dėlto Tarptautinis olimpinis komitetas neleidžia dalyvauti nepripažintos valstybės komandoms. „Tiesą sakant, Abchazijos nacionalinė futbolo rinktinė turėjo žaisti su Gruzijos marškinėliais“, - sporto ministras pasižiūri į kitus patalpoje esančius žmones taip, tarsi ką tik būtų suskėlęs pokštą.
„Mūsų futbolo lygai jau šimtas metų. Kodėl FIFA nuolat atmeta mūsų prašymus įstoti į organizaciją? Tačiau derybos su Tarptautine sambo federacija klojasi puikiai“, - sako jis. Sambo? „Taip, tai toks sovietų-rusų dziudo“.
XXII žiemos olimpiada 2014-aisiais vyks Sočyje, netoli Abchazijos sienos. Konkurencinė organizacija „Abchazijos olimpinis komitetas“, veikiantis tremtyje Gruzijoje, nesėkmingai bandė užkirsti kelią žaidynėms. Užtat dabar Abchazija turi patiekti Rusijai 14 mln. tonų smėlio, žvyro ir cemento olimpinių kompleksų statybai. Galbūt dėl Sočio olimpiados Rusija ir pripažino Abchazijos nepriklausomybę, norėdama apsidrausti, kad partizanų kulkos neskros kiekvienos biatlono trasos.
Visas Abchazijos politinis elitas telpa į vieną J.Stalino laikų statinį. Parlamentas posėdžiauja kitame koridoriaus gale nuo prezidento kabineto, o priešais – durys į premjero ir ministrų kabinetą. Abchazai labai rimtai stato savo valstybę. Jie turi 12 politinių partijų, kurių svarbiausiosios atstovaujamos parlamente, susirenkančiame provincijos miestelio banko vestibiulį primenančioje patalpoje.
Tačiau Europoje Abchazija laikoma nelegalia respublika, kurioje spekuliantai ir užsisvajoję istorikai gali žaisti separatizmą, kiek širdis geidžia. Todėl Maksimas Gvindžia, ant kurio stalo stovi lentelė su užrašu „Abchazijos respublikos užsienio reikalų viceministras“, susiduria su dideliais sunkumais, norėdamas patekti į reikiamus kabinetus. „Jei noriu pasikalbėti su kuo nors iš, pavyzdžiui, Baltijos valstybių, jie man skiria susitikimus su trečiarūšiais pareigūnais“.
33 metų M.Gvindžia uždirba maždaug 500 litų per mėnesį ir su šeima gyvena blokiniame name Suchumio pakraštyje. Jo žmona vadovauja pirmajai šalyje modelių agentūrai ir organizuoja “Mis Abchazija” konkursą, kurio tarptautinė bendruomenė taip pat nepripažįsta.
„Mes nenorime būti karo su Vakarais fronto valstybė, - sako M.Gvindžia. - Daugelis senosios Europos politikų tą žino. Bet naujųjų europiečių poziciją lemia nusistatymas prieš Rusiją“. Ironiška, sako jis, nes Abchazija yra turbūt vienintelė funkcionuojanti demokratija Kaukaze.
Rusija, priduria viceministras, nuperka visą Abchazijos eksportą, daugiausia mandarinus ir statybines medžiagas olimpinėms žaidynėms. Suskamba jo mobilusis telefonas. „Atleiskite...“ Skambina Abchazijos pasiuntinys Tiraspolyje, Moldovos Padniestrės respublikos – taip pat nepripažintos – sostinėje.
Abchazijos diplomatai dirba visiškai kitokiuose sluoksniuose nei jų kolegos pripažintose valstybėse. UNPO – savotiškos šešėlinės Jungtinės Tautos – turi savo generalinę asamblėją, generalinį sekretorių ir nuolat susitinkančią saugumo tarybą. M.Gvindžia pažįsta Buffalo upės Dėnė tautos užsienio reikalų ministrą. Abchazija bendradarbiauja su Beludžistano, Buriatijos ir Krymo totorių vyriausybėmis. Visa tai labai naudinga ir informatyvu, sako jis, „bet mums reikia ES“.
JTO ir ES bandė tarpininkauti tarp Gruzijos ir Abchazijos jau ilgiau nei dešimtmetį. Nesantaikos židiniu visada buvo 250 tūkst. pabėgėlių – daugiausia gruzinų – grįžimo klausimas ir Gruzijos teritorinis vientisumas. ES diplomatai derybose nuolat pabrėždavo du esminius principus: nacionalinių sienų neliečiamumą ir demokratiją. Abchazijos atveju abu labai komplikuoti.
