Iššūkis B.Obamai – arbatėlės revoliucija

Ne tiktai pats B.Obama reformos priėmimą vadina „didžiausiu laimėjimu per 50 metų“. Tad kodėl protestuotojai jai ir jos sumanytojams siuntė tokius garsius prakeiksmus?

Ir kas apskritai yra tas keistai skambančiu Arbatėlės vardu pavadintas judėjimas, kuris į tokias protesto akcijas jau gali suburti tūkstančius nepatenkintų amerikiečių?

Jie renkasi, kad protestuotų.

Atrodo, Arbatėlės judėjimo nariai puikiai išsiverstų be jokios vyriausybės, mokesčių ir socialinių garantijų. Nors ne vienas jų neseniai tapo bedarbiu ir neteko sveikatos draudimo.

Protestuodami jie dažnai mūvi juokdarių kaukes arba su jomis vaizduoja B.Obamą. Plakatuose JAV prezidentą naujieji aktyvistai vadina tai socialistu, tai komunistu, tai fašistu.

Šios minios, per metus suvienijusios jau daugiau nei trečdalį amerikiečių, dažnai pasižymi gana agresyviu elgesiu.

Tačiau sekmadienio protestas ant Kapitolio kalvos Vašingtone peržengė įprastų šūkių ir plakatų ribas.

Kai homoseksualumo niekada neslėpęs kongresmenas Barney Frankas ėjo gatve iš vieno Kongreso pastato į kitą, pagyvenęs vyras ėmė šaukti pavymui: „Barney, tu pidare“. O kelios dešimtys aplinkui stovinčių protestuotojų pratrūko juoku.

Pilietinių teisių gynėjas kongresmenas Johnas Lewisas išgirdo tai, ko sakė nebuvo girdėjęs nuo septintojo dešimtmečio, kai Alabamoje kovojo už juodaodžių amerikiečių teisę balsuoti.

Kažkuris Arbatėlės judėjimo mitingo smarkuolis, pamatęs einantį J.Lewisą, skanduotę „Nužudyk įstatymą“ perfrazavo į „Nužudyk nigerį“.

„Ateina metas, kai mes, kaip šalis, turime nuspręsti, kad tiesiog negalime leisti sau tylėti, kai protestuotojai svaidosi bjauriausiais epitetais, nukreiptais į Kongreso narius.

Žodžiai tokie, kad laikraštis neleis man jų pakartoti“, – nepalikti tokių dalykų užmarščiai po sekmadienio protestų ragino net „The New York Times“ apžvalgininkas Bobas Herbertas.

Ne vieną mėnesį įvairūs konservatorių veikėjai kalbėjo apie tai, kaip pasikeitus sveikatos apsaugos sistemai močiutės esą mirs be priežiūros.

Jie reformą lygino su mirties nuosprendžiu visiems amerikiečiams ir net naudojo nacių koncentracijos stovyklų vaizdus, kuriuose žmonės suvaromi į dujų kameras.

Nenuostabu, kad dalis tautos patikėjo ir įniršo.

Arbatėlės judėjimas sulaukia vis daugiau dalyvių, į jį įsilieję jie tiki, kad patys gali pagerinti savo šalies gyvenimą.

Tiesa, nėra vieno Arbatėlės judėjimo. Egzistuoja šimtai autonominių grupių visuose Jungtinių Amerikos Valstijų kampuose. Dažnai jos skiriasi ne tik dydžiu, bet ir pažiūromis, nors dauguma yra už mažus mokesčius ir mažą vyriausybę.

Tarp judėjimo narių gausu ir tokių, kurie šventai įsitikinę, kad B.Obama yra musulmonų komunistas, kuris meluoja gimęs Jungtinėse Valstijose. Šie ekstremalai, žinoma, šūkauja garsiausiai.

Prie šio judėjimo prisiplakė ir kitokie konservatoriškų pažiūrų karžygiai – kovotojai už teises turėti ginklą, abortų priešininkai, netikintys B.Obamos teise į JAV pilietybę, aktyvaus pilietinio pasipriešinimo aktyvistai ir kovotojai už atskirų valstijų nepriklausomybę.

