San Silvio d’Arcore (it. šv. Silvijus Arkorietis), – taip pasivadino Italijos premjeras Silvio Berlusconi, šių metų spalio 7-osios vakarą sveikindamasis su Popiežiaus valstybės sekretoriumi kardinolu Tarcisio Bertone. Metaforoje paminėtas vietovardis – tai jo namai, šiaurės Italijos Lombardijos regiono Arcore miestelyje esantis pirmiausia verslininko, dabar ir politiko Berlusconio štabas.
Italų politiniame žargone šis vietovardis jau senokai yra tapęs „berliuskonizmo“ sinonimu. Minėtasis neformalus susitikimas su kardinolu Bertone įvyko Romos Venecijos rūmuose atidarant parodą „Valdžia ir malonė. Šventieji Europos globėjai“ (Il Potere e la Grazia. I santi patroni d’Europa). Kaip tik tą pačią spalio 7-ąją, Italijos Konstitucinis teismas panaikino įstatymą, garantavusį superimunitetą keturioms svarbiausioms Respublikos institucinėms figūroms: prezidentui, Atstovų rūmų bei Senato pirmininkams ir, žinoma, įstatymo iniciatoriui – premjerui. Berlusconio vadovavimo dabartinei vyriausybei pradžioje 2008 m. birželį paskubomis priimtas įstatymas numatė ne tik įprastą imunitetą ir kitur garantuojamą tautos išrinktiesiems, bet ir blokavo bet kokius prokuratūros veiksmus minėtų keturių asmenų atžvilgiu.
Vis dėlto jei prezidentui ir parlamento rūmų pirmininkams Konstitucinio teismo sprendimas reiškia tik formalų nepagrįstai išplėstos neliečiamybės susiaurinimą, tai Berlusconio atveju jis turi ir labai konkrečių implikacijų: atgaivinamos kelios bylos, kurias, įsigaliojus minėtam įstatymui, prokuratūra prieš keliolika mėnesių buvo priversta nutraukti. Tad „Silvijus Arkorietis“ – tai šiek tiek sarkastiška ir berliuskoniškai kiek teatralizuota užuomina apie jį ištikusią negandą. Griebdamasis tokios metaforos Berlsuconi turbūt žinojo, kad Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimi ne mažiau kaip septyni šventieji Silvijai ir kad visi jie – kankiniai.
Kas yra Silvio Berlusconi ir kas yra berliuskonizmas? Iš kur jie ėmėsi? Dabartinis Italijos premjeras gimė 1936 m. Baigęs mokslus, pirmiausia vertėsi prekyba šluotomis ir siurbliais, kurį laiką uždarbiavo linksmindamas kruizinių laivų keleivius. 1961 m. įkūrė statybos bendrovę, kuri, sugebėdama stebėtinai lengvai gauti milžiniškas paskolas, greitai tapo viena stambiausių įmonių šiaurės Italijoje. Ilgainiui Berlusconio verslo akiratyje atsirado prekybos centrai, bankininkystė, leidyba, o aštunto dešimtmečio pabaigoje – ir televizija. Dešimtys įvairių bendrovių, tarp jų televizijos kanalų grupė Mediaset ir viena didžiausių leidyklų Mondadori, priklauso 1978 m. įkurtam koncernui Fininvest, kuriam šiuo metu vadovauja Berlusconio šeimos nariai. 2007 m. koncerno apyvarta viršijo 6 mlrd. eurų.
