Neseniai centras paskelbė ataskaitą „Dešiniųjų teroras“, kuriame chronologine tvarka išvardyti visi pasikėsinimai, sąmokslai ir rasistiniai išpuoliai, kuriuos įvykdė ar suplanavo patys amerikiečiai nuo 1995-ųjų Oklahomos sprogimų. Dešimties smulkiu šriftu prirašytų puslapių sąraše išvardyti 75 vidaus terorizmo atvejai – nuo planų susprogdinti vyriausybinius pastatus iki pasikėsinimų į teisėjų ar politikų gyvybes.
Kiekvienu atveju grupuotės tokiais pavadinimais kaip „Arijų tautos respublika“, „Naujoji tvarka“ ar „Nekenčiamieji“ stengėsi smurtu pakeisti Amerikos politinį veidą. Vis dėlto 2008-ųjų vasarą chronologija šiek tiek pasikeičia. Iki tol kartą ar du per metus fiksuoti įvykiai staiga padažnėja. Ir nebelieka tokios plačios taikinių įvairovės – vietoje to kartojasi vienas ir tas pats vardas: Barackas Obama.
Pirmasis įvykis užfiksuotas 2008-ųjų birželio 8 dieną. Suimami šeši žmonės, siejami su viena karinga grupuote iš Pensilvanijos, apsiginklavusia krūva šautuvų ir namų gamybos sprogmenų Vienas iš jų pareigūnams prisipažįsta, kad ketino nuo stogo šaudyti juodaodžius, ir perspėja, kad JAV prasidės pilietinis karas, jei B.Obama, vos prieš penkias dienas užsitikrinęs Demokratų partijos kandidato į prezidentus vardą, bus išrinktas į Baltuosius rūmus.
Kitas įrašas - 2008-ųjų rugpjūčio 24 diena. Demokratų suvažiavimo Denveryje, kur buvo nominuotas B.Obama, išvakarėse trys baltųjų viršenybės šalininkai suimami už šautuvų ir kamufliažinių drabužių laikymą. Jie kalba apie ketinimus nužudyti B.Obamą.
2008-ųjų spalio 24 diena. Likus mažiau nei dviem savaitėms iki rinkimų Tenesio valstijoje suimami du baltųjų viršenybės šalininkai, rezgę keistą planą nužudyti per šimtą juodaodžių. Tarp jų - B.Obamą.
2009-ųjų sausio 21 diena. Kitą dieną po B.Obamos inauguracijos Masačiūsetse suimamas baltaodis, įtariamas nužudęs du juodaodžius imigrantus ir sužeidęs trečiąjį. Jis sakosi „kovojantis už mirštančią rasę“.
2009-ųjų birželio 10 diena. 88 metų Jamesas von Brunnas įeina į Holokausto memorialinį muziejų Vašingtone ir nušauna apsauginį. Prieš mėnesį kalėjime miręs vyras paliko raštelį: „Obamą sukūrė žydai“.
Per trylika B.Obamos šeimininkavimo Baltuosiuose rūmuose mėnesių amerikiečių emocijos dėl naujo prezidento liejosi per kraštus. Iš pradžių jį tiesiog dievino, nors pastaruoju metu garbinimą ima stelbti kritika iš įvairių arbatėlės aktyvistų, sąmokslo teoretikų, visuotinio atšilimo skeptikų ir „Fox News“ žiūrovų. Tačiau netrūko ir kitokių priešiškumo B.Obamai išraiškos priemonių, kurios gerokai peržengia priimtinų politinių debatų ribas.
Su tuo B.Obamai bei jo šeimai tenka susidurti nuo daug anksčiau nei jis peržengė Baltųjų rūmų slenkstį. Slaptosios tarnybos jį pradėjo saugoti 2007-ųjų gegužės 2 dieną – likus pusantrų metų iki rinkimų ir gerokai anksčiau nei bet kurį kitą kandidatą per visą JAV istoriją.
Konkrečios priežastys niekada nebuvo atskleistos, tačiau tuo metu vyraujanti grėsmės atmosfera buvo pakankamai juntama, kad išgąsdintų net būsimąją pirmąją ponia Michellę Obamą. Pasak vieno aukšto JAV valstybės departamento pareigūno, B.Obama, prieš apsispręsdamas dalyvauti rinkimuose, turėjo gerokai pasistengti, kad įtikintų ir savo žmoną bei nuramintų jos baimes dėl galimų pasikėsinimų į jį, ją pačią ar dvi jų dukras.
Michellės baimės nebuvo išskirtinės – Colinas Powellas nusprendė nesiekti tapti respublikonų kandidatu 1996-ųjų prezidento rinkimuose iš dalies todėl, kad jo žmona Alma bijojo baltųjų smurto. Kampanijos metu M.Obama ne kartą atvirai kalbėjo apie savo baimes ir kaip ji nusprendė jas įveikti. „Aš pavargau bijoti“, - sakė ji.
