„Ar nori grįžti?!“ - rėkia seržantas. „Ne, sere!“ - nedvejodamas atsako naujokas.
„Ar nori pasiskųsti mamytei?“
„Ne, sere!“
„Pradėk iš naujo!“
„Klausau, sere!“
Pelkėtoje saloje prie Pietų Karolinos valstijos krantų – Perisailende – švinta drėgna ir ūkanota aušra. Dar neįdienojus keliasdešimt uniformuotų paauglių išsirikiuoja pušyne ir laukia, kol negailestingi muštruotojai duos komandą pradėti kliūčių ruožą. Jaunuoliai kabarojasi virvėmis ir stulpais, laviruoja ant medžių kamienų ir šliaužia purve. Netoliese kabantis ženklas skelbia, kad čia „Odakaklių aikštė“.
Tai ne žaidimas. Odakakliais neoficialiai vadinami JAV jūrų pėstininkai, o netoli Boforto esanti sala – garsiausia karinė naujokų stovykla, apipinta mitais ir ruošianti karius, papildysiančius kiečiausiu pasaulyje save laikantį karinį korpusą. Būtent čia naujokai – iškentę 12 savaičių mokymus, priverčiančius net suaugusius vyrus verkti – tampa jūrų pėstininkais. Jų tikslas – tapti vyrais, atitinkančiais legendinį šūkį: „Jų mažai. Jie išdidūs. Jie – jūrų pėstininkai“.
Šią savaitę karininkų komandos aidi politiniais pustoniais. Beveik visi mokymus ištvėrę naujokai po kelių mėnesių atsidurs Irake arba Afganistane. Nors šios JAV karinės misijos patraukia vis mažiau visuomenės dėmesio, jūrų pėstininkai išdidžiai laukia užduoties.
„Irakas!“ - sušunka muštruotojas.
„Faludža!“ - atsiliepia naujokai.
„Afganistanas!“
„Kandaharas!“
Po ilgų ir įtemptų svarstymų JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę pranešė, kad į Afganistaną papildomai skris 30 tūkst. karių. Dauguma jų – jūrų pėstininkai. Savo strategiją prezidentas visuomenei pristatė prestižinėje JAV karo akademijoje Vest Pointe. Tačiau praktinis misijos vykdymas guls ne ant šios karininkų mokyklos absolventų pečių – į Afganistaną keliaus purvinose naujokų stovyklose paruošti kariai.
Perisailendo pušynuose prakaitą liejantys kariai – 18 metų jaunuoliai. Jų išbalusiuose veiduose vis dar matyti sumišimas patekus į visiškai nepažįstamą aplinką. Jie čia atvyko vos prieš 15 dienų – tamsią naktį, palikę šiltas lovas įvairiuose JAV miestuose ir miesteliuose.
Odakaklių aikštėje grūdai atskiriami nuo pelų. Čia visi privalo ištverti įtemptą ir alinantį mokymų kursą – net ir merginos. Ši sala – vienintelė stovykla, kur JAV jūrų pėstininkai rengia būsimąsias kares.
„Jūs ištversit, vienaip ar kitaip, - sako seržantas Chrisas Stephensonas, vienas iš stovyklos muštruotojų. - Mes jus ruošiame karo laukui“.
Jis žino, ką kalba. Kaip ir dauguma Perisailendo puskarininkių, Ch.Stephensonas yra karo veteranas. Kiekvieną rytą jis praskalauja gerklę citrinų sultimis, kad išlaikytų stiprų balsą, reikalingą rėkti ant naujokų.
„Baik čiupinėtis veidą!“ - seržantas suriaumoja ant vieno vargšelio, pasikasiusio nosį.
Rėkimas ant naujokų – savotiška tradicija. Jūrų pėstininkų naujokų mokymo bazė iš civilių padaro karius jau beveik šimtmetį – nuo 1915-ųjų. Pati stovykla nuo to laiko išaugo iki tikro karinio miestelio – čia stovi plytinės kareivinės, jaukūs namukai karininkams, bažnyčia ir netgi kino teatras. O aplinkui telkšo aligatorių knibždančios pelkės.
Kiekvieną savaitę bazę palieka šimtai naujų jūrų pėstininkų. Tai savotiškas karo fabrikas. Kasmet mokymų kursą pabaigia 21 tūkst. vyrų ir moterų.
„Mes juos sulaužome, - sako pulkininkė leitenantė Gabrielle Chapin, neaukšta raumeninga karininkė į kietą kuodą susuktais rudais plaukais. - O tada surenkame iš naujo“.
Vienas iš tokių naujai surinktų žmonių – iš Virdžinijos valstijos kilęs Ericas Fisheris. Jis sėdi urvą primenančioje valgykloje, maloniai vadinamoje „ėdalo sale“. Per pietų pertrauką tarp treniruočių ir istorijos pamokų jis bando įveikti pietų lėkštę, kurioje prikrauta vištienos, skrudintų bulvyčių, salotų, didelis šokoladinio torto gabalas ir bananas. Jūrų pėstininkų naujokas per dieną sudegina daugiau nei 5000 kalorijų.
18 metų E.Fisheris yra didelis muzikos mylėtojas. „Klasikinės, orkestrinės, bet kokios“, - sako jis. Jo mėgstamiausias kompozitorius – Johnas Philipas Sousa, vadinamas Amerikos „maršų karaliumi“. Jo kūrinys „Žvaigždės ir juostos amžinai“ yra oficialus JAV maršas. E.Fisheris savo fleita jį gali sugroti iš atminties.