1931 metais SSRS diktatorius Josifas Stalinas paskelbė, kad Abchazijos Respublika turi tapti autonominiu regionu jo jo gimtojoje Gruzijoje. Vieniems tai tebuvo teritorinė reforma, kitiems – pasikėsinimas į tautą. Nuo 1957-ųjų abchazai kas dešimtmetį rengdavo protestus.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, abchazai iš Gruzijos tikėjosi gauti nepriklausomybę. „Abchazija yra vienintelė pasaulio šalis, kur J.Stalino politika vis dar veikia. Mes sakome Vakarų diplomatams, kad mūsų nepriklausomybė yra faktas. Tačiau vos tik prabylame rimtai, jie nutyla“, - sako žmogaus teisių aktyvistas Batalas Kobachia.
Kare jis vadovavo moterų batalionui, o šiandien priklauso opozicijai. Pagal profesiją B.Kobachia yra archeologas. Kaukaze į politiką patraukė daug istorikų.
Abchazijos ginčuose su Gruzija jie parūpino žodyną ir argumentus – išnarstė kultūrinius niuansus, atrado skirtumų tautiniame kalnuotojo regiono ūkininkų kostiume ir atkreipė dėmesį į praeities neteisybes. Diskusijos, kurias sukėlė Gruzijos istoriko Pavlo Ingorokvos tezė, jog abchazai niekada nebuvo atskira tauta, turbūt išprovokavo daugiau kraujo praliejimo nei bet kuri kita kalbininkų ir literatūros tyrinėtojų polemika.
„Abchazų kultūra yra seniausia visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje“, - pasakoja moteris klostuotu sijonu, pradėdama ekskursiją Abchazijos nacionaliniame muziejuje (anksčiau vadintame Abchazų muziejumi). Ji baksteli į bronzos amžiaus gyvenvietės modelį ir sako: „Tais laikais dar nebuvo įmanoma atskirti Abchazijos nuo Gruzijos“.
Pasak jos, per 1992-ųjų nepriklausomybės karą Gruzijos kariai įsiveržė į muziejų, apstumdė jo direktorių ir išsinešė visus kilimus. Lankstinuke parašyta, kad Abchazijos nacionalinis archyvas buvo vienas pirmųjų gruzinų taikinių pilietiniame kare.
Dėl savo vaidmens aukštinant tautiškumą istorikai Abchazijoje gerbiami labiau nei dauguma generolų – išskyrus tuos karininkus, kurie kartu yra ir istorikai.
Pirmasis Abchazijos prezidentas Vladislavas Ardzinba buvo dantiraščio ir mirusių Rytų kalbų specialistas. Ir iki šiol dauguma senosios gvardijos lyderių yra išsilavinę vyrai, visą gyvenimą studijavę abchazų kalbos ištakas IV a. pr. Kristų arba pirmosios abchazų-kartvelų karalystės sienas. Karas sunaikino jų bibliotekas, keraminius radinius ir mokslinius užrašus. Visko netekę jie pasuko į politiką ir ėmė vadovauti teritorijai, kurią prieš tai studijavo.
Viename muziejaus kambaryje kabo paveikslas, vaizduojantis žilabarzdį ūkininką, rūkantį pypkę. Muziejaus vadove parašyta „Nikolajus Šapovskis“, ir daugiau jokio paaiškinimo. 1929 metais prancūzų poetas Henri Barbusse'as aprašė savo susitikimą su N.Šapovskiui, kuris tuo metu, pasakojama, buvo 140 metų amžiaus – ir po susitikimo nugyveno dar 10 metų. Šalia kabo drobė „Šimtamečių choras“. Jokioje kitoje pasaulio vietoje žmonės negyvena taip ilgai kaip Kaukaze – nebent vieni kitus išžudo.
Rusai nori suryti
„Volga“ markės taksi automobilyje tvyro benzino ir aliejaus kvapas, visas automobilis vibruoja nuo armėniškos šokių muzikos. „Družba“, - sušunka vairuotojas. Jam labiau patinka vežioti turistus iš Vakarų Europos nei Rusijos.
Tačiau vieninteliai Abchaziją lankantys turistai yra rusai. Be kelto iš Turkijos ir tiesioginių skrydžių iš Europos likusi šalis yra priklausoma nuo turistinių autobusų iš Sočio. Nuo tada, kai rusai sušvelnino ekonomines sankcijas ir vėl pamėgo smėlėtus Suchumio bei Picundos paplūdimius, Abchazijos ūkis ima atsigauti iš komos. Iš Maskvos, Stambulo ir Damasko grįžta išeiviai ir investuoja savo pinigus į sveikatingumo kurortus bei restoranus.
