„Metų nesėkmė“, – be ceremonijų valdžios surengtą diskusiją įvertino kairysis savaitraštis „Marianne“.
„Kalnas pagimdė uodą“, – įtakingame dienraštyje „Le Monde“ ironizavo istorikas Olivier Le Couras Grandmaisonas.
„Liūdna komedija“, – iniciatyvą per radiją „France Info“ pliekė ir Kairiosios partijos pirmininkas Jeanas Lucas Melenchonas. Jo teigimu, daugelis prancūzų šia diskusija netgi pasišlykštėjo.
Tačiau ne tik opozicijoje esanti kairė, bet ir dalis politologų bei intelektualų prancūziškumo nagrinėjimuose pirmiausia įžvelgė politinį tikslą.
Valdančioji dešinė tiesiog siekė pasižvejoti kraštutinės ksenofobinės partijos „Nacionalinis frontas“ rinkėjų balsų. Mat šį pavasarį Prancūzijoje vyks regioniniai rinkimai, o visuomenės nuomonės apklausos pergalę juose pranašauja kairiesiems.
Daug triukšmo dėl nieko?
Išsiaiškinti, kas yra nacionalinė tapatybė, buvo Prancūzijos imigracijos ir nacionalinio tapatumo ministro Erico Bessono iniciatyva.
Ją aktyviai parėmė ir prezidentas Nicolas Sarkozy.
Todėl šalies piliečiai tris mėnesius buvo kviečiami laužyti galvą, ką jiems reiškia būti prancūzu.
Kokios sudedamosios nacionalinio tapatumo dalys? Kaip daugiakultūrėje visuomenėje geriau sugyventi?
Potekstė: kaip sėkmingiau į šalies gyvenimą integruoti imigrantus ir jiems padėti tapti „tikrais“ prancūzais?
Diskusijos siekiai – lyg ir teisingi. Miestuose ir miesteliuose buvo surengta 350 viešų diskusijų.
Kelių tūkstančių piliečių komentarai atsirado specialiai šiam reikalui įkurtoje interneto svetainėje.
Kilo daug ginčų, nuskambėjo keletas rasistinių išpuolių, į viešumą prasprūdo ir ministrų nusišnekėjimų.
Tačiau galiausiai, daugelio apžvalgininkų nuomone, iš viso to triukšmo – visiškai jokios arba beveik jokios naudos.
Ministrai juokavo ir pykosi
Pasak satyrinio savaitraščio „Le Canard Enchaine“, liūdna nebuvo ir šios savaitės pirmadienį. Tą dieną surengtą pirmajam diskusijų etapui užbaigti skirtą vyriausybės seminarą apžvalgininkai netruko pavadinti diskusijų pakasynomis.
Ministrai, kuriems visos tos kalbos, atrodo, jau buvo įgrisusios, seminare turėjo pareikšti savo nuomonę apie nacionalinį tapatumą.
Kultūros ministras Fredericas Mitterrand'as ta proga padeklamavo dviejų senų Maurice'o Chevallier ir Charles'io Trainet dainų tekstus. Kolegos paprašė padainuoti. Tas atsisakė.
Prie juokelių esą prisidėjo ir biudžeto ministras Ericas Woerthas: „Kai kalbame apie nacionalinį tapatumą, man atrodo, esminis elementas yra nuolatinis mūsų biudžeto deficitas“.
Bet gerą nuotaiką sugadino valstybės sekretorė miestų reikalams Fadela Amara: „Žmonėms atsibodo policijos kontrolė keturis kartus per dieną vien dėl jų veido spalvos“.
Vidaus reikalų ministras Brice'as Hortefeux esą pradėjęs ant jos rėkti: „Nėra tokios kontrolės!“
Tikėjosi aukštesnio lygio
Ilgai tylėjęs už sostinės regiono plėtrą atsakingas valstybės sekretorius Christianas Blancas galiausiai tarė: „Laukiu, kad diskusija pakiltų į aukštesnį intelektualinį lygį“.
Ir jį pakelti pabandė užsienio reikalų ministras Bernard'as Kouchneras. „Priemiesčiuose skamba repas. Tai graži muzika, kilusi iš Alžyro“.
„Ne, Bernard'ai, tai ne repas, tai – rai“, – kolegos nusišnekėjimus esą pataisė F.Amara.
Pasak „Le Canard Enchaine“ šaltinių, nuotaika seminare visiškai subjuro.
Ypač tuomet, kai žemės ūkio ministras Bruno Le Maire'as sukritikavo patį Imigracijos ir nacionalinio tapatumo ministerijos pavadinimą. Esą negalima suplakti dviejų funkcijų į vieną.
Iš socialistų stovyklos pas dešiniuosius perėjęs E.Bessonas nebeišlaikė: „Jeigu turi priekaištų, kreipkis į prezidentą“.
Ieškojo ir atpirkimo ožių
Per seminarą E.Bessonas taip pat esą apgailestavo, kad į debatus apie nacionalinį tapatumą jam nepavyko įtraukti intelektualų: „Jie bijo pasirodyti N.Sarkozy ir mano pašonėje“.
Tačiau intelektualai turbūt ne tiek bijojo, kiek tapatumo temų išvis nenorėjo gvildenti. Jų, taip pat opozicijoje esančių kairiųjų nuomone, tokios diskusijos ne tik tuščios, bet ir pavojingos. Visuomenę jos gali tik sukiršinti.
