„Šios istorijos detalės kada nors taps Holivudo filmo siužeto pagrindu“, – laivo „Arctic Sea“ dingimo ir radimo peripetijas ne tik intriguojamai, bet ir gana taikliai yra apibūdinęs Europos Komisijos atstovas Martinas Selmayras.
Tik Holivudo filmo vertos ne paties „Arctic Sea“ klajonių ir krovinio mįslės, kurios, atrodo, lieka neįmintos tik oficialiajai Kremliaus propagandai.
Daug įdomesnis ir labiau intriguojantis filmo siužetas būtų, jei kas nors pabandytų „Arctic Sea“ istorijos pagrindu pavaizduoti, kas ir kaip iš tiesų vyksta šiuolaikinėje Rusijoje.
Kremlius gelbėjo save?
Pagrindinė mįslingos „Arctic Sea“ istorijos siužeto linija Vakarams jau beveik nekelia abejonių: laivas gabeno ginklų kontrabandą ir visa drama susijusi būtent su tuo.
Kas sudarė tą kontrabandinį krovinį, kam jis buvo skirtas ir kas iš tiesų įvyko jūroje, vis dar lieka neaišku.
Tačiau dėl vieno beveik sutariama: aukščiausioji Rusijos valdžia „ant ausų pastatė“ kone visas šalies karines pajėgas gelbėdama paslaptingąjį krovinį ir savo reputaciją.
Taigi išvada paprasta ir aiški – krovinys buvo labai brangus, o kontrabandininkai sėdi Kremliuje.
Daryti tokią išvadą, bent jau iš pirmo žvilgsnio, argumentų tikrai daugiau negu reikia.
Iš Suomijos į Alžyrą plaukęs ir liepos pabaigoje dingęs sausakrūvis net nėra Rusijos laivas. Jis priklausė užsienio bendrovei ir plaukiojo su Maltos vėliava.
Tačiau, metę visus kitus reikalus, jo ieškojo penki ar šeši Rusijos karo laivai, du atominiai povandeniniai laivai, tuo metu turėję patruliuoti Atlanto vandenyne, ir visa šalies karinių kosmoso pajėgų globalaus sekimo sistema.
„Pavyzdinė“ operacija
Kodėl parodytas toks dėmesys paprastam sausakrūviui, kurio net 1,8 mln. dolerių vertės medienos krovinys neturėjo nieko bendra su Rusija?
Jokio įtikinamo paaiškinimo, išskyrus tai, kad „Arctic Sea“ įgulą sudarė 15 Rusijos piliečių, Kremlius iki šiol nesugalvojo. Todėl net Rusijoje šis paaiškinimas nieko neįtikino. Juk Kremliaus reakciją iš tiesų yra su kuo palyginti.
Štai kiek daugiau negu prieš pusantrų metų Rusijos piliečių gynimo doktrina niekuo nesiskyrė nuo dabartinės.
Ir štai tada, 2008 metų sausį, Rusijos, o ne kurios nors užsienio šalies sausakrūvis „Kapitan Uskov“ su 17 Rusijos piliečių įgula ir rusišku kroviniu plaukė iš Nachodkos į Honkongą ir po kelių dienų dingo.
Tuomet jo ieškojo Japonijos, Kinijos, Pietų Korėjos lėktuvai ir patruliniai laivai. Bet ne Rusijos. Rusijos karinis jūrų laivynas į operaciją iš viso nebuvo įtrauktas. Nekalbant jau apie karines kosmoso pajėgas.
Ieškoti rusų laivo rekomenduota tik „Kapitan Uskov“ kursu plaukusiems civiliniams Rusijos laivams. Rezultatas pasirodė besąs apgailėtinas: sausakrūvio ir žmonių nerado.
Su „Arctic Sea“ viskas buvo visiškai kitaip. Laivo paieškas asmeniškai palaimino Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Kontroliuoti įsakymo vykdymą pavesta gynybos ministrui Anatolijui Serdiukovui. Maža to, visa tai padaryta filmuojant visiems pagrindiniams Rusijos televizijos kanalams.
Dar po savaitės, taip pat filmuojamas televizijos, gynybos ministras raportavo vyriausiajam kariuomenės vadui, kad užduotis įvykdyta – „Arctic Sea“ surastas ir išvaduotas.
Visas pasaulis tikriausiai turėjo aikčioti. Ir akivaizdžiai įsitikinti ne tik tuo, kad Kremlius visur ir visada gina savo piliečius, bet ir dar sykį įvertinti Rusijos karinę galią.
