Šveicarija – būdama unikaliu kelių tautybių, kalbų ir konfesijų deriniu, ūkininkų, bankininkų ir inžinierių valstybe – parodė, kaip visas tas jėgas, kurios iš vidaus draskė kitas tautas, galima sujungti į harmoningą visumą. Pasaulio ekonomikos forumas ne be reikalo savo kasmetines konferencijas rengia Davose. Globalizacijos šaukliams Šveicarija visada atrodė kaip pavyzdinė šalis.
Joje, atrodė, puikiai dera liberali mokesčiais neapkrauta ekonomika ir įstatymų valdžią pripažįstanti demokratija. Šveicarija buvo pirmasis prieglobstis nuo komunizmo 1917-aisiais ar nacizmo 1933-iaisiais bėgusiems žmonėms. Lygiai kaip prieš tai Alpės priglaudė Voltaire'ą, Jamesą Joyce'ą ar Vladimirą Leniną. Dėl savo atvirumo Ženeva buvo laikoma pasaulio sostine, kurioje įsikūrė Tautų sąjunga, Tarptautinis Raudonasis Kryžius ir svarbios Jungtinių Tautų agentūros.
Ši šalis buvo laisvės sala Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo W.Churchillis į Ciurichą važiavo raginti Europą vienytis. Šeštąjį ir dešimtąjį dešimtmetį diplomatai Šveicarijoje pasirašinėjo taikos sutartis. Šalis susikūrė neutralios, nuo Šaltojo karo pasidalijimų ir Europos Sąjungos painiavos nepriklausomos valstybės įvaizdį. R.Reaganas ten susitiko su M.Gorbačiovu, kad pradėtų Šaltojo karo pabaigą. Visas pasaulis važiavo į Šveicariją, ieškodami savo problemų sprendimo.
Tačiau šiandien Šveicarijos miestai nešvarūs, traukiniai vėluoja, greitkeliai nuolat taisomi, o politikai dažnai dvelkia provincialumu.
Laisvės uostas ypač subjuro, kai ksenofobiški populistai ėmė raginti užverti duris svetimšaliams (išskyrus turtuolius). Šveicarija vis labiau primena įprastą mažą, problemų kamuojamą Europos šalį. Visam žemynui ieškant savo vietos naujojoje geopolitinėje tvarkoje, Šveicarijos svarba pasaulio reikaluose vis mąžta. Šveicarai mėgsta save vadinti „Willensnation“ - tauta, suformuota žmonių valios. Tačiau tos valios, atrodo, ima trūkti.
Šveicariją gaubę mitai po truputį sklaidosi. Pavyzdžiui, legendinis Šveicarijos bankų diskretiškumas. Ši tradicija prasidėjo ketvirtajame dešimtmetyje, kai šveicarai priglaudė nuo kairiųjų vyriausybės bėgantį prancūzų kapitalą ir nuo nacių sprunkantį žydų turtą. Buvo priimtas įstatymas, draudžiantis atskleisti informaciją apie šveicariškų bankų operacijas – net Šveicarijos mokesčių inspektoriams. Šalis išgarsėjo savo saugyklomis, kuriose neklausinėjama.
Tačiau dabar tai jau praeitis. Prieš dešimtmetį šveicarai buvo priversti iš saugyklų ištraukti nacių laikų žydų indėlius, kurių savininkai buvo nužudyti ir kurių niekas neatsiėmė. Vėliau JAV vyriausybė, bandydama prigriebti mokesčių vengiančius piliečius, pagrasino atkirsti šveicarus nuo pelningos savo rinkos, jei negaus informacijos apie paslėptus amerikiečių milijonus.
Be to, Vašingtonas privertė Šveicariją sumokėti milžiniškas baudas už sankcijų Iranui nepaisymą. Šveicarai pagaliau sutiko apmokestinti jų bankuose laikomas ES piliečių santaupas, o kerštingi bankų darbuotojai pardavė konfidencialią informaciją Vokietijos mokesčių rinkėjams.
Netgi Italija – vargiai finansiniu dorumu išsiskirianti šalis – paskelbė mokesčių amnestiją ir įtikino savo turtuolius parsivežti savo eurus namo. Šveicarijos bankai vis dar sugeba pritraukti daug pinigų, tačiau jie nebegali garantuoti visiško slaptumo.
Byra ir pavyzdinis Šveicarijos vieningumas bei tolerancija. Šiandien prancūzakalbiai šveicarai nebesivargina mokytis vokiečių kalbos, o vokiečiai – prancūzų. Populiariausia antroji kalba – anglų, kuri nėra viena iš keturių oficialių šalies kalbų.
Šveicarai praranda ir savo kantrybę santykiuose su svetimšaliais. Dešimtajame dešimtmetyje čia prieglobstį rado daugiau nuo Slobodano Miloševičiaus barbarysčių bėgančių kosoviečių nei bet kurioje kitoje Europos šalyje. Tačiau lapkritį šveicarai surengė referendumą, pakeitusį konstituciją ir uždraudusį statyti minaretus. Nepaisant to, kad Šveicarijos musulmonai yra nepaprastai gerai integravęsi ir dauguma jų kilę iš pasaulietiškų Balkanų bendruomenių.
Dar vienas mitas – dažnai propaguojamas pačių šveicarų ir euroskeptikų – yra tariama šalies nepriklausomybė nuo ES.
