Lisabonos sutartis yra naujausias bandymas atnaujinti dažnai neefektyvų ES valdymo aparatą. Šis bandymas trunka jau aštuonerius metus. Briuselyje kruopščiai kurtą Europos konstituciją į šiukšlių dėžę pasiuntė prancūzai ir olandai, 2005-aisiais referendumuose tarę tvirtą „ne“.
Tačiau 2007-aisiais ES valdymą perėmus Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, planas modifikuojamas, gauna naują vardą ir vėl pateikiamas svarstyti ES narėms. 26 iš 27 šalių sutartį ratifikuoja parlamentuose, ir tik Airija sprendimą atiduoda į piliečių rankas.
Praėjus vos daugiau nei metams po pirmojo referendumo, spalio 2-ąją airiai balsuos antrą kartą. Antrasis „ne“ reikštų Lisabonos mirtį. Airių palankumas įkvėptų projektui gyvybės ir padovanotų Europai prezidentą, efektyvesnį užsienio politikos aparatą bei vadovą, naują balsavimo sistemą, kurioje Vokietija pagaliau taptų įtakingiausia ES šalimi, o atskiros narės nebegalėtų paralyžiuoti bloko veiklos vetuodamos svarbiausius sprendimus imigracijos, teisingumo ir kitose srityse.
Lisabonos priešininkai Airijoje piktinasi, kad žmonės turi kartoti savo valią, ir vadina tai demokratijos uzurpacija. „Žmonės susierzinę. Pernykštis „ne“ buvo balsas už sveiką protą, - sako kairiosios pakraipos politikas ir sutarties priešininkas Rogeris Cole'as. - Tai klasių kova. Tai turtingųjų smurtas prieš vargšus“.
Būtent mažiau pasiturintys airiai pernai ir pasakė tvirtą „ne“. O šiemet turtingi pramonės magnatai rengia brangias kampanijas, kad jų tautiečiai pakeistų savo nuomonę. Pavyzdžiui, pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“ vadovas Michaelas O'Leary dienraščių puslapiuose prižadėjo airiams nemokamų skrydžių už milijoną eurų, jei jie balsuos už sutartį.
Už Lisaboną daug aktyviau agituoja ir visas Airijos politikos bei kultūros elitas. Sutartį remia 162 iš 166 parlamento narių, įtakinga Katalikų bažnyčios hierarchija, profesinės sąjungos ir Airijos ūkininkų sąjunga. Nuo referendumo baigties priklausys ir premjero Briano Coweno vyriausybės ateitis.
Šiek tiek pakeitimų atsirado ir pačioje Lisabonos sutartyje. ES taryba garantavo Airijai, kad ji galės išlaikyti savo neutralumą, neprivalės legalizuoti tos pačios lyties asmenų santuokų bei nepaisant mažo dydžio ir toliau galės skirti eurokomisarus.
Artėjant balsavimui Airijai – dar prieš metus vadintai keltiškuoju tigru, o dabar dėl krizės užsitarnavusiai baikštaus kačiuko pravardę – nuolat primenami ES lėšomis nutiesti keliai, pastatyti pastatai ir 40 mlrd. eurų subsidijos, kurios prieš 37 metus prie bloko prisijungusiai anuomet vienai skurdžiausių Europos tautų padėjo įžengti į aukso amžių.
Vis dėlto netrūksta ir iš kraštutinės kairės bei užkietėjusios dešinės sklindančių gąsdinimų, kartais pasireiškiančių net absurdiškais grasinimais.
Tarp jų – kad ES nori sumažinti minimalų užmokestį iki 1,84 euro už valandą, padidinti mokesčius, atimti sprendimų priėmimo galią iš Airijos parlamento, atiduoti darbo vietas užsieniečiams, atšaukti abortų draudimą ir apskritai paversti Europą totalitarine supervalstybe.
Kraštutinių pareiškimų nestokoja ir už sutartį agituojanti valdžia, prilyginanti Lisabonos sutartį apsisprendimu dėl visos Airijos ateities.
„Aš nesistengiu gąsdinti žmonių, - sako Airijos finansų ministras Brianas Lenihanas. - Aš tik parodau galimybę užsitarnauti gerą vardą. Svarbiausia suprasti, kad net nubalsavus neigiamai Airija ir Europa neliks tokios pat. Airija praras Europos geranoriškumą“.
Vyriausybė nenori pasakyti, kad Airija bus išspirta iš ES, jei balsuos prieš, bet perspėja, kad šalis gali būti marginalizuota.
Vis dėlto didžiausia B.Coweno vyriausybės problema yra jos nepopuliarumas. Per pastaruosius metus jo valdoma šalis patyrė milžiniškų ekonominių ir finansinių sukrėtimų. Airijos biudžeto deficitas dukart viršija ES vidurkį, nedarbo lygis – antras tarp visų bloko šalių, o mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas praktiškai neišvengiamas.
Vyriausybės ruošiamą bankų gelbėjimo planą didelė visuomenės dalis laiko bankininkų godumo ir valstybės nekompetencijos dangstymu mokesčių mokėtojų pinigais. Pirmą kartą per beveik pusę amžiaus airiai vėl emigruoja.
Vyraujant tokiai atmosferai valdžiai sunku įtikinti piliečius balsuoti už Lisabonos sutartį. Opozicijos lyderis Eamonas Gilmore'as sako, kad geriausias B.Coweno žingsnis, norint laimėti referendumą, būtų išvis nesikišti į referendumo kampaniją.
Atrodo, kad didžiausią įtaką airių apsisprendimui daro pyktis ir baimė – pyktis ant valdžios ir baimė pasakyti „ne“, kai šalį krečia ekonomikos krizė, kurios pasekmės būtų buvusios daug skaudesnės be bendros Europos valiutos.
Pasak B.Lenihano, be Europos centrinio banko paramos „mūsų finansinė sistema būtų ne tik sugriuvusi – jos būtų nebeįmanoma atstatyti“.
Dublino universiteto dėstytojas tarptautinių santykių žinovas Paulas Gillespie sako, kad krizė pakeitė airių požiūrį: „Pernykštis „ne“ atspindėjo Airijos bumo aroganciją ir neišmanymą. Tačiau mūsų pasitikėjimas savimi skaudžiai supurtytas. Žmonės dabar atskiria valdžios bėdas ir tikrąsias problemas“.