Netgi jų tėvai, inteligentijos atstovai, sekė savo kolegų iš kitų komunistinio bloko šalių pavyzdžiu ir ragino susitaikyti su praeitimi, atversti naują istorijos puslapį bei statyti atvirą demokratišką visuomenę.
Bet vos per keletą metų daug kas gali pasikeisti. Vidurio ir Rytų Europos šalys galutinai prisijungė prie vakarietiškosios politinės ir kultūrinės erdvės. Tuo metu Rusijoje jau dešimtmetį Kremliaus vykdoma antivakarietiška propagandos kampanija augina kartą, vertybiškai vis labiau tolstančią nuo bendraamžių Europoje.
„Perestroikos laikais jauni inteligentai nuoširdžiai tikėjo tam tikrais dalykais, tokiais kaip žodžio laisvė ir valstybės skaidrumas, - prisimena Maskvos Carnegie centre dirbanti Marija Lipman. - Putino eroje užaugusi karta turi visiškai kitokią pasaulėžiūrą. Dabartines Kremliui palankias jaunimo organizacijas valstybė taip sočiai šeria, kad jos tapo paklusniais sarginiais šunimis“. Tad naujoji karta ne tik tiki viskuo, kas jai skelbiama iš Raudonosios aikštės, bet ir šnairuoja į visus, turinčius kitokią nuomonę.
Denisas Volkovas iš Maskvos Levados centro ištyrinėjo Rusijos jaunimo požiūrį į Vakarus bei vakarietiškas vertybes ir priėjo prie bauginančių išvadų.
Praėjusį mėnesį atliktoje apklausoje 40 proc. 18-24 metų amžiaus respondentų sakė neigiamai vertinantys JAV – pagal tai jaunimas tik truputį atsilieka nuo vyresnių nei 55 metų žmonių kartos, kurią ugdė rimta antivakarietiška komunistų propaganda.
Netikėtai populiarumą atgauna diktatorius J.Stalinas. Kraugeriškąjį SSRS vadą teigiamai vertina pusė senosios kartos atstovų, o su jais sutinka daugiau nei ketvirtis jaunimo – prieš dešimtmetį tokių buvo tik 15 procentų.
Besikeičiančias nuostatas galima paaiškinti kruopščiai organizuota valstybės politika, kurios tikslas – palenkti jaunųjų rusų protus ir širdis, o pagrindiniai vykdytojai – premjeras Vladimiras Putinas ir jo vyriausiasis ideologas Vladislavas Surkovas.
Visoje šalyje Kremliaus remiamos jaunimo organizacijos vis aktyviau rengia stovyklas, konferencijas ir talentų konkursus – lygiai kaip kažkada darė sovietinis komjaunimas. Ne visos naujos organizacijos grėsmingos, bet beveik visos yra politinės.
Oranžinė Ukrainos revoliucija bei Rožinė Gruzijos revoliucija – kurių pagrindas buvo senosios tvarkos liekanų norintis atsikratyti jaunimas – stipriai sukrėtė Kremlių, kuris išsigando, kad panašūs neramumai gali destabilizuoti ir jų valdžią Rusijoje. Reaguodamas V.Putino režimas pradėjo nuožmią ideologinę kampaniją, sako Nacionalinės strategijos instituto ekspertas Stanislavas Belkovskis, rengęs prorusiškų kandidatų populiarinimo strategijas 2004-ųjų Ukrainos rinkimuose.
V.Surkovas ir kiti aukšti Kremliaus ideologai iškart į televizijos eterį pasiuntė propagandos bangą. George'o W.Busho kampanija Artimuosiuose Rytuose pavadinta pasikėsinimu į Rusiją. Ukrainos demokratiją V.Surkovas stengiasi susieti su žodžiu „chaosas“, o Gruzijos valdžią – su „korupcija“. Jis taip pat įsteigė kelias agresyvias valstybės finansuojamas jaunimo organizacijas, tokias kaip „Naši“ ir „Jaunoji gvardija“. Pačiame paranojos dėl Oranžinės revoliucijos įkarštyje – 2005-2006 metais – šios organizacijos turėjo po pusę milijono narių ir garsiai skleidė nacionalistinę, antivakarietišką savo filosofiją.
„Televizinė Putino propaganda atliko purviną darbą, - sako M.Lipman. - Jaunieji rusai tapo ciniškais žmonėmis, manančiais, kad Rusiją supa priešai ir kad Vakarai nenori, kad Rusija sustiprėtų“. Paskutinioji liberalų karta vis labiau sensta – dabar tai daugiausia 25-35 metų žmonės. O visi jaunesni, pasak M.Lipman, „yra išdidūs patriotai, nekenčiantys Vakarų“.
Problemą pabrėžia ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo patarėja žmogaus teisių klausimais Ella Panfilova: „Valstybė išvis neturėtų dalyvauti jaunimo judėjimuose, bet dauguma Kremliaus organizuotiems judėjimams priklausančių jaunuolių vis dar vadovaujasi šaltojo karo laikų pasaulėžiūra. Rusijos valdžiai nederėtų jaunuolių dalinti į „Naši“ narius ir visus kitus“.
Visos kartos ideologinę trajektoriją puikiai atspindi 21 metų Andrejus Tatarinovas. Dešimtmečio pradžioje, dar besimokydamas mokykloje, jis aktyviai rėmė opoziciją ir žygiuodavo gatvės protestuose, kuriuos brutaliai išvaikydavo milicija.