Gegužės mėnesį ūkio ministras pasirašė susitarimą su rusų naftos konglomeratu „Rosneft“ dėl naftos ir dujų išteklių Juodojoje jūroje eksploatavimo. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas rugpjūčio 12-ąją apsilankė Suchumyje ir pažadėjo Abchazijai 1,2 mlrd. litų paramą sienos ir krašto apsaugos modernizavimui.
Kai Abchazijos prezidentas Sergejus Bagapšas paskelbė, kad rusų bendrovės valdys šalies geležinkelius ir plės oro uostą, opozicija ėmė protestuoti, kad jis išparduoda tautos paveldą. Praėjus metams po Maskvos pripažinimo, abchazų rusofilija gerokai atvėso. Dauguma dabar įsitikinę, kad rusai nori juos suryti. Visur parduodami rusiški laikraščiai, kai kuriose degalinėse plevėsuoja tik Rusijos vėliavos.
Nekilnojamojo turto kainos jau padvigubėjo. Ant stogų plaktukais kaukši darbininkai iš Uzbekijos, o karo didvyrių sūnūs laksto pakrančių keliais BMW automobiliuose.
Mobiliojo ryšio tiekėjas „Aquafon“ turi šimtą tūkstančių abonentų – ir netgi vieną konkurentą. Elektra tiekiama iš Ingurio rezervuaro kalnuose, kur stovi bendrai gruzinų ir abchazų valdoma hidroelektrinė. Net karo metu niekam nešovė į galvą ką nors keisti.
Taksi sustoja prie buvusios SSRS kompozitorių sąjungos sanatorijos, kurioje dabar treniruojasi abchazų kariai. Jie bando išlaikyti rimtą miną šliauždami tarp gėlių vazonų ir slėpdamiesi už palmių.
„Rengiame karinio bendradarbiavimo sutartį. Ateityje bet kas, puolantis Abchaziją, užpuls Rusiją“, - sako Garis Kupalba. Jis yra matematikos mokytojas, generolas majoras ir gynybos viceministras. Rusų „taikos būriai“ į savo barakus grįžo pernai spalį. Tačiau keli tūkstančiai Rusijos karių vis dar dislokuojami regione.
Abchazijos karines pajėgas, pasak G.Hupalbos, sudaro 120 čekiškų tankų, Izraelyje pagamintas LAR-160 raketinis prieštankinis šautuvas – karo grobis – ir penki tūkstančiai karių. Abchazų išeiviai padovanojo kelias greitaeiges pripučiamas valtis – būsimasis Abchazijos Juodosios jūros laivynas.
„Štai kaip viskas yra: gruzinai nori mus užmušti smurtu, o rusai - saldainiais. Mūsų pasirinkimas akivaizdus, ar ne?“, - sako studentė Hibla, studijuojanti Suchumio universitete. „Suchumo, be 'i'“, - pataiso.
„Mes žinome, kad gyvename globalizuotame pasaulyje. Nenorime, kad mūsų parlamente sėdėtų sovietmečio veteranai – norime jaunų, išsilavinusių žmonių, išmanančių tarptautinius santykius. Kodėl jūs į mus nežiūrite rimtai?“
Hiblai tik 20 metų, bet ji jau turi politikos mokslų diplomą, pusę metų gyveno JAV, o dabar dirba nevyriausybinėje moterų verslininkių organizacijoje ir svajoja tapti diplomate. „O vėliau užsienio reikalų ministre“, - priduria.
Čia pat ant sugriuvusio molo stovi sušio pardavėjų prekystaliai, pro kuriuose eina rusų porelė – abu labai aukšti, labai stori ir apsirengę akį rėžiančiais drabužiais. Hibla juos nužiūri ir sako: „Beje, rusai nesupranta nė žodžio, ką mes sakome. Mūsų kalboje yra septyni skirtingi “k” garsai“. Ir būsimoji užsienio reikalų ministrė ima demonstruoti savo kalbos subtilybes, leisdama sudėtingus garsus iš gerklės gelmės.
Hibla žvelgia į Juodosios jūros tolius, o už jos stūkso Kaukazo kalnai. Čia Europa pereina į Aziją. 1942-aisiais vokiečių kariai atžygiavo iki Kaukazo, bet kalnų taip ir nekirto.