Vis dėlto prieš tapdamas profesionaliu fleitininku angeliško veido juodaodis nusprendė išbandyti kitą profesiją – elitinio kario. Tai ekonomikos krizėms atspari karjera. Kokią įtaką jo sprendimui turėjo dabartinis nuosmukis? „Penkiasdešimt procentų, sere“, - atsako jis.
„Sunkiausia buvo iš pradžių, - prisimena E.Fisheris, po savaitės paliksiantis naujokų stovyklą. - Tave išmeta iš pažįstamos aplinkos. Atima viską, prie ko esi pripratęs“. Tačiau dabar, praėjus trims mėnesiams, jis sako esantis „pasirengęs žygiuoti“.
Kur žygiuoti? Į karą? Argi neapima baimė pagalvojus, pavyzdžiui, apie Afganistaną? „Ne, sere, - tvirtai atsako E.Fisheris. - Aš pasirengęs tarnauti savo šaliai“.
Ši frazė skamba visur – iš naujokų lūpų, iš pareigūnų ir netgi Perisailendo vado pulkininko Erico Mellingerio, kuris pats ką tik grįžo iš Afganistano. „Mes paimame civilį ir jį paverčiame mūšiui pasiruošusiu jūrų pėstininku, - sako jis. - Mes čia vykdome išties stebuklingą transformaciją“.
Kai kurie žmonės tai pavadintų greičiau smegenų plovimu. Jis prasideda, vos tik naujokai išlipa iš juos atvežusių autobusų. „Jūs valgysite, miegosite, kvėpuosite kaip viena komanda! - ant priešais priėmimo pastatą išsirikiavusių jaunuolių surinka vienas iš muštruotojų. - Žodžių „aš“ ir „mano“ nebėra jūsų žodyne!“
„Fiziniai ir protiniai pajėgumai. Sugebėjimas vadovauti. Jokio teistumo“. Tai, pasak seržanto Earlo Blue, yra pagrindiniai reikalavimai būsimajam jūrų pėstininkui. E.Blue yra naujokų verbuotojas. Jis keliauja po šalį, kasdien lankosi mokyklose ir ragina mokinius rinktis karinę karjerą. Jei jie jaunesni nei 18 metų, E.Blue privalo gauti tėvų sutikimą – bet jam patinka bendrauti su tėvais. „Net ir jūrų pėstininkui reikia šeimos palaikymo“, - sako jis.
Paramos ypač prireikia grįžus iš karo zonos. Naujokų stovykloje retai kalbama apie karo siaubus – bent jau girdint pašaliniams lankytojams. „Tai savanorių pajėgos, - sako pulkininkė leitenantė G.Chapin, vengdama klausimo apie naujokų psichologinį ruošimą karui. - Tai viskas, ką galiu pasakyti“.
Jūrų pėstininkų korpuso įsakas reikalauja, kad visi karininkai Perisailende būtų išklausę „streso valdymo“ ir „savižudybių prevencijos“ kursą. „Pripažįstama, kad šiame darbe esama streso, tas tiesa, - sako pulkininkas E.Mellingeris. - Tame nėra nieko gėdingo. Jie neturėtų gėdytis“.
„Mes kalbame apie mirtį ir panašius dalykus. Taip, sere“, - sako naujokas E.Fisheris. - Visa, ką išmokstame, turi tikslą“. Jo nekamuoja dvejonės, priduria E.Fisherio būrio draugas 18-metis Johnas Smithas iš Atlantiksičio. Žudyk arba būsi nužudytas? „Toks mano darbas“. Tarnauti kariuomenėje J.Smithas nusprendė 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kai dar mokėsi šeštoje klasėje.
Mokymų baigimo iškilmės vyksta ant vėjo košiamos paradinės pakylos – 528 naujokus sveikina karininkai ir šeimų nariai. Sakomos kalbos, skamba kariniai maršai, o koplyčioje kapelionas sako maldą: „Dieve, dėkojame Tau už mums suteiktą stiprybę ir drausmę tapti JAV jūrų pėstininkais“. Ceremonijoje dalyvauja net bazės talismanas – buldogas Hameris, turintis kapralo laipsnį.
Pasibaigus iškilmingajai daliai naujieji jūrų pėstininkai skuba apkabinti šeimos narių, su kuriais nesimatė ir nešnekėjo kelis mėnesius. Kai kurie vos sulaiko ašaras. Jie gauna tik 10 dienų atostogų, po kurių privalo prisistatyti į savo dalinius. Dauguma jų gaus paskyrimą greičiau nei per metus, sako pulkininkas E.Mellingeris.
„Jaučiuosi puikiai, - sako naujasis jūrų pėstininkas Davidas White'as ir išlygina raukšlę paradinėje uniformoje. - Dabar pamatysiu pasaulio“. Jo tėvas trina drėkstančias akis ir nespinduliuoja tokiu dideliu entuziazmu kaip sūnus. „Aš šiek tiek bijau, - sako jis. - Tai mano vyresnėlis“.
Tačiau iškart susitvardo, nutaiso drąsią šypseną ir priduria: „Jis tarnauja tėvynei. Kažkas turi tai daryti“.