Ieškoti laivo nereikėjo
Tačiau propagandinis šou iki galo liko nesurežisuotas – dar po dienos Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė: „Aišku, kad daugiau negu 7 tūkstančių tonų vandentalpos sausakrūvis niekur nebuvo dingęs. Jo kurso pokyčiai buvo stebimi, koordinates pranešdavo keli šaltiniai“.
Štai taip. Didvyriški kariuomenės laimėjimai ir net jos galia nubraukta dviem sakiniais.
Ekspertams būtent Užsienio, o ne Gynybos ministerijos versija daug įtikinamesnė. Nieko ieškoti, ko gero, iš tiesų nereikėjo.
Rugpjūčio 10-ąją Rusijos fregata „Ladnyj“ dar buvo Viduržemio jūroje, o jau rugpjūčio 17 d. ji perėmė „Arctic Sea“ kontrolę Atlanto vandenyne prie Žaliojo Kyšulio salų.
Tai reiškia, kad laivas turėjo plaukti „tiesiu taikymu“. Todėl panašu, kad „Ladnyj“ įgulai buvo duotas aiškus įsakymas: tuščiai neeikvoti laiko „paieškų imitavimui“ ir kiek galima greičiau perimti „Arctic Sea“ į savo kontrolę. Kol to nepadarė kitų šalių karinės jūrų pajėgos.
Juk, kaip minėta, juridiškai šis sausakrūvis buvo užsienio laivas. Ir jis neprašė pagalbos.
Negana to, kai „Ladnyj“ pasivijo „Arctic Sea“ ir paprašė jo duomenų bei kam priklauso, sausakrūvio kapitonas pareiškė, jog laivas priklauso Šiaurės Korėjai (paskui jūreiviai sakė, kad šis pareiškimas buvo padarytas pagrasinus ginklu).
Vadinasi, oficialiai Rusijos karo laivas neturėjo jokio juridinio pagrindo užgrobti sausakrūvį. Bet rusai žinojo, ko ieško, ir nesiterliojo: pagrasinę pabūklų ugnimi, išsilaipino civiliniame laive.
Paskui Tyrimo komiteto prie Rusijos Federacijos prokuratūros vadovas Aleksandras Bastrykinas žurnalistams paaiškino, jog „Ladnyj“ elgėsi pagal tarptautinės teisės normas.
„Pagal 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos 105-ąjį straipsnį, bet kuri valstybė, pritaikiusi jurisdikciją piratų laivui, turi teisę iškelti baudžiamąją bylą, atlikti tyrimą, suimti kaltuosius ir perduoti juos nacionaliniam teismui tos pusės, kuri pritaikė jurisdikciją“, – aiškino prokuroras.
Taigi šiuo atveju Rusija prisipažįsta ne „gynusi savo piliečius“, o tiesiog kovojusi su „piratavimu“. Bet, matyt, labai bijojo, kad kuri nors kita šalis tai padarys anksčiau.
Prezidentas nieko nežinojo?
Vėlgi išvada tarsi peršasi aiški: Kremlius turi ką slėpti ir būtent tai buvo svarbiausia neregėtos operacijos priežastis.
Tačiau bent jau tiems, kurie, kaip įprasta Vakaruose, yra įsitikinę, kad Rusijos valdžios piramidė yra nepajudinama ir monolitinė, turėjo kilti klausimų.
Juk vien Užsienio reikalų ministerijos pareiškimas – tarsi „ne pagal instrukciją“.
Paprastas nesusikalbėjimas? Tačiau bent jau autoritetingiausiems pačios Rusijos ekspertams viskas atrodo visiškai kitaip.
Žinoma Rusijos žurnalistė Julija Latynina įsitikinusi, jog bent jau prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas ir pagrindinis Kremliaus ideologas Vladislavas Surkovas neturi nieko bendra su šia istorija.
Tiesa, šį įsitikinimą žurnalistė apibūdino ne tiesiogiai, o kandžiu sąmoju. Esą jeigu V.Surkovą arba kurį nors jo viršininką būtų „priėmę „dalininku“, tai tokios gėdos, kokią teko patirti, jis, žinoma, būtų nepakentęs“. Tikrai būtų sugalvojęs kokią nors didvyrišką istoriją, surengęs atitinkamą viešųjų ryšių akciją.
Milžiniškų lėktuvų mįslė
Tiesa, viešųjų ryšių akcija tikrai buvo. Tačiau labai jau neprofesionali.