Bet labiausiai šią minią vienija pyktis dėl dabartinės Amerikos.

Žilaplaukė Pam Stout ne visą gyvenimą praleido bijodama valdininkų ir valstybės įstaigų. Ji atsimena, kai pati dirbo federalinėje programoje, kuri padėjo sunkiai besiverčiančioms šeimoms.

Tačiau visa tai vyko prieš finansų krizę ir valdžios paramą bankams.

Anksčiau nei B.Obama tapo prezidentu žadėdamas permainas. Anksčiau nei jos sūnus neteko darbo ir savo namų.

Vieną dieną P.Stout visą blogį įžvelgė Vašingtone. Jai pasirodė, kad sostinė manipuliuoja žmonių gyvenimu.

„Nebegaliu toliau būti kukli, tyli. Nebegaliu būti tiesiog savimi. Turiu ką nors daryti“, – aiškino P.Stout.

Kaip daugybė tokių pat amerikiečių, ši pensininkė niekada anksčiau nedalyvavo politikoje, nesidomėjo įstatymais ir žmonių teisėmis.

Bet dabar ji nusprendė įsilieti į Arbatėlės judėjimą ir sukelti vėją dabartinėje santvarkoje.

Kiekvieną rytą P.Stout įsijungia konservatoriškų pažiūrų „Fox News“ televizijos kanalą. Išgėrusi kavos ji sėda prie kompiuterio atsakyti į kitų aktyvistų Aidaho valstijoje laiškus.

Ji išsiuntinėja peticiją surengti apkaltą B.Obamai, peticiją palaikyti buvusią kandidatę į JAV viceprezidentes Sarah Palin. Ji keikia bet kokius įstatymus, kurie reikalauja piliečiams turėti sveikatos draudimą ir dar daug panašių valstybės programų.

Ši moteris yra viena iš Arbatėlės judėjimo lyderių, nes vieno aiškaus vadovo šie žmonės neturi ir nesirengia jo turėti.

Aktyvistai skelbiasi atstovaujantys visiems žmonėms, o ne elitui. Esą jie protestuoja tiek prieš demokratus, tiek prieš respublikonus. Tiesa, mitinguose judėjimo dalyviai kelia ovacijas kiekvienam garsesniam Respublikonų partijos atstovui.

Šią savaitę paskelbtais sociologinio tyrimo duomenimis, net 74 proc. Arbatėlės judėjimo dalyvių save laiko respublikonais arba prijaučiančiais šiai partijai.

Trisdešimties neseniai sulaukusi Arbatėlės judėjimo pradininkė Keli Carender taip pat buvo aktyvi respublikonė. Bet, prasidėjus krizei, ji nusivylė visais politikais. Mat abi partijos parėmė milijardinį šalies ekonomikos skatinimo projektą ir mokesčių mokėtojų pinigus pradėjo dalyti bankininkams.

Moteris sugalvojo maištauti. Į pirmąjį jos rengtą protestą Sietle atėjo 120 žmonių, po kelių savaičių – 300, o per Mokesčių mokėjimo dieną susirinko 1200.

Tiesa, tokių kaip K.Carender JAV buvo ne vienas. Galbūt pavieniai aktyvistai niekada nebūtų susibūrę, jei ne „Fox News“ ir konservatoriškų pažiūrų radijo laidų komentatoriai. Jie pradėjo reklamuoti protestus ir taip savotiškai sukūrė šį judėjimą.

Kažkas tokį žmonių sujudimą sulygino su „Bostono arbatėlės“ įvykiais XVIII amžiuje. Tuomet kilo konfliktas tarp Šiaurės Amerikos kolonistų ir Didžiosios Britanijos valdžios atstovų dėl „East India“ kompanijai suteiktos teisės be muitų įvežti arbatą.

Protestuodami prieš naująjį Arbatos aktą, JAV patriotai įsiveržė į „East India“ laivus ir į Bostono įