Vis dėlto vidinė naujosios A.Merkel vadovausimos
koalicijos architektūra bus visiškai kitokia, nei ankstesniųjų
„juodųjų-geltonųjų“ (pagal oficialias partijų spalvas) koalicijų.
Buvusio Vokietijos kanclerio ir konservatorių lyderio Helmuto Kohlio
vyriausybėje visuomet būdavo aišku, kas vadovauja – krikščionys
demokratai turėdavo keturis-penkis kartus daugiau vietų Bundestage nei
jų jaunesnieji partneriai. Dabar galios santykis pasikeitė – galbūt
visam laikui.
Naujajame valdžios sąstate A.Merkel vargiai galės
tesėti prieš rinkimus duotą pažadą, kad CDU/CSU-FDP koalicijoje ji
pasistengs sušvelninti pernelyg radikalius FDP rinkos liberalizavimo
reikalavimus.
Aukštesniuosiuose Vokietijos parlamento rūmuose –
Bundestage – krikščionys demokratai ir laisvieji demokratai iškovojo
riebią daugumą, taigi A.Merkel greičiausiai nebus sunku vadovauti
valstybei. Tačiau labai abejotina, ar susilpnėję krikščionys demokratai
galės vieni rinktis šio vadovavimo kursą. Būsimojoje vyriausybėje
iniciatyvą rodys ir FDP lyderis Guido Westerwelle. Svarbiausias
klausimas – ar jis sugebės pasinaudoti rinkėjų suteikta parama ir ką
nors pakeisti.
Vidinė kova dėl įtakos
Netrukus pasigirs
krikščionių demokratų kaltinimai A.Merkel, kad ši pati atidavė pergalę
priešininkams, nes pernelyg santūriai agitavo rinkimų kampanijos metu.
Galbūt jos kaip partijos lyderės pozicija susiūbuos ne iš karto, bet
labai tikėtina, kad regioniniai CDU vadovai greitai ims aptarinėti ir
ruoštis pokyčiams partijoje.
Kandidatų į partijos vadovo kėdę
tikrai netrūksta – tarp jų yra galingi Heseno, Žemutinės Saksonijos ir
Šiaurės Reino - Vestfalijos lyderiai. Tai reiškia, kad artimiausius
mėnesius A.Merkel teks kariauti dviem frontais: su FDP - dėl įtakos
koalicijoje ir su bendražygiais savo partijos viduje.
Stengiantis
išlaikyti įtaką koalicijoje A.Merkel nepadės ir susilpnėjusi
Krikščionių socialinė sąjunga – seserinė CDU partija, veikianti tik
Bavarijos žemėje . Atrodo, kad FDP gaus dvigubai daugiau vietų
Bundestage nei CSU, kuri sekmadienį Bavarijoje surinko tik 41 proc.
balsų – prasčiausias rezultatas per kelis pastaruosius dešimtmečius.
H.Kohlio
laikais (t.y., iki 1998-ųjų) CSU ir FDP būdavo arba vienodai stiprios,
arba bavarų krikščionys pirmaudavo. Taigi ir čia Vokietijos politikoje
vyksta istoriniai pokyčiai - galios santykis svyra laisvųjų demokratų
naudai.
Vis dėlto didžiausia sekmadienio rinkimų auka – kairioji
Socialdemokratų partija (SPD). Ji surinko net mažiau balsų nei
istoriškai nesėkminguose 1953-ųjų rinkimuose, po kurių
socialdemokratams prireikė ne vienerių metų, kad atsigautų. Vienuolika
metų vyriausybėje išbuvusi viena pagrindinių Vokietijos politinių
organizacijų keliauja į opoziciją. Socialdemokratų partija surinko tik
10 procentinių punktų daugiau balsų už savo priešininkę Kairiąją
partiją. Ši susikūrė 2007-aisiais susijungus Demokratinio socializmo
partijai (PDS) – Rytų Vokietiją valdžiusios komunistų partijos įpėdinei
– ir profsąjungų bei atsiskyrusių SPD narių organizacijai WASG.
Anksčiau
SPD vadovavusiam, bet 1999-aisiais ją palikusiam Kairiosios partijos
lyderiui Oskarui Lafontaine'ui pavyko pažeminti socialdemokratus, kurių
stovykloje gali prasidėti intensyvi vidaus kova dėl pavergtos
Vokietijos socialdemokratijos sielos. Greičiausiai teks persvarstyti ne
tik partijos lyderių – į kanclerio postą kandidatavusio Franko Walterio
Steinmeierio ir pirmininko Franzo Munteferingo – vaidmenis, bet ir šiuo
metu palyginti nuosaikią partijos politiką, kurią dauguma rėmėjų laiko
tik tuščių pažadų rinkiniu.
SPD štabuose dabar vyraujančią
nuotaiką galima drąsiai pavadinti panika – šie rinkimai reiškia pabaigą
tokios partijos, kokią vokiečiai pažinojo nuo septintojo dešimtmečio.
Tai buvo tvirtai Vakarų Vokietijos politiniame gyvenime įsitvirtinusi
partija, palaikiusi kairiųjų politiką, bet kartu rėmusi ir ryšius su
Vakarų sąjungininkais; atstovavusi visai šaliai, o ne tik savo
ideologiniams pamatams.
Tačiau šiuose rinkimuose SPD surinkti
balsai labiau tinka specialiųjų interesų partijai, o ne didžiajai
politinei jėgai. Viso to padariniai virs intensyvios vidaus kovos
objektu.
Dar visai neseniai niekas neabejojo, kad Kairioji
partija privalės suartėti su SPD, jei bet kuri iš jų norės turėti
realią galimybę patekti į federalinę valdžią.
Tačiau po
sekmadienio Kairiosios partijos lyderiai Gregoras Gysis ir
O.Lafontaine'as gali pakeisti šį įsitikinimą. Tik 10 procentinių punktų
nuo socialdemokratų atsilikusi ir net žaliuosius pralenkusi Kairioji
partija gali kurį laiką atsipūsti. Jos lyderiai lauks, kol
socialdemokratai patys ateis pas juos. Kitos opozicinės partijos –
žalieji ir SPD – turės susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol kairiojo
politinio spektro galios centras pasislinko Kairiosios partijos link.
Daugiau
balsų nei iki šiol surinko Žaliųjų partija, bet kokia iš to nauda? Iš
vidaus ji jau kurį laiką priklauso centristams, nors partijos lyderiai
bei nariai save laiko kairiosios stovyklos nariais. Tačiau žalieji
negali tikėtis patekti į vyriausybę su šitaip nusiritusia SPD ir
politiškai nepažangia Kairiąja partija. Taigi po sekmadienio rinkimų
jie vieninteliai gali supurtyti nusistovėjusias Vokietijos politines
stovyklas – vienoje jų iki šiol telkėsi CDU/CSU kartu su FDP, o kitoje
– SPD su žaliaisiais. Vis dėlto, kažin, ar jiems pakaks drąsos ką nors
pakeisti.
Po sekmadienį, rugsėjo 27-ąją, įvykusių rinkimų
akivaizdu, kad senasis Vakarų Vokietijos politinis gyvenimas –
pasižymintis aiškiai pasiskirsčiusiomis stovyklomis ir nesupurtomais
galių centrais, valdančiais iš apsnūdusioje Bonoje įsikūrusios sostinės
– liko praeityje. Ryškėjant naujajai politinei tvarkai vis daugiau
vokiečių gali pajusti ilgesį seniems ramiems laikams.