Kaip?
„Pats laikas reaguoti, nes mus suės“, – didelę prancūziškumo paieškų naudą dėstė valdančiajai dešiniųjų partijai UMP priklausantis Gusenvilio miestelio meras Andre Valentinas.
„Kas suės?“ – paklausė televizijos „France 2“ žurnalistė.
„Jų jau dešimt milijonų. Išlaikome dešimt milijonų dykaduonių“, – atsakė meras, užsimindamas apie imigrantus.
Šis, kaip ir keletas kitų kiek švelnesnių, bet panašaus turinio pareiškimų, žinoma, sukėlė skandalą.
Tačiau galima sutikti su tais, kurie teigia, jog prancūziškumo paieškos bent jau iš dalies tikrai virto pirštų baksnojimu į imigrantus, ypač – į musulmonus.
Į tokį dugną diskusiją ypač patraukė kaimynėje Šveicarijoje lapkritį įvykęs minaretų uždraudimui pritaręs referendumas.
„E.Bessonas su savo diskusijomis apie tapatumą bent vieną žmogų padarė laimingą.
Tas žmogus – mažos arba vidutinės įmonės, kuri siuva Prancūzijos vėliavas, savininkas“, – rašė kairysis savaitraštis „Marianne“.
Taip leidinys šaipėsi iš premjero François Fillono paskelbto sprendimo, kad nuo šiol visose šalies mokyklose turi kabėti Prancūzijos trispalvė. Tai – viena iš tų pasiūlytų simbolinių priemonių, kaip puoselėti nacionalinį tapatumą.
„Nacionalinį tapatumą jie gali iš manęs pasiimti. Ši diskusija manęs nedomina. Būti ar nebūti prancūzu, man tas pat.
Esu pasaulio pilietis“, – dienraščio „Le Parisien“ puslapiuose savo akmenį į nacionalinį statinį įmūrijo garsus aktorius Gerard'as Depardieu.
Žvaigždė iš dalies atspindėjo daugumos prancūzų prieštaringą ir net prastą nuomonę apie vyriausybės surengtas prancūziškumo paieškas.
* * *
Žmonių nuomonės atspindžiai
Imigracijos ir nacionalinio tapatumo ministerijos užsakymu instituto „TNS Sofres“ atliktoje visuomenės nuomonės apklausoje 65 proc. prancūzų vis dėlto pareiškė maną, jog nacionalinė tapatybė silpsta. Jų nuomone, to priežastis – imigracija (30 proc.), vertybių praradimas (20 proc.), kultūrinė bei etninė įvairovė (18 proc.), religija (13 proc.) ir politinės priežastys (11 proc.).
82 proc. šalies gyventojų vis dėlto mano, jog nacionalinė tapatybė egzistuoja, o 75 proc. didžiuojasi, kad yra prancūzai.
Save „kaip prancūzą“ apklausos dalyviai pirmiausia apibūdina pagal įsitikinimų ir vertybių bendrumą (52 proc.), pilietybę (43 proc.), šeimos kilmę (29 proc.), kalbą (26 proc.), santykį su religija (22 proc.) ir geografinę kilmę (22 proc.).
Prancūzai mano, jog nacionalinį tapatumą pirmiausia turi puoselėti mokykla (78 proc.) ir šeima (57 proc.).
Radijo „France Info“ užsakymu atliktoje apklausoje viešas diskusijas tapatybės tema dauguma prancūzų įvertino tikrai prastai. 53,4 proc. jų mano, jog ši iniciatyva atsirado tik dėl rinkimų. O net 63 proc. yra įsitikinę, jog diskusijos nebuvo konstruktyvios. Jos esą nesuteikė didesnio aiškumo, ką reiškia būti prancūzu.
* * *
Galima pažinti iš sumuštinio?
Kol vyriausybės nariai posėdžiavo, asociacija „SOS Racisme“ prie ministro pirmininko rūmų piketavo. Jos prezidentas Dominique'as Sopota užsidėjo beretę ir rankoje laikė ilgą prancūzišką batoną. Taip jis smerkė „mumija paverstą ir į muziejaus lentyną dedamą“ nacionalinio tapatumo supratimą.
Vis dėlto šiuos ilgus batonus ir sumuštinių iš jų pomėgį galima laikyti viena prancūzų išskirtinumo apraiškų. „Gira Conseil“ atliktas tyrimas teigia, jog, nepaisant vis didesnės įvairovės, būtent tokie sumuštiniai – trečdalis ilgo batono, truputis sviesto ir kumpis, dešra arba paštetas – karaliauja šalies rinkoje.
„Pernelyg sausi ir drasko gomurį“, – ne kartą teko girdėti aimanuojant tokį sumuštinį valgančius lietuvius Tačiau gastronomijos tėvynės – Prancūzijos atstovai taip nemano. Tradiciniuose bistro arba greitojo maisto kioskuose parduodami prancūziško batono sumuštiniai sudaro 70 proc. visų jų rinkos.
Prancūzai pernai suvalgė 2 milijardus sumuštinių ir jiems išleido 6,33 milijardo eurų. Jie ligi šiol šnairuoja į „svetimtaučius“ mėsainius: 9 sumuštiniams tenka tik vienas mėsainis.