Kažkada dvi didžiosios valstybės derėdavosi sąžiningai. Pavyzdžiui, Boriso Jelcino kadencijos metais Rusija įsileido JAV specialistus, kurie padėjo išvežti sovietų branduolinius ginklus iš Ukrainos ir Kazachstano – dabartinė Maskva tokią pagalbą laikytų nepakenčiamu suverenumo pažeidimu.
Šiandien pagalių kaišiojimas į JAV ratus yra pagrindinė rusų diplomatijos taktika – ir visiškai nesunku pamatyti, kodėl. Rusija nebeturi satelitinių valstybių svitos, jos pašonėje stiprėja konkurentai (ypač Kinija), o jos ekonomika - apgailėtinos būklės. Blėstant Maskvos galiai ji bando išlaikyti savo svarbą vieninteliu jai žinomu būdu – lošdama piktos valios korta.
Kad išliktų svarbi, Rusija turi būti laikoma kliūtimi. „Rusijos politikai visiškai neturi strateginės pasaulio vizijos, - teigia Maskvoje veikiančio Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vyriausiasis analitikas Nikita Zagladinas. - Jie tik panikuoja, kad kitos šalys nekreipia dėmesio į Rusiją, laiko ją buvusia supervalstybe“.
Būtent todėl Maskva, beviltiškai siekdama išlaikyti tarptautinę įtaką, suartėjo su tokiais režimais kaip Venesuela, Sirija ar netgi Iranas (taigi, dabar norėdamas izoliuoti šiuos blogiečius, pasaulis turi kreiptis į Maskvą). Kartu Maskvai jau tapo įpročiu vetuoti bet kurią amerikiečių saugumo iniciatyvą Europoje.
Vienas pavyzdžių – Rusijos nuolatinis trukdymas JAV priešraketinės gynybos planams. Iš pradžių suplanuota sistema, turėjusi stovėti Lenkijoje bei Čekijoje ir ginti nuo raketų iš Irano, sulaukė begalinių Rusijos protestų. Niekas tiksliai nesuprato, kodėl, nes dauguma į JAV nukreiptų rusų raketų stovi Rusijos šiaurėje ir jų trajektorijos eina per Šiaurės ašigalį, o ne Rytų Europą. Be to, ta sistema netgi neveikė.
Tačiau Maskva vis tiek visus kitus dvišalius susitarimus paėmė savo krokodilo ašarų įkaitais.
Bet pernai JAV prezidentas Barackas Obama parodė gerą valią ir atsisakė planų įkurdinti priešraketinius skydus tose Rytų Europos valstybėse, kurias Rusija kažkada laikė savo įtakos sfera. Vašingtonas neseniai pasiūlė netokią grėsmingą alternatyvą. SM-3 naikintuvai būtų dislokuojami Juodojoje jūroje, Rumunijos ir Bulgarijos teritoriniuose vandenyse maždaug už 600 km nuo Rusijos – šį sprendimą prieš metus Hillary Clinton pasiūlė pats Kremlius.
Tačiau staiga tai „ne ką geriau, o gal net ir blogiau“, pasak Rusijos vicepremjero Sergejaus Ivanovo.
Tiesą sakant, joks Vašingtono pasiūlytas planas Maskvai neįtiktų ir tai neturi nieko bendra su priešraketine gynyba (SM-3 nuotolis nesiekia 500 km). Tiesiog opozicija yra universali diplomatinė svirtis, leidžianti Rusijai išsiderėti tai, ko jai reikia.
Turbūt svarbiausias Kremliaus tikslas – neįsileisti NATO įtakos į savo kiemą. Tačiau Maskvos savimeilei svarbu ir likti įtakingiausių pasaulio šalių rate – o problemų darymas yra pakankamai efektyvus, nors ir nelabai konstruktyvus būdas priversti pasaulį su tavimi skaitytis.