Kaip rodo SPLC ataskaita, pirmosios ponios nerimas toli gražu nebuvo nepagrįstas. „Beveik visi vidaus terorizmo atvejai nuo 2008-ųjų birželio, kai tapo akivaizdu, kad B.Obama laimės, buvo tiesiogiai susiję su juo“, - sako ataskaitos autorius Markas Potokas.
Pareiga apsaugoti Obamos šeimą gula ant JAV slaptųjų tarnybų pečių. Pasak „Citigroup“ tarptautinio saugumo padalinio vadovo Josepho Petro, šiandien tarnybos susiduria su tokiais iššūkiais, kuriems neprilygsta joks ligšiolinis laikotarpis. Prie visų įprastų pavojų, susijusių su galingiausio pasaulio politiko apsauga, prisideda sprogus rasinis ingredientas. „Jis, kaip pirmasis juodaodis prezidentas, sukuria daugybę naujų problemų, su kuriomis turi susidoroti slaptosios tarnybos“, - sako jis.
J.Petras, kuris pats 23 metus tarnavo specialiuoju agentu, yra sukūręs formulę įvertinti bet kuriam konkrečiam Baltųjų rūmų šeimininkui gresiantiems pavojams. Reikia paimti bendrą laikotarpio atmosferą ir pridėti prie konkrečios prezidento asmenybės. Abu sumos dėmenys, pasak jo, B.Obamos kadencijoje yra ypač sudėtingi.
„Obama kaip prezidentas yra išskirtinė asmenybė, mėgsta bendrauti su žmonėmis. Dar prisiminkime politinę aplinką, kuri yra nepaprastai susiskaldžiusi ir tulžinga, pridėkime rasės problemą – ir gausime milžinišką iššūkį. Vietos klaidoms nelieka“.
Vaidmenį, kurį prezidento saugume vaidina jo paties asmenybė, puikiai iliustruoja bene tragiškiausia visų laikų JAV slaptųjų tarnybų nesėkmė – įvykis, kurį valandų valandas studijuoja bet kuris būsimasis agentas. Vertinant šiandienos saugumo standartais, prezidento Johno F.Kennedy nužudymas Dalase 1963-ųjų lapkričio 22 dieną paprasčiausiai neturėjo įvykti.
Maršrutas, kuriuo turėjo važiuoti prezidentas, buvo viešai paskelbtas iš anksto – mirtina nuodėmė pagal šiandieninę saugumo maldaknygę. Šaulys Lee Harvey Oswaldas galėjo gerai nusitaikyti pro Teksaso mokyklinių vadovėlių sandėlio pastato šeštojo aukšto langą – šiandien agentai jį kruopščiai iššukuotų ir užrakintų. Vis dėlto lemiamos reikšmės turėjo paties J.F.Kennedy nurodymai – jis pareikalavo, kad nuo jo limuzino būtų nuimtas plastikinis gaubtas ir ant galinės sėdynės nesėdėtų agentai.
Kaip parodė tragiška J.F.Kennedy mirtis, prezidento saugumas galų gale priklauso nuo jo paties. Agentai gali patarti savo viršininkui, kas naudinga jo saugumui, bet negali duoti nurodymų.
„Jei būtų slaptųjų tarnybų valia, prezidentas iškart po inauguracijos būtų nuvežtas į Kemp Devido bazę ir ten laikomas ketverius metus be jokio sąlyčio su visuomene. Bet jie žino, kad tai neįmanoma“, - sako J.Petras.
Kampanijos metu B.Obama dažnai atsidurdavo didžiulių minių viduryje. Tačiau po inauguracijos jis akivaizdžiai atsižvelgė į savo asmens sargybinių patarimus ir daug rečiau tiesiogiai bendrauja su žmonėmis. Tai natūralu – rinkimai jau baigėsi. Tačiau krenta į akis, kaip retai prezidentas, žadėjęs sugriauti barjerus tarp politikų ir žmonių, rodosi viešumoje.
Saugodamos JAV vadovus, slaptosios tarnybos sukūrė daugybę techninių priemonių, padedančių užtikrinti geresnį saugumą. J.Petras prisimena, kaip jis pats kelis kartus prašė Ronaldo Reagano, kad šis apsivilktų neperšaunamą liemenę (R.Reaganas paburbėdavo ir pasiraukydavo, bet dažniausiai paklusdavo).
Per pastarąjį dešimtmetį tarnyba prie savo arsenalo pridėjo daug sudėtingesnių prietaisų – nuo veido atpažinimo technologijų iki naujos kartos šarvuotų automobilių. B.Obama važinėja „Cadillac“ su dvidešimties centimetrų storio durimis. Rinkimų naktį, kai jis sakė pergalės kalbą beveik ketvirčio milijono žmonių miniai, nuo snaiperių jį dengė neperšaunamo stiklo siena.
Tačiau technika veiksminga tik tiek, kiek ja besinaudojantys žmonės. Žmogiškasis faktorius visada vaidina didžiausią vaidmenį. Kaip parodė pernai lapkritį įvykęs incidentas, kai išgarsėti panorusi porelė be kvietimų atėjo į priėmimą Baltuosiuose rūmuose ir netgi paspaudė B.Obamai ranką. Bet jie nenorėjo pakenkti prezidentui. Tačiau pakraupusiems slaptųjų tarnybų agentams svarbu buvo ne tai – jie išsigando to, kas galėjo įvykti.
Nieko nepadarysi – būti galingiausios pasaulio valstybės prezidentu yra rizikingas darbas, kuo įsitikino Abrahamas Lincolnas, Jamesas Garfieldas, Williamas McKinley ir J.F.Kennedy.
Pavojus gali tykoti už bet kurio kampo, jį gali kelti tiek vienišas išprotėjęs šaulys, tiek tarptautinė teroristų organizacija. Vis dėlto “al-Qaida” ekspertai teigia, kad artimiausias tiesioginiam pasikėsinimui į JAV vadovą veiksmas buvo rugsėjo 11-osios išpuoliai.
„ al-Qaida akimis žiūrint, nužudyti prezidentą būtų labai pageidautina, - sako Amerikos žydų komiteto terorizmo ekspertas Yehuditas Barsky. - Tačiau jiems būtų sunku tai padaryti ne dėl to, kad nenori, o todėl, kad jų galia tokia suvaržyta“.
Todėl didžiausią grėsmę B.Obamai kelia ne tarptautinės teroristų organizacijos, o dešiniųjų ekstremistų grupuotės, veikiančios JAV teritorijoje, apsiginklavusios šautuvais ir ideologija bei galinčios griebtis desperatiškų veiksmų.
Todėl Pietų skurdo teisės centras atidžiai seka potencialiai grėsmingų karinių grupuočių veiklą. Pastaroji smurto banga Amerikoje nuvilnijo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai suklestėjo vadinamasis patriotų judėjimas, pakurstytas dešiniųjų nemeilės Billui Clintonui ir baimių dėl ginklų kontrolės griežtinimo. Kulminaciją šis reiškinys pasiekė 1995-aisiais, kai per sprogimus Oklahomoje žuvo 168 žmonės, o 680 buvo sužeista.
SPLC pastebi, kad pastaraisiais metais vėl nepaprastai padaugėjo ekstremistinių valstybei priešiškų patriotų grupuočių, kurios B.Obamos administraciją laiko sąmokslu primesti laisvę mylintiems amerikiečiams „vieną pasaulio vyriausybę“. 2008-aisiais jų buvo 149, o 2009-aisiais tokių grupuočių suskaičiuota jau 512, iš kurių 127 priskiriamos pusiau karinių organizacijų kategorijai.
„Žinome, kad padaugėjo įvairių rūšių veiklos, ypač susijusios su požiūriu, kad ši vyriausybė yra neteisėta“, - sako Kalifornijos valstybinio universiteto Neapykantos ir ekstremizmo studijų centro kriminologas Brianas Levinas.
Pasak jo, šis reiškinys labiausiai pastebimas kaimo vietovėse Apalačų kalnų, Didžiųjų ežerų regione ir šalies vakaruose bei šiaurvakariuose, kur spontaniškai susikuria sukarintos grupuotės.
Organizacijos „Political Research Associates“ dešiniojo ekstremizmo analitikas Chipas Berletas apskaičiavo, kad nuo B.Obamos inauguracijos individai, turintys rasistinių, ksenofobinių ar antisemitinių polinkių, įvykdė devynias žmogžudystes. Dabartinis neapykantos sklidimas jam primena dešimtojo dešimtmečio neramumus.
„Iš žmonių, manančių, kad Obama atėjo atimti jų laisvių, konfiskuoti jų ginklų, pavergti baltosios amerikiečių tautos, tiesiog liejasi pyktis. Nauja tai, kad dabar jie naujų narių pritraukia ir bendrauja internetu – ir todėl kelia daug didesnį pavojų prezidentui“.
Dešiniųjų ekstremistų veiklą Montanos valstijoje jau du dešimtmečius sekantis Travisas McAdamas sako, kad jų neapykanta labai reali: „Tai šis tas daugiau nei nesąmoningas susierzinimas dėl afroamerikiečio prezidento. Tai ideologinė neapykanta – šie žmonės juodaodžius laiko žemesne rūšimi“.
Baltųjų viršenybės propaguotojų internetiniai forumai tiesiog mirga nuo antiobamiškos retorikos. Viename jų rašoma: „Jei norime sugriauti arba apvalyti visuomenę, turime palaikyti B.Obamą ten, kur jis yra! Aš tikiu, kad artėja karas. Šis nigeris, būdamas prezidentu, tik paspartins procesą. Jis – katalizatorius! Argi ne to mes norime?“
T.McVeigh, kuriam mirties bausmė įvykdyta 2001-ųjų birželį, vardas dažnai minimas ekstremistų forumuose. Jį pamini ir Markas Potokas, perspėjantis, kad į baltųjų viršenybės šalininkų ir karingų ekstremistų keliamą grėsmę prezidentui negalima žiūrėti lengvabūdiškai: „Šios grupuotės nėra “al-Qaida”. Dauguma jų narių atrodo pernelyg kvaili, kad ką nors padarytų. Bet užtenka ir vieno. Mus to išmokė Timothy McVeigh“.