Jeruzalė turi būti „būsima dviejų valstybių sostinė“ ir tai
turi atsispindėti suderintoje sutartyje, sakoma deklaracijoje, kuri
paskelbta po ES užsienio reikalų ministrų posėdžio Briuselyje.
Anksčiau svarstymui ES pirmininkaujančios Švedijos pateiktame
nutarimo projekte siūlyta aiškiai nurodyti, kad būsimos Palestinos
valstybės sostinė būtų rytų Jeruzalė, tačiau ES užsienio reikalų ministrų
sprendimu toks nurodymas buvo išbrauktas.
ES diplomatų sumaniai atliktas deklaracijos teksto derinimas buvo
palankiai sutiktas abiejose Artimųjų Rytų takoskyros pusėse.
„Atsižvelgiant į ekstremalų projektą, pateiktą
pirmininkaujančios Švedijos derybų pradžioje, mes galime tik
pasveikinti tą faktą, kad proceso pabaigoje atsakingų ir
subalansuotų valstybių balsas buvo stipresnis ir jis padėjo
subalansuoti ir patobulinti tekstą“, - sakė Izraelio užsienio
reikalų ministerija.
Palestiniečiai taip pat pasveikino naująjį ES pareiškimą,
tačiau išreiškė apgailestavimą, kad užsienio reikalų ministrai
atsisakė Švedijos siūlomo teksto.
„Tai yra teigiamas žingsnis, nors mes tikėjomės kažko
tvirtesnio ir aiškesnio“, - sakė prezidento Mahmudo Abbaso patarėjas Nimras Hamadas.
„Tačiau mes suprantame, kokį didžiulį spaudimą panaudojo
Izraelis ir kitos pusės, įskaitant ir Europos šalis, siekiant
modifikuoti šį tekstą“, - sakė jis žurnalistams.
Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas, gindamas kompromisinį tekstą, pažymėjo, kad ginčai dėl
pradinės versijos „parodė, kad mūsų balsas yra gerokai svaresnis
negu mes manėme“.
ES deklaracijoje vis tik minima „gretima“ ir gyvybinga Palestinos
valstybė, vadinasi, tuomet dalis Jeruzalės turėtų priklausyti
Palestinai.
Be to Europos Sąjungos pareiškime pažymima, kad ES „niekada
nepripažino Rytų Jeruzalės aneksijos, bet kokių iki 1967 metų
buvusios sienos pakeitimų “, o tai neigia Izraelio teisę į okupuotą
teritoriją.
ES užsienio reikalų ministrai labai aktyviai svarstė šį
klausimą - kai kurie norėjo, kad rytų Jeruzalė būtų minima
deklaracijos tekste, kiti tam nepritarė nenorėdami, kad atrodytų,
jog siekiama brukti sprendimą, kad sutartus dėl galutinės taikos Artimuosiuose Rytuose.
Vienas labiausiai palaikiusių Švedijos pasiūlytą projektą
buvo Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas, kuris pareiškė, kad Rytų Jeruzalė „nėra
Izraelio dalis“.
Kitų ES šalių ministrai, Vokietijos, Italijos, Čekijos,
nenorėjo izraeliečiams ir palestiniečiams piršti ES sprendimo.
„Čia Briuselyje spręsti, koks bus Jeruzalės statusas, tik labai
suerzintų derybininkus“, - sakė Italijos užsienio reikalų
ministras Franco Frattini.
Jeruzalės meras Niras Barkatas atvirame laiške naujajai ES
užsienio politikos vadovei Catherine Ashton perspėjo
apie galimas pasekmes, jeigu būtų skaldomas miestas, kurį
izraeliečiai laiko nedalijama ir amžina žydų valstybės sostine.
„Pasaulio istorijoje nė vienas svarbesnis miestas, kuris buvo
padalintas, negyvavo. Arba jis būdavo suvienijamas arba negalėdavo
tinkamai veikti, - pažymėjo meras. - Pamoka labai aiški - Jeruzalė
turi likti susivienijusi“.
ES iniciatyva susilaukė kritikos ir Jungtinėse Valstijose.
ES narės turi prisidėti prie „atsakingų valstybių“
priešinantis bet kuriam planui pripažinti arabiškąją rytų
Jeruzalę būsimos Palestinos valstybės sostine“, - sakė JAV
Atstovų rūmų užsienio reikalų komiteto narė, respublikonė
Ileana Ros-Lehtinen.
ES deklaracijos tekstą kritikavo ir Simono Wiesenthalio centras.
„Vėl ES skuba su atliktinių darbų sąrašu, kuriame nurodoma,
ko tikėtis iš Izraelio, bet kada pagaliau Europos Sąjunga
pareikalaus veiksmų iš palestiniečių?“ - klausė rabinas Marvinas
Hieras, Žydų žmogaus teisių gynimo grupės
steigėjas ir seniūnas.