Buvęs kapitonas Alfredo Astizas, kuris dėl
savo bažnyčios choristo išvaizdos ir negailestingumo buvo vadinamas
„mirties angelu“, kaltinamas tuo, kad suvaidino svarbų vaidmenį
karinei chuntai 1976-1983 metais stengiantis eliminuoti kairiųjų
disidentus ir įtariamus jų šalininkus.
Siekdamas infiltruotis į tą teisių gynėjų organizaciją,
jaunatviškas A.Astizas apsimetė vieno iš tūkstančių
argentiniečių, kuriuos saugumo pajėgos pagrobė ir, kaip manoma,
nužudė slaptuose kankinimų centruose, broliu.
A.Astizas yra tarp 19 buvusių karinio jūrų laivyno narių,
teisiamų ilgai lauktoje „megabyloje“ dėl pagrobimų, kankinimų ir
nužudymų Argentinos karinio jūrų laivyno Mechanikos mokykloje.
Žmogaus teisių organizacijos sako, kad jos kankinimų kambariuose
pabuvojo daugiau kaip 5 tūkst. politinių kalinių. Išgyveno mažiau
nei pusė jų.
„Čia teisiama tik maža dalis (už tai) atsakingų žmonių, -
sakė vyriausybės atstovas žmogaus teisių klausimais Luisas Alemas.
- Tikimės, kad tai taps pradžia ir kad jiems bus paskirtos kalėjimo
iki gyvos galvos bausmės“.
A.Astizas, kuriam dabar - 58 metai, kaip įtariama, vaidino
pagrindinį vaidmenį pagrobiant prancūzų vienuoles Alice Domon ir Leonie Duquet, žurnalistą Rodolfo
Walshą ir kelias „Madres de Plaza de Mayo“
(„Gegužės aikštės motinų“) - organizacijos, kuri netrukus po 1976
metų karinio perversmo ėmė rinktis aikštėje prie prezidentūros
ir reikalauti atsakymų apie savo vaikų buvimo vietą - steigėjas.
Visi tie asmenys dingo.
Ta grupė, kuriai vadovavo A.Domon, L.Duquet ir dar viena
vienuolė, vėliau pabėgusi iš šalies, taip pat rinkdavosi vienoje
bažnyčioje aptarti, ką pavyko sužinoti. Ten Gustavo Nino vardu prisistatęs jaunuolis pasakė, kad dingo jo brolis, ir
tapo nuolatiniu tų susirinkimų dalyviu.
G.Nino iš tikrųjų buvo A.Astizas, ir 1977 metų gruodį jis
padėjo saugumo pajėgoms identifikuoti ir pagrobti A.Domon, L.Duquet
ir dar 10 tos grupės narių. Tais pačiais metais dingo ir R.Walshas
- kitą dieną po to, kai paskelbė atvirą laišką, kuriame
apkaltino chuntą žmogaus teisių pažeidimais.
Liudininkai sakė, kad L.Duquet kalėjo karinio jūrų laivyno
Mechanikos mokykloje ir kad paskui jos palaikai buvo išmesti iš
lėktuvo į Atlanto vandenyną. Tai buvo vienas iš daugelio „mirties
skrydžių“ su tikslu visiems laikams atsikratyti kalinių palaikų.
Tačiau vandenyno srovės išmetė L.Duquet kūną į krantą, ir
ji buvo palaidota bevardžiame kape. Tik 2005 metais Argentinos teismo
antropologai identifikavo jos ir kitos „Madres de Plaza de Mayo“
steigėjos Azucenos Villaflor de Vincenti palaikus.
A.Astizas neigia, kad žinojo apie „mirties skrydžius“, o jo
advokatas sako, kad kaip kariškis jis vykdė įsakymus saugoti šalį
nuo ekstremistų smurto.
1990 metais Prancūzijoje prisiekusieji jį už akių dėl tų
vienuolių dingimo nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Italijoje
A.Astizui taip pat buvo paskirta kalėjimo iki gyvos galvos bausmė
dėl trijų šios šalies piliečių mirties, be to, Švedija jo
ieško dėl kito nužudymo per tą Argentinos „purviną karą“ su
disidentais.
Argentina A.Astizą teisė ir anksčiau - 1985-aisiais, bet dėl
poros tais metais priimtų amnestijos įstatymų procesas sustojo.
Argentina šias bylas atnaujino 2005 metais, Aukščiausiajam Teismui
anuliavus amnestijas, ir tik dabar jos galiausiai pasiekė teismą.
Teismo dėl „purvino karo“ nusikaltimų laukia iš viso 358
argentiniečiai, nurodo Teisinių ir socialinių studijų centras.
Oficialūs duomenys rodo, kad diktatūra nužudė 13 tūkst. žmonių,
bet žmogaus teisių gynimo organizacijos sako, kad tikrasis skaičius
yra 30 tūkstančių.