Šveicarijos atsisakymas prisijungti prie sąjungos, teigiama, leido jai išlaikyti suverenumą ir išsiskirti iš Briuseliui besilankstančių kaimynų. Vis dėlto šiandien visi Šveicarijos įstatymai yra suderinti su ES normomis – tai buvo laisvos prekybos su sąjungos šalimis sąlyga. Prieš metus Šveicarija prisijungė prie Šengeno zonos – to nepadarė netgi Didžioji Britanija. Dėl to kas mėnesį į Šveicariją gyventi ir dirbti atvyksta 3 tūkst. vokiečių.
Jaunos parlamento narės Christos Markwalder žodžiais tariant, jos šalis šiuo metu yra „pasyvi ES narė“ - ji gauna dalį privilegijų, bet neturi jokios įtakos priimant ES sprendimus.
Ch.Markwalder ir kai kurie kiti politikai ragina Šveicariją pasiryžti visateisei narystei ES. Tačiau tokiems planams priešinasi vis stiprėjanti Šveicarijos liaudies partija, kuri ir pasiūlė referendumą dėl minaretų. Ji mėgaujasi 30 proc. rinkėjų parama, kai likusios 11 parlamentinių partijų nesurenka daugiau 20 procentų. Šiuo metu nacionalistai rengia kampaniją, ragindami riboti į šalį įleidžiamų universiteto dėstytojų ir gydytojų iš Vokietijos skaičių.
Nors daugelis šveicarų norėtų pasitraukti nuo pasaulio reikalų, tradicinis šalies neutralumas ima svyruoti. XX amžiuje Šveicarija atmetė fašizmą ir komunizmą, tačiau išvengė ir sąjungų pančių – šveicarai manė, kad tai bus pelningiau ir leis laisvai manevruoti visose stovyklose. Iš tiesų Šveicarija neabejotinai priklausė Vakarų – laisvos rinkos ir demokratijos – stovyklai.
Tačiau šiandieniniame nebedvipoliame pasaulyje, kuriame dėl įtakos varžosi JAV, ES, Rusija, Kinija ir kitos šalys, Šveicarijos neutralumas gali ją padaryti nereikšminga provincija. Jos prezidentas ir užsienio reikalų ministrai lankstėsi Irano, Šiaurės Korėjos ir Libijos diktatoriams, tačiau be jokio rezultato. Legendomis apipintas šveicariškas pasas šiandien mažai ką reiškia.
Libijos diktatorius Muammaras Kaddafi įkaitais paėmė du šveicarų verslininkus, keršydamas už savo sūnų Hannibalą, kuris buvo suimtas 2008-ųjų liepą už smurtą prieš Ženevos viešbučio darbuotojus. Šveicarijos bandymai tarpininkauti derybose su Iranu ir Šiaurės Korėja sulaukė tik paniekos. Šalis vis dar didžiuojasi daug kalbų mokančiais sumaniais diplomatais ir užsienio politikos ekspertais. Tačiau jie sulaukia vis mažiau pagarbos Vašingtone ar Briuselyje ir jokio dėmesio kylančiose pasaulio supervalstybėse.
Žinoma, ne viskas Alpėse taip blogai. Nors Šveicariją, kaip ir kitas šalis, palietė krizė, iki tol jos ekonomika kasmet augdavo po 3 proc. - daugiau nei kitose turtingose Europos valstybėse. Šalis nėra įsiskolinusi užsienio kreditoriams, joje nesprogo nekilnojamojo turto burbulas, kaip Ispanijoje ar Airijoje. Nors nedarbo lygis šoktelėjo, jis vis vien tesiekia 4,4 proc. arba mažiau nei pusė ES vidurkio. Šveicarijoje veikia daugiau ekologiškos pramonės ir technologijos įmonių nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje. Įstatymo viršenybė, atsakinga laisva žiniasklaida ir nekorumpuota valdžia leidžia Šveicarijai ir toliau likti viena patraukliausių vietų pasaulyje.
Tačiau šaliai beviltiškai trūksta lyderių ar mąstytojų, kurie ją išjudintų iš dabartinio sąstingio. Dauguma politikų patogiai snaudžia tarp senųjų mitų ir nesupranta kaltinimų, jog jų politikoje daugėja ksenofobijos apraiškų.
Problema iš dalies struktūrinė. Dėl išskirtinės Šveicarijoje veikiančios tiesioginės demokratijos formos, bet kurią parlamento Berne ar septynių narių Federalinės tarybos iniciatyvą galima užblokuoti pagrasinus referendumu.
Tokia sistema suteikia šveicarams daug daugiau įtakos valstybės veikloje nei bet kurios kitos šalies piliečiams (nors rinkėjų aktyvumas rinkimuose ir referendumuose būna nepaprastai vangus). Tačiau politikams tai neleidžia priimti jokių rimtesnių sprendimų. Galbūt tai nebuvo taip svarbu anksčiau, kai Šveicarija lobo iš savo neutralumo.
Tačiau dabar senieji metodai nebeveikia. Šveicarija šiandien tėra tik viena nedidelė, užsisklendusi Europos šalis, nei priklausanti ES, nei visiškai nuo jos nepriklausoma, neturinti beveik jokios įtakos. Pasaulis kasmet vis dar suvažiuoja į Davosą, tačiau pasaulinių konferencijų dalyviams, rodos, vis mažiau rūpi vieta, kurioje jie susitinka.
Šveicarija visada buvo šis tas daugiau nei laikrodžiai su gegutėmis ar slidinėjimo kurortai. Tačiau jos išskirtinumą vis sunkiau įžvelgti.