Būtent todėl kiekvieną kartą, kai kuri nors buvusi Rusijos satelitė ima žvalgytis į Vakarus (pavyzdžiui, į valdžią išsirenka reformatorių), Kremlius ima keršyti. Dujų karas su Ukraina ir tikras karas su Gruzija tėra kraštutiniai to pavyzdžiai.
Šiek tiek subtiliau Rusija stengiasi sukliudyti taikos deryboms tarp Moldovos ir atskilusio Padniestrės regiono – nes jai naudinga pasienyje laikyti savo taikdarius ir neleisti Moldovai suartėti su ES nare Rumunija. Žvalgymasis į Rytus taip pat yra problema. Naudingų iškasenų turtingos buvusios sovietinės Kazachstano ir Turkmėnistano respublikos, kažkada kuru aprūpindavusios tik Rusiją, pradėjo pardavinėti naftą ir dujas tiesiogiai Kinijai.
Maskvos paranoja dėl blėstančios įtakos pasėjo tokį milžinišką nepasitikėjimą Vašingtonu, kad net nepaisant prezidento B.Obamos pastangų pataisyti santykius abi šalys pykstasi netgi dėl branduolinių arsenalų mažinimo.
Tai akivaizdžiai naudinga abiem pusėms, nes atsisakius dalies pasenusių branduolinių ginklų nebereikės mokėti už jų išlaikymą – abi šalys kasmet sutaupytų maždaug po pusę milijardo dolerių. Rusijai, kurios ekonomika dėl krizės susitraukė 7 procentais, nėra net ko svarstyti. Tačiau premjeras Vladimiras Putinas sustabdė derybas, išreiškęs nerimą, kad „mūsų amerikiečiai partneriai statosi priešraketinį skydą, o mes - ne“.
Problemų darymas yra pagrindinė Rusijos taktika Irano atveju. Vakarų valstybės puola į vis gilesnę neviltį ir stengiasi nubausti Teheraną, kol jis nesukūrė branduolinio ginklo, o Rusija vis kaip koziriu mosuoja savo JT Saugumo Tarybos veto teise.
Ši taktika – tai senosios sovietinės diplomatijos žaidimo loginė tąsa. JAV kažko nori, taigi mes prieštarausime ir išsiderėsime maksimalių nuolaidų už savo pritarimą. Nesvarbu, jog neleisti Iranui apsiginkluoti yra bendras tiek JAV, tiek Rusijos interesas (patys rusai tą ne kartą pripažino). Be to, nepaisant visų karštakošiškų grasinimų pasipriešinti sankcijoms, Rusija galų gale visada nusileisdavo – ji balsavo už pastaruosius tris sankcijų Iranui raundus. Esmė tame, kad Maskva visada priverčia kitus brangiai sumokėti už sprendimus, kuriuos ji greičiausiai vis tiek priimtų.
Galiausiai, šis žaidimas žaidžiamas ir vidaus politikos vardan. V.Putinui naudinga susikurti įsivaizduojamų priešų – JAV raketų hegemonija, amerikiečių branduolinė veidmainystė – kad galėtų pasirodyti kaip vienintelis nebijantis pasipriešinti „amerikonams“.
Žinoma, tai silpnumo, o ne stiprybės ženklas. Kremliaus rankose dabar daug mažiau kortų nei anksčiau. Užgriuvus krizei, smuko europiečių paklausa dujoms, kurios buvo vienas pagrindinių Kremliaus švelniosios galios Europoje elementų.
Dabartinė Rusijos kariuomenė tėra šešėlis buvusios Raudonosios armijos. Nors 2008-aisiais ji sutriuškino mažytę Gruziją, buvo akivaizdu, kad ši nedidelė operacija yra Rusijos kietosios galios galimybių riba. Tad pagalių kaišiojimas yra vienas iš nedaugelio Rusijos diplomatijos arsenale likusių ginklų.
Bet Maskva niekada nebus tokia JAV sąjungininkė, kokios tikisi B.Obama.