Italijos politinio gyvenimo akiratyje pirmą kartą, tačiau dar netiesiogiai, ne kaip politikas, Silvio Berlusconi pasirodė 1984 m. Tai buvo gana svarbaus lūžio metai. Visą pokario laikotarpį valdė krikščionys demokratai, sudarydami mažiau ar daugiau įpareigojančias koalicijas su mažomis tradicinės demokratijos partijomis (respublikonais, liberalais, socialistais), opozicijoje visą laiką turėdami didelę ir įtakingą komunistų partiją. Tačiau 1984 m. krikdemai buvo priversti užleisti premjero postą koalicijoje mažesniajai socialistų partijai. Vyriausybei ėmė vadovauti gana liberalios italų socialistų partijos lyderis Bettino Craxi. Nors tuo metu apie Berlusconio vaidmenį nebuvo daug kalbama, dabar retrospektyviai dažnai gretinami du sutapę ano meto įvykiai: Berlusconio parama socialistams, lemtingai prisidėjusi prie Craxio vyriausybės sudarymo, ir vienas pirmųjų šios vyriausybės aktų – leidimas privačioms televizijoms transliuoti laidas nacionaliniu mastu, sudaręs sąlygas Berlusconio televizijų tinklo išplėtojimui.
Antrą kartą, jau kur kas rimčiau, Italijos politikos akiratyje Silvio Berlusconi pasirodė 1993 m. rudenį. Tąkart vykstant Romos mero rinkimams jis parėmė dešiniųjų kandidatą Gianfranco Fini, ką tik pradėjusį vadovauti pokario dešimtmečiais izoliuotam pofašistiniam Movimento Sociale Italiano (Italijos socialiniam sąjūdžiui) ir bandantį įsipilietinti tuo metu sparčiai kintančioje Italijos politikos panoramoje. Fini Romos meru netapo, tačiau per rinkimus užsimezgęs bendradarbiavimas su Berlusconiu padėjo pamatą dešiniųjų Italijos politinių jėgų persigrupavimui.
Tuo pat metu didieji persirikiavimai vyko ir kairėje. Iki Šaltojo karo pabaigos, net ir hipotetinio rinkimų laimėjimo atveju, jokioje padalytos Europos Vakarų šalyje komunistams nebūtų leista valdyti. Pagaliau ir jų ideologija nenumatė derinimosi prie demokratijos taisyklių. Tad pasmerkti būti opozicijoje kelis dešimtmečius, jie kaupė ateičiai politinį, kultūrinį (ir ekonominį) kapitalą. Net ir nevaldydami, komunistai turėjo savo balsą valstybinių įmonių administravime, kultūros ir švietimo institucijose, turėjo savo porciją valstybės remiamos žiniasklaidos, o svarbiausia – tiesioginis nedalyvavimas šalies valdyme visuomenės akyse kūrė tam tikrą moralinio švarumo, nesusitepimo „prie lovio“ įvaizdį.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir grįžus laisvei į Rytų Europą, taip pat ir stiprią komunistų partiją turėjusioje Italijoje žlugo iki tol galiojęs status quo. Komunistų partija tuoj pat persirikiavo ir pasivadino Demokratine kairiųjų parija. Neišvengta ir skilimų. Dalis principingesnių komunistų liko prie savo ir nesidėjo su naujais „demokratais“. Tuo pat metu prasidėjo ir staigus dešimtmečiais darytų kompromisų konsoliduotos senosios santvarkos žlugimas. Italijoje stojo vadinamasis Mani pulite („Švarių rankų“) periodas. Buvusios koalicijos nariams ir apskritai senosios santvarkos veikėjams prokuratūra iškėlė šimtus bylų dėl korupcijos. Tuometinis krikščionių demokratų partijos vadovas Arnaldo Forlani buvo nuteistas dvejiems su puse metų kalėjimo, bet galiausiai atsipirko slaugo darbu ligoninėje. Minėtasis socialistų lyderis Craxi, pareiškęs, kad neketina sėsti į kalėjimą už tai, kas anksčiau buvo toleruojama, o dabar staiga tapo nusikaltimu, pabėgo iš Italijos į Tunisą (po kelerių metų ten ir mirė, testamentu pareikšdamas, jog nenori, kad jo palaikai būtų perkelti į Italiją). Griūvant keturis dešimtmečius galiojusiai santvarkai atrodė, kad niekas nesutrukdys buvusių komunistų atėjimui į valdžią.