Štai viešai paskelbta, kad trečiąją dieną po to, kai buvo „išlaisvintas“ sausakrūvis „Arctic Sea“, iš Žaliojo Kyšulio į Pamaskvio karinį aerodromą atskrido netgi trys karinės transporto aviacijos lėktuvai.
Pirmuoju lėktuvu atskrido tyrimo organų atstovai, kuriuos siuntė apžiūrėti sausakrūvio, antruoju – „asmenys, įtariami sausakrūvio pagrobimu“, trečiuoju – 11 laivo „Arctic Sea“ įgulos narių.
Net Rusijos televizijos parodė, kaip tvirto sudėjimo specialiųjų dalinių vyrai išvedė antrankiais surakintus „piratus“ ir susodino į mikroautobusus tamsintais langais.
Tuomet, lydimi mašinų su mėlynais švyturėliais ir kaukiančių sirenų, nuvežė į sostinę, Lefortovo tardymo izoliatorių.
Tačiau niekas, atrodo, nepagalvojo, kad antrankiai, švyturėliai, sirenos ir panašūs dalykai įspūdį daro tik paprastiems žiūrovams.
O specialistai iš karto pastebėjo svarbiausią šių kadrų keistenybę: lėktuvus, kuriais atskrido visi šie žmonės.
Juk tai buvo kariniai transporto lėktuvai Il76, kurių kiekvienas gali gabenti 225 keleivius arba 50 tonų krovinio.
Būtent šiuos tris milžinus kažkodėl „gainiojo“ į Afrikos pakrantę, kur stovėjo jau „sumedžiotas“ „Arctic Sea“.
Todėl natūraliai kilo klausimas, ar tik išvardytuosius asmenis turėjo parskraidinti šie monstrai? O gal jie siųsti pargabenti kažko kito?
Ginklai – teroristams
Įdomiausia šioje istorijoje, kad bent jau dalis Rusijos valdžios ne pirmą kartą sąmoningai ar nesąmoningai pernelyg nesistengia slėpti, kad kažkoks slaptas krovinys sausakrūvyje tikrai galėjo būti.
„Mes neatmetame versijų, kad ten galėjo būti gabenama ne tik mediena“, – dar prieš pusantros savaitės pareiškė netgi minėtasis vyriausiasis Rusijos tyrėjas A.Bastrykinas.
Tiesa, nuo to laiko jis tyli lyg vandens į burną prisisėmęs.
Tačiau informacijos, jeigu ją iš tiesų bandytų nuslėpti Rusijos valdantysis režimas, į viešumą prasprūsta tikrai per daug.
Štai po pačią Maskvą, o ne kur nors „priešiškuose Vakaruose“ dabar sklando informacija su išsamiu „papildomo krovinio“ aprašymu.
Esą jį sudarė apie 100 dėžių, kurių bendras svoris siekė apie 35 tonas. Iš jų šešiose bendro 5,5 tonos svorio dėžėse buvo 4 sparnuotosios X55 raketos (be degalų ir pagrindinių dalių) ir atitinkami įrenginiai.
Likusiose 90 dėžių – jų bendras svoris maždaug 30 tonų – buvo prieštankinės valdomos raketos (PTVR) „MetisM“, „KornetE“, jų užtaisai, taip pat šaudmenų, lengvosios ginkluotės ir atsarginių dalių.
Siuntos gavėju įvardijamas nelegalus kontrabandininkų logistikos mazgas Alžyre.
Jie esą turėjo krovinį pergabenti į Sirijos uostą Latakiją, iš ten X55 raketos turėjo keliauti į Iraną, o likęs krovinys – į Libaną, kur patektų į teroristinės organizacijos „Hezbollah“ rankas.
Vadinasi, galima daryti išvadą, kad rusų ginklai turėjo patekti į Artimųjų Rytų teroristinių režimų (pagal tarptautinę kvalifikaciją) rankas.
Kelią užkirto „Mossad“?
Tai, kad ši tikrai labai išsami informacija gali būti ne iš piršto laužta, rodo ir netikėtas Izraelio prezidento Shimono Pereso vizitas į Maskvą, įvykęs „Arctic Sea“ dramos dienomis.
Jau minėtos J.Latyninos žiniomis, Sh.Peresas į Sočį pas D.Medvedevą atskrido prašydamas netiekti Iranui ginklų. Ir toks prašymas esą buvo pagrįstas teiginiais apie „Mossad“ agentų „Arctic Sea“ aptiktą krovinį.
O tai reiškia, kad sausakrūvio užgrobimą, pagal J.Latyninos versiją, galėjo organizuoti būtent „Mossad“.