“Ši fazė baigėsi 2006-aisiais, kai žmogaus teisių aktyvistas Levas Ponomariovas”, - prisimena jaunuolis, „įžeidė mano patriotinius jausmus“, ėmęs kalbėti apie Kurilų salų grąžinimą Japonijai ir leidimą užsienio naftos bendrovėms naudotis šalies energijos ištekliais.
Rusijos nacionalistams abi šios idėjos prilygsta tėvynės išdavimui.
Dabar A.Tatarinovas vadovauja „Jaunajai gvardijai“, jaunimo atšakai V.Putino partijoje „Vieningoji Rusija“. Jaunuolis nesidrovi išsakyti tokio savo požiūrio: „Mes netoleruojame jokių antirusiškų kalbų. Bet kuris žmogus, norintis susilpninti Rusiją, yra mūsų priešas“.
„Jaunoji gvardija“ jau žygiuoja. Spalio mėnesį Kirovo mieste „gvardiečiai“ surengė piketą priešais liberalaus gubernatoriaus Nikitos Belycho kontorą. Gubernatoriaus “nusikaltimas” – jis anksčiau vadovavo Dešiniųjų jėgų sąjungai, vienai Rusijos opozicijos partijų. Be to, N.Belychas sukėlė „jauniesiems gvardiečiams“ įtarimus, į konferenciją pasikvietęs provakarietiškai mąstančių rusų.
„Belychas draugauja su žmonėmis, finansavusiais Oranžinę revoliuciją, - įsitikinęs vienas piketo organizatorių 31 metų Ruslanas Gatarovas. - Į savo sritį jis kviečiasi oranžinius svečius, tokius kaip (žmogaus teisių aktyvistas) Ilja Ponomariovas. Yra toks rusiškas posakis: pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas esi tu“.
Panašu, kad net atrodyti palankiu Vakarams V.Putino jaunimo akyse yra nedovanotina nuodėmė.
Nors isterija dėl Oranžinės revoliucijos jau atslūgo, Kremliaus jaunimo organizacijos nesėdi be veiklos. Neseniai „Jaunoji gvardija“ visoje šalyje surengė stovyklas, kuriose dalyviai galėjo pristatyti technologijos ir verslo planus.
Nugalėjo technologiniai projektai su rusišku prieskoniu. Pavyzdžiui, operacinė sistema „Rusiški “Windows“ arba vaizdų redagavimo programa „Rusiškas “Photoshop“. „Turime pasiruošti tai dienai, kai Amerika mums atjungs internetą, ir turėti savas tarnybines stotis ir savo internetą, - sako A.Tatarinovas. - Dabar turime galimybę surinkti visas geriausias idėjas, kaip modernizuoti Rusiją, ir nusiųsti jas tiesiai prezidentui“.
Kad ir kokie paranojiški gali atrodyti „jaunųjų gvardiečių“ projektai, jie yra populiarūs tarp jaunų žmonių, kurie tikisi, kad dalyvaudami Kremliaus remiamuose projektuose lengviau kils karjeros laiptais. „Dauguma jaunuolių dabar labiausiai rūpinasi profesine karjera, - sako M.Lipman. - Jie žino, kad geriausi darbdaviai yra valstybinės bendrovės „Gazprom“ ir „Rosneft“, tad kuo draugiškiau jie sutars su valstybe, tuo lengviau gaus gerą darbą. Jiems pernelyg nerūpi, kokią ideologiją dėl to reikia palaikyti“.
Toks požiūris primena sovietmečio prisitaikėlišką mentalitetą ir nepaprastai gąsdina Boriso Jelcino laikų liberalus, kurių gretos kasmet retėja. Pastaroji „Naši“ aktyvistų kampanija prieš maskviškį žurnalistą rodo, kad Kremliaus jaunimo organizacijos vis stiprėja ir ima persekioti kitaip mąstančius žmones, kurie panašų spaudimą prisimena tik iš L.Brežnevo laikų.
Prieš mėnesį žurnalistas Aleksandras Podrabinekas parašė straipsnį, kuriame kritikavo karo veteranus, kurie garbina SSRS, bet pamiršta sovietines represijas ir gulagus. Už tai „Naši“ surengė piketą prie A.Podrabineko buto, grasino susidorojimu ir viešai paragino išvykti iš Rusijos, jei jam tėvynėje nepatinka.
Žurnalistą ginti išdrįsusi prezidento patarėja žmogaus teisių klausimais Ella Panfilova, „Naši“ pavadinusi „ekstremistų organizacija“, sulaukė griežto pagrūmojimo iš „Vieningosios Rusijos“ ir paties V.Putino, kuris A.Podrabineko straipsnį apšaukė „chuliganišku“.
„Dabar pagrindinis Maskvos politikos tikslas – provincijoje rasti talentingiausius jaunus žmones, kurie galėtų išvesti Rusiją iš ekonominių krizių, - sako charizmatiškas jaunimo lyderis 31 metų Jevgenijus Nižnikas, politikoje dalyvaujantis nuo 1991-ųjų. - Chaosas, pigūs narkotikai, alkoholizmas ir rasizmas buvo neribotos dešimtojo dešimtmečio demokratijos padarinys. Rusijos jaunimui reikia tvirtos rankos, kad nepasiklystų chaose“.
Tačiau šalutinis tokios tvirtos rankos poveikis – bet kokio nepriklausomo mąstymo, kuris galėtų kelti pavojų Kremliaus galiai, slopinimas.
Tai skaudus nusivylimas žmonėms, kurie tikėjosi, kad jų vaikai naudosis po Berlyno sienos griuvimo atsiradusiomis laisvėmis ir užaugs tikėdami liberaliosiomis demokratijos vertybėmis.