Sutrukdė Berlusconi, 1994 m. pradžioje per keletą mėnesių sukūręs naują politinį vienetą – futbolo sirgalių šūkiu pavadintą judėjimą Forza Italia („Pirmyn, Italija“) ir skubiai sudaręs koaliciją su tuo pat metu persitvarkančiomis dešiniosiomis politinėmis jėgomis. Keturis dešimtmečius valdę krikdemai ir jų rinkėjai buvo gerokai susiskaldę. Dalį patraukė į savo pusę arba tiesiog absorbavo Berlusconio partija. Kairysis krikdemų sparnas nuėjo paskui besireformuojančius komunistus. Berlusconio sąjungininkais iš karto tapo minėtoji pofašistinė Fini vadovaujama partija, kuri irgi išsižadėjo senųjų sąsajų su musoliniška praeitimi ir pasivadino Aleanza Nazionale (Tautos Sąjunga). Kitas svarbus sąjungininkas – šiauriniuose Italijos regionuose (jų gyventojų įsitikinimu – turtingesniuose, darbštesniuose ir pažangesniuose už pietinius) kilęs nepasitenkinimo centrine valdžia sąjūdis – Lega Nord (Šiaurės Lyga), iš pradžių turėjęs ryškių separatistinių bruožų, šiandien reikalaujantis federacinės santvarkos.
1994 m. buvo sudaryta pirmoji Berlusconio vyriausybė, kuri po kelių mėnesių žlugo, iš koalicijos pasitraukus Šiaurės Lygai. Berlusconio politinių ambicijų įgyvendinimas turėjo būti atidėtas net iki 2001 m. dešiniųjų koalicijos laimėtų rinkimų. Šį kartą vyriausybė išsilaikė visą penkerių metų parlamento kadenciją. 2006 m. rinkimus „per plauką“ laimėjo buvusio Europos Komisijos vadovo Romano Prodi vadovaujama buvusių komunistų, kairiųjų krikdemų ir kelių smulkių kairiųjų partijų koalicija. Tačiau pastarosios gyvavimas dėl į ją subėgusių visų „antiberliuskoninių“ partijų nedarnos po pusantrų metų baigėsi. Pirmalaikius rinkimus vėl laimėjo Berlusconio vadovaujama koalicija ir prasidėjo naujas, vėl gana stabilaus berliuskonizmo laikotarpis.
Kuo berliuskonizmas skiriasi nuo kitų valdymo formų? Asmeniniame lygmenyje – tai visų pirma paties Berlusconio demonstratyvus pasitikėjimas savimi ir sugebėjimu valstybę tvarkyti ne blogiau kaip savo firmą; bendresnėje politinėje plotmėje – tai siekimas sukurti tobulą dvipolę sistemą, kurioje varžytųsi tik dvi politinės jėgos ir valdantiesiems netrukdytų įprastinio daugiapartinio parlamentarizmo subtilybės.
Nuo pat žengimo į politikos areną Berlusconi pabrėžia neturįs nieko bendra su senaisiais politikos profesionalais, kad jis yra verslininkas, kuriam politika – tai tarnavimo žmonėms forma. Sugeba kalbėti ir labai paprastai, ir (su kita publika) naudoti sudėtingiausias retorines formas (nė akimirkai nestabtelėjęs ir be mažiausios klaidos pasakyti ilgiausią sakinį su keliskart pavartota tariamąja nuosaka). Tikėdamas savo paties žavumu, patrauklumu, galantiškumu, šmaikštumu, nevengia „politiškai nekorektiškų“ frazių. Sunku pasakyti, sąmoningai ar nesusivaldęs, vienam jį supykdžiusiam vokiečiui eurodeputatui Briuselyje išrėžė: „Pone Schultzai, jūs galėtumėte vaidinti konclagerio prižiūrėtoją“. Įdomiausia, kad po pastarojo akibrokšto kilus nemenkam sambrūzdžiui ir reikalaujant atsiprašymo, Berlusconi neatsiprašė, o tik paaiškino, kad kalbėdamas apie lagerio prižiūrėtojo vaidmenį, jis galvoje turėjo kadaise televizijoje matytą amerikietišką komediją, kurioje buvo toks simpatiškas ir šiek tiek trenktas seržantas Schultzas. Visas problemas Berlusconi sakosi sprendžiąs asmeniškai ir už viską prisiimąs atsakomybę. Jei nesiseka, tuoj pat nurodo kaltuosius – sąmokslą prieš jį rezgančius visokio plauko „pabalusius komunistus“. Taip pat ir užsienio politikoje jis elgiasi kaip verslininkas ar, tiksliau tariant, – kaip stambios bendrovės savininkas, viską stengdamasis grįsti asmenišku lyderių bendravimu.
Berlusconio siekiamam stabiliam parlamentiniam bipoliarizmui garantuoti buvo sukurtas makiaveliškas rinkimų įstatymas, kuris rinkimus laimėjusiai koalicijai sudaro sąlygas ramiai valdyti iki kitų rinkimų. Po pastaruoju metu eksperimentuotų įvairių rinkimų įstatymo variantų apsistota prie gana išradingos proporcinių rinkimų sistemos, kuri įpareigoja dar prieš rinkimus sukurti būsimas koalicijas, nurodyti jų kandidatus į premjerus ir laimėjusiajai koalicijai suteikia vadinamąją „daugumos premiją“, t. y. žemutinės ribos nepasiekusių partijų arba koalicijų balsus atiduoda ne proporcingai visiems, tą ribą peržengusiems, bet tik vienam pagrindiniam laimėtojui. Tokiu atveju laimėtojai gauna dar ir keliasdešimties vietų parlamente „premiją“.
Tokia rinkimų tvarka iš tiesų, kad ir priverstinai, poliarizavo Italijos politinį gyvenimą. Aukštai užkeltas proporcinių rinkimų žemutinis barjeras eliminavo į koalicijas nesijungusias arba nepriimtas mažas partijėles. Vis dėlto nesugebėta sukurti geidžiamos situacijos, kurioje būtų tik du varžovai. Šiuo metu pagrindinis trečiasis „žaidėjas“ yra iš Berlusconio koalicijos prieš porą metų pasitraukusi dešiniųjų krikdemų partija. Šių metų spalio pabaigoje panašų atsiskyrimo nuo kairiųjų bloko procesą pradėjo ir kairieji krikdemai. Jei abi atšakos susijungs, tai iš esmės reikš naujos senosios krikščionių demokratų partijos atsikūrimą ir kartu atsiradimą trečiosios stambios politinės jėgos, kuri faktiškai sužlugdytų berliuskoniškąjį bipoliarizmą ir verstų grįžti prie įprasto parlamentinio pliuralizmo modelio.
Berliuskonizmui gresia ir kiti pavojai – visų pirma paties premjero ne iki galo išspręstas interesų konfliktas ir bylų dėl korupcijos atnaujinimas. Formaliai, pagal interesų konflikto įstatymo raidę, visus reikalavimus Berlusconi tarsi ir įvykdė, tačiau tuo pat metu niekas neabejoja, kad jis ir toliau yra vienintelis savo verslo „bosas“. Tai pasakytina ir apie verslą, ir ypač apie Berlusconio žinioje esančius televizijos kanalus bei spaudą, dėl kurių, net ir esant tam tikriems teisiniams „saugikliams“, viešųjų ryšių ir politinės reklamos sferoje neįmanoma jokia normali konkurencija. Lygiai taip pat neabejojama, kad ir super-imunitetą garantavęs įstatymas buvo priimtas ad personam, o jei taip, tai ir korupcijos bylos, matyt, buvusios iškeltos ne be pagrindo.
Nemenką grėsmę berliuskonizmui kelia pastaruoju metu išėjusios į viešumą rimtos moralinės problemos, atsidūrusios žiniasklaidos debatų centre. Šių metų pavasarį paaiškėjo, jog buvo kviečiamos prostitutės į Romoje Berlusconio organizuojamus susitikimus su jam artimais politikais ir verslininkais. Greitai po to Ispanijos spauda publikavo keletą nuotraukų iš vasaros vilos, kuriose greta (apsirengusio) Berlusconio užfiksuotos pusnuogės merginos ir visiškai nuogas buvęs Čekijos premjeras. Nors šie dalykai priklauso privataus gyvenimo sferai, tačiau jiems išėjus į viešumą atsiskleidė ne itin žavūs Berlusconio asmenybės bruožai. Kitoje šalyje tokie skandalai, ko gero, baigtųsi atsistatydinimu. Tačiau Berlusconi į pasipiktinimo bangą atsakė statistinių apklausų duomenimis: „Italai mane palaiko tokį, koks esu“. Antra vertus, esama ir ženklų, kad pastarųjų dalykų narpliojimas spaudoje Berlusconį gerokai suerzino. Turbūt labiausiai jam nepatiko katalikų žiniasklaidos kritika, nes berliuskoniškoji spauda ėmėsi rafinuotos tramdymo operacijos, nukreiptos prieš Italijos vyskupų konferencijos dienraščio L’Avvenire redaktorių. Tuoj buvo ištraukta į viešumą, kad jis esąs gėjus ir kad dėl tam tikrų savo asmeninio gyvenimo faktų praeityje yra turėjęs reikalų su teismais. „Matote koks veidmainys kala prie kryžiaus mūsų premjerą!“ – rašė vienas Berlusconio šeimos leidžiamas laikraštis. Incidentas baigėsi tuo, kad Vyskupų konferencija pirmiausia pareiškė pasitikėjimą savojo laikraščio redaktoriumi, bet po kelių dienų priėmė jo atsistatydinimą.
Po pastarojo konflikto Berlusconi nusprendė kuo greičiau pagerinti santykių su katalikais vaizdą. Pasistengė taip suderinti grįžimą iš JTO Generalinės asamblėjos atidarymo, kad iš Niujorko parskrendantis jo lėktuvas Romos Ciampino oro uoste rugsėjo 26 d. nutūptų prieš pat popiežiaus išvykimą iš to paties oro uosto į Čekiją. Ta proga Berlusconiui pasisekė 15 minučių pabendrauti su Popiežiaus valstybės sekretoriumi ir 3 minutes – su pačiu Benediktu XVI. Panašios intencijos jį turbūt atvedė ir į minėtos parodos Romos Venecijos rūmuose atidarymą, kuriame dalyvavo ir kardinolas Popiežiaus valstybės sekretorius. Skirtumas tik tas, kad spalio 7 d. jį jau slėgė dar vienas rimtas rūpestis – panaikinus įstatymą, garantavusį visišką imunitetą, vėl iškilusi korupcijos bylų atnaujinimo grėsmė. Kardinolui Bertone tą vakarą jis save pavadino kankiniu, gal taip norėdamas tik parodyti, kad jo neapleido humoro jausmas, o gal ir rimtai tikėdamas, kad jis tapo teisėjų sąmokslo auka.
Trumpai tariant, berliuskonizmas po truputį „kliba“. Grįžtama prie senos išbandytos daugiapartinės parlamentinės demokratijos ir mažėja tikimybė, kad bus įgyvendintas politinio dvipartiškumo bei valstybės kaip įmonės administravimo projektas. Blėsta ir paties Berlusconio asmens kerai, apžavėję pusę Italijos. Pastarąjį aspektą ganėtinai taikliai suformulavo vienas pagrindinių Berlusconio politinių varžovų, kairiųjų atstovas Dario Franceschini, po prostitučių Romos rūmuose ir nuogalių premjero vasarnamyje skandalų kreipdamasis į italus: „Tėvų ir motinų norėčiau paklausti: ar norite, kad šitas žmogus savo pavyzdžiu auklėtų jūsų vaikus?“