Apie tai, kad ši slaptoji tarnyba iš tiesų mėgina nutraukti rusų ginkluotės tiekimą Iranui, kalbama netgi labai autoritetinguose Europos ekspertų sluoksniuose.
Oficialioji Rusija, tai yra Kremlius, su šia ginklų prekyba esą neturi nieko bendra. Tiekimai esantys neoficialūs, tačiau, regis, šiame procese dalyvauja labai įtakingi asmenys.
Kad tokia versija – tikėtina, rodo ir žinomo rusų „ginklų barono“ Viktoro Buto istorija.
Šį ginklų prekeivį ilgai gaudė įvairių šalių žvalgybos. Jis ilgai turėjo tikrai patikimą priedangą Rusijoje. Tačiau netgi V.Buto gaudytojai neteigė, kad jis vykdo tiesioginius Kremliaus nurodymus.
O kiek dar tokių V.Buto kolegų ir partnerių yra?
Todėl ir dabar visai tikėtina, kad Kremlius iš tiesų nė nenutuokė apie galbūt jau ne pirmą kartą „Arctic Sea“ maršrutu gabenamą ginklų kontrabandą.
Tačiau kai operacija sužlugo, jos globėjams (tikriausiai Rusijos armijoje arba kažkurioje specialiojoje tarnyboje) teko prisipažinti nusižengus „aukščiausiai sėdintiems“ (kai kurie ekspertai mini premjero Vladimiro Putino pavardę).
Šešėlinių jėgų įtaka
Šie ar panašūs dalykai nėra neįprasti šiuolaikinėje Rusijoje. Nėra neįprasta ir tai, kad nusikaltėliai nėra (ir tikriausiai nebus) viešai įvardijami, o juo labiau neatsidurs teisme.
Tiesa, informacijos į viešumą prasprūsti gali ir daugiau. Juo labiau tikėtina, jog Kremlius iki šiol visko nežino, bet norės išsiaiškinti iki galo.
Ar skamba nerealiai? Tuomet prisiminkite kad ir šią savaitę prokuratūrai papildomai tirti grąžintą vieną garsiausių bylų per visą V.Putino valdymą – žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymą.
Vakaruose iki šiol dar tikriausiai daugelis tiki, kad žurnalistė nužudyta V.Putino arba jo aplinkos nurodymu, kaip „dovana“ jo gimimo dienai.
Tuo tarpu pačios Rusijos ekspertai dabar jau nė kiek neabejodami teigia, kad būtent V.Putinas labiausiai stengėsi sužinoti tikruosius A.Politkovskajos nužudymo užsakovus. Tam jis net asmeniškai paskyrė bylą tirti vieną geriausių Rusijos tardytojų Petrosą Garibianą.
Tiek A.Politkovskajos artimieji, tiek savo tyrimą atlikę laikraščio „Novaja gazeta“ žurnalistai dabar jau įsitikinę, kad V.Putinas savo tikslą pasiekė. Esą P.Garibianui pavyko prisikasti ne tik prie žmogžudystės vykdytojų, bet ir prie užsakovų.
Tačiau jie, ir ne tik jie, yra įsitikinę: teisme užsakovai niekada neatsidurs. Būtent taip viskas vyksta dabartinėje Rusijoje.
Todėl ir „Arctic Sea“ nebūtinai turi slėpti oficialiojo Kremliaus paslaptis.
Tiesa, tai nereiškia, kad šios jėgos pačios nėra dabartinio Rusijos režimo dalis.
Koks „piratų“ vaidmuo?
* Kad ir kokia būtų tikroji „Arctic Sea“ ir jo krovinio istorija, bet kuriuo atveju lieka viena ypač įdomi mįslė: kas iš tiesų yra vadinamieji piratai ir koks jų vaidmuo šioje istorijoje.
* Netgi ne ekspertams akivaizdu, kad tie į Maskvą atgabenti rusai, latviai ir estai nė iš tolo nepanašūs į specialiai treniruotus smogikus, Baltijos jūroje sugebėjusius įvykdyti sudėtingą „Arctic Sea“ užgrobimo operaciją.
* Beje, tariamo užgrobimo vaidinimą kažkodėl parodė Rusijos televizija: prie sausakrūvio iš priekio prisiartina dvi valtys, sujungtos lynu. Laivas užkabina lyną savo pirmagaliu, ir valtys prisispaudžia prie jo šonų: užgrobėjai žaibiškai užsiropščia į viršų.
* Šį „vaizdelį“ J.Latynina pakomentavo taip: „Ar įsivaizduojate jūrą naktį ir kaip greitai visa tai įvyko? Tokios operacijos geriausias Rusijos specialusis dalinys „Alfa“ neatliktų be ilgų treniruočių. O mums parodo išdailintus debilus. Tiesa, paskui priduria, jog laivą neva grobė du kartus“.
* Ir iš tiesų laivas esą buvo pirmą kartą užpultas praėjus vos dienai, kai išplaukė iš Jakobstado uosto.
* Pagal oficialią versiją, keletas žmonių, gumine valtimi priplaukę prie „Arctic Sea“ laivo, pakilo į jį ir, surišę jūreivius, 12 val. darė kratą sausakrūvyje ir kvotė įgulą. Nieko neradę, sugrįžo į savo valtį ir nuplaukė nežinoma kryptimi.
* Laivo savininkas, Suomijoje gyvenantis išeivis iš Rusijos Viktoras Makejevas buvo informuotas apie incidentą, bet kažkodėl apie jį nepranešė valdžiai.
* Tiesa, tada „Arctic Sea“ laive nežinomieji esą ieškojo narkotikų. Taip neva sakė užgrobėjai, prisistatę švedų policija. Bet gali būti, kad jie iš tikrųjų ieškojo ginklų. Gali būti, kad netgi rado – bent jau įrodymų. Kitaip apie ką su D.Medvedevu būtų kalbėjęs Sh.Peresas?
* Tačiau kas tuomet buvo tie visam pasauliui parodyti „piratai“, kurie į laivą užgrobti galinčius smogikus tikrai nepanašūs? Ypač įdomus šis bylos posūkis: aštuoni vyrai, kaltinami dėl „Arctic Sea“ pagrobimo, ėmė teigti, kad jie patys tapo aukomis. Esą laivo kapitonas buvo juos sulaikęs. Esą vyrai per audrą norėjo tame laive prisiglausti, nes baigėsi jų valties benzinas, o paskui jiems nebuvo leidžiama išlipti. Tai dienraščiui „Komersant“ pareiškė advokatas Omaras Achmedovas. „Jie negalėjo palikti „Arctic Sea“, nes sausakrūvio kapitonas nepranešė pakrančių apsaugos pareigūnams, kas įvyko, ir atsisakė išlaipinti juos bet kuriame patogiame Europos uoste ir nuplaukė prie Vakarų Afrikos krantų“, – dienraščiui teigė advokatas.
* Galima būtų iš viso numoti ranka į tokius kaltinamųjų teiginius, jei ne vienas „bet“.Dar anksčiau, negu buvo paskelbta ši kaltinamųjų gynybos versija, paaiškėjo, jog laivo savininkas V.Makejevas net po pirmojo „užgrobimo“, atrodo, buvo nelinkęs kreipti dėmesio į tai, kas vyksta laive. Jis tylėjo ir tuomet, kai „Arctic Sea“ išplaukė į Atlanto vandenyną ir vėl nustojo siųsti signalus bei atsakinėti į paklausimus.
* Nežinia, koks būtų buvęs sausakrūvio likimas, jeigu pavojaus nebūtų pradėjęs skelbti internetinio leidinio „Morskoj biuletenSovfracht“ vyriausiasis redaktorius Michailas Voitenka. Būtent į jį, į žmogų, kuris jau keleri metai rašo apie piratavimą, kreipėsi dingusių jūreivių artimieji, prašydami pagalbos. M.Voitenka pirmasis parašė ir apie kažkokį paslaptingą krovinį, galėjusį atsidurti laive: „Prieš šį reisą laivas dvi savaites buvo remontuojamas Kaliningrade, tai gal krovinys buvo pakrautas būtent ten? Ir koks tai krovinys?“
* Dar po keturių dienų jūreivių žmonos parašė atvirą laišką Rusijos premjerui V.Putinui su prašymu rasti dingusį laivą. Tik tuomet prasidėjo visi keisti įvykiai.
* Itin įdomi žinia pasirodė šią savaitę. „Kai kurie rimti vyrukai man patarė nešdintis iš Rusijos ir rekomendavo sugrįžti ne anksčiau kaip po trijų keturių mėnesių“, – iš Stambulo tiesioginiame radijo „Echo Moskvy“ eteryje pranešė M.Voitenka. „Man sakė, kad pranešinėdamas apie „Arctic Sea“ aš kažkam sugadinau visą reikalą. Esą dabar jie nori keršto, nori mane sutriuškinti“, – pasakojo žurnalistas. Beje, jis tvirtino, kad įspėjimo sulaukė iš „žmonių, dirbančių valstybės labui“.