Tai vadinama nuobodžiausia rinkimų kampanija per visą Vokietijos istoriją.
Iš dalies taip yra dėl to, jog seniai visiems akivaizdu, kad A.Merkel vėl laimės. Vienintelis klausimas – ar ji sugebės suformuoti naują koaliciją iš savo centro dešiniosios Krikščionių demokratų partijos (CDU) ir Guido Westerwelle'io vadovaujamų Laisvųjų demokratų (FDP), ar jai teks toliau vargti „didžiojoje koalicijoje“ su F.W.Stenmeierio Socialdemokratų partija (SPD). Kol kas labiau tikėtinas atrodo antrasis variantas. Ir dėl to Vokietijai verta jausti nerimą.
Į didžiąją koaliciją A.Merkel buvo įstumta po 2005-ųjų rinkimų, kuriuose CDU pasirodė prasčiau, o SPD – geriau, nei tikėjosi apklausų rengėjai. Anuomet nemažai kritikų ją lygino su ankstesne nelaiminga didžiąja koalicija 1966-1969-aisiais, bet ji pasirodė tvirtesnė, nei bijota. A.Merkel įrodė esanti gabi ir pragmatiška politinė lyderė ir išlaikė populiarumą net Vokietiją krečiant krizei. Koalicija netgi priėmė kelis drąsius sprendimus – tokius kaip pensijų reforma arba papildomų pajėgų siuntimas į Afganistaną.
Tačiau kaip dažnai būna priverstinėse santuokose, vyriausybei nepavyko – arba ji nenorėjo – išspręsti kitų skubių problemų – tokių kaip mokesčių, sveikatos apsaugos, socialinio draudimo ir darbo rinkos reformos.
Pernelyg dažnai koalicija nuspręsdavo, kad reformuoti ir net diskutuoti apie šias sritis pernelyg sudėtinga, ir atidėdavo rytojui. Politikus apėmęs tingulys atspindėjo ir daugelio rinkėjų nuotaikas. Ypač dabar, kai šalies ekonomika pradėjo atsigauti, vokiečiai mano, kad tereikia kosmetiškai palopyti valstybės finansus, atkreipti dėmesį į kainų kontrolę ir pasimelsti, kad nedarbas pernelyg neišaugtų. Bet apskritai, mano jie, tereikia atsilošti ir sulaukti, kol kitas pasaulinis bumas atgaivins didžiąją Vokietijos eksporto mašiną.
Tai didelė klaida ir pavojingas nuolaidumas, net ir trumpuoju laikotarpiu. Vokietijos bankai, giliai panirę į nuodingų JAV paskolų liūną, yra daug sunkesnės būklės, nei jų bosai pripažįsta. Nedarbas, kuris prieš rinkimus prilaiko subsiduojamos algos ir kitos valstybės programos, neabejotinai išaugs vos užsidarius rinkimų apygardoms. Tiesa, pasaulio ekonomika ima atsigauti, bet ji augs per lėtai, kad išgelbėtų Vokietiją nuo jos problemų – net jei nepasitvirtins juodžiausi scenarijai ir ekonomika vėl nenusmuks į krizę.
Maža to, atsipalaidavę rinkėjai ir politikai beveik visiškai ignoruoja rimtus ilgalaikius Vokietijos sunkumus. Pavojinga demografinė padėtis gali į bankrotą nuvaryti šalies iždą. Per griežtai reguliuojama rinka ir per dosni socialinės apsaugos sistema neskatina naujų darbo vietų kūrimo ir riboja verslumą. Švietimo sistema nebetenkina nei moksleivių, nei studentų. Be to, skubiai reikia perorientuoti ekonomiką nuo taupymo ir eksporto į didesnį vartojimą ir jį tenkinančias pramonės šakas.
Nė viena iš šių užduočių nėra lengva. Tačiau daug labiau tikėtina, kad jas bent pradės spręsti šviežia A.Merkel CDU-FDR koalicija, nei dar viena didžioji koalicija.
Toks variantas būtų naudingesnis ir Vokietijos užsienio politikai, nors jai politikai rinkimų kampanijoje daug dėmesio neskyrė. Užsienio reikalų ministerijai vadovaujantis socialdemokratas F.W.Steinmeieris išgarsėjo nuolaidumu Rusijai, o jo partija ima nusisukti nuo Afganistano karo. Juoda-geltona koalicija – kurioje užsienio reikalų ministro portfelis galėtų tekti G.Westerwelle'iui – būtų kietesnė. FDR yra ne tik verslininkams palankiausia partija, bet ir labiausiai proamerikietiška. Ji taip pat drąsiausiai siūlė mokesčių ir socialinės apsaugos reformas.
Yra ir rimtesnių argumentų prieš antrą didžiosios koalicijos kadenciją. Apklausos rodo, kad vokiečiai nusivylė jau 11 metų vyriausybėje esančiais socialdemokratais ir greičiausiai jiems atiduos mažiausiai balsų per pastarąjį pusę šimtmečio. Pačiai partijai į naudą išeitų kadencija opozicijoje, kur ji galėtų padiskutuoti, susitaikyti su neišvengiama reformų būtinybe ir galbūt susigrąžinti rinkėjų balsus iš stiprėjančios Kairiosios partijos. Kad galėtų susidoroti su visais šiais uždaviniais, Socialdemokratų partijai reikia ir naujų lyderių.
Vokiečiai mėgsta sutarimą. Tai atspindi ir A.Merkel bei jos didžioji koalicija. Nors per 2005-ųjų rinkimų kampaniją trumpai agitavo už radikalias reformas, ji netrukus jų atsisakė ir tapusi kanclere vadovavo santūriai bei metodiškai. Reikia tikėtis, kad nuo drąsesnių reformų ją sustabdė ne jos asmenybė, o priverstinė santuoka su SPD partneriais. Laikas išlaisvinti Angelą ir pamatyti, ką ji sugeba.