12 dienų truksiančios klimato kaitos konferencijos Kopenhagoje
tikslas yra itin svarbus visai žmonijai: užkirsti kelią badui,
ligoms, sausroms, potvyniams, audroms ir vandenynų vandens lygio
kilimui, kuriuos nulemia žmonijos poveikis pasauliniam klimatui.
Kad pasiektų šį tikslą, 192 Jungtinių Tautų (JT) konvencijos
dėl klimato kaitos (UNFCCC) narės turi pademonstruoti precedento
neturinčio masto solidarumą ir pasiaukojimą.
Konferencijos finale gruodžio 18 dieną turi dalyvauti daugiau
kaip 100 šalių lyderiai, kurie vis labiau spaudžiami pasinaudoti
šia proga ir pasiekti susitarimą, o ne pirmininkauti tik fiasko.
Kopenhagos konferencijos svarbą akcentuoja trilijonai dolerių,
didžiuliai ekonominiai ir nacionaliniai interesai, milijonų žmonių
likimas.
Valstybės turi susitarti mažinti anglių, naftos ir dujų
naudojimą, kuris sudarė sąlygas mūsų klestėjimui, bet tuo pačiu
metu iš dalies sukūrė dabar žmonijai grėsmę keliantį
„šiltnamio efektą".
Be to, valstybės privalo užtikrinti finansinio saugumo tinklą
skurdžioms šalims, mažiausiai prisidėjusioms prie pasaulinio
atšilimo, bet skaudžiausiai patiriančioms jo padarinius, ir
aprūpinti šias šalis technologijomis, kad jos pačios netaptų
didelėmis teršėjomis.
„Tikslas yra ne ką mažesnis nei Gordijaus mazgo, kuriame
susipynę klimato kaita ir vystymasis, perkirtimas", - sakė Jeanas-
Charles'as Hourcade'as iš prancūzų
Tarptautinio aplinkos ir vystymo centro (CIRED).
Kai kas šią gruodžio 7-18 dienomis vyksiančią konferenciją
laiko ir kritiniu momentu Jungtinėms Tautoms, nes ji kelia esminį
klausimą dėl valstybių sugebėjimo bendradarbiauti.
Po sunkių ginčų šalys siekia sudaryti pasaulinį susitarimą,
kuris įsigaliotų 2013 metais, kai baigs galioti dabartinis Kioto
protokolas - pirmasis pasaulio susitarimas dėl taršos „šiltnamio
efektą" sukeliančiomis dujomis mažinimo.
Tačiau pamažu viltys, kad Kopenhagoje bus pasiekta visapusė
sutartis, blėso. Dabar yra iškeltas mažesnio masto tikslas sudaryti
stiprų gairių susitarimą, dėl kurio sukonkretinimo būtų toliau
tariamasi 2010 metais.
Tarp trijų pagrindinių derybinių grupių, kaip ir kiekvienos
jų viduje, yra giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas.
Neturtingosios šalys pyksta, kad turtingosios visos drauge
nepakankamai įsipareigojo mažinti taršą ir pateikė nepakankamus
finansavimo pasiūlymus.
Jos sako, kad besivystančios šalys nepasirašys jokių
konkrečių, įpareigojamų savo tikslų ir tvirtina, jog taip pat
turi teisę naudotis pigiais ir gausiais anglių, naftos ir dujų
ištekliais, kad išbristų iš skurdo.
Tuo tarpu Europos Sąjunga (ES) laukia, kad antroji pagal svarbą
atmosferos teršėja - JAV - prisiimtų didelius įsipareigojimus.
Tačiau JAV sako, kad kylančios milžinės Kinija, kuri yra
didžiausia teršėja pasaulyje, Indija ir Brazilija, turi priimti
nors ir savanoriškus, bet griežtus, skaidrius ir patikrinamus
įsipareigojimus.
Net jei šį derybinį trikampį ir galima paversti konsensusu,
lieka dar viena problema: kokios teisinės formos turėtų būti
susitarimas?
Skurdesnės šalys reikalauja antro pažadų rato pagal Kioto
protokolą, tačiau tai mažai tikėtina, nes šioje sutartyje
nedalyvauja JAV.
Derybos tikriausiai prasidės pamažu, o kulminaciją pasieks
antrosios savaitės viduryje, atvykus aplinkos ministrams, po kurių
Kopenhagoje pasirodys ir valstybių bei vyriausybių vadovai, tarp jų
- JAV, Kinijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos
lyderiai.
Tikėtina, kad karštligiškas derybų pokeris bus lošiamas
konferencijos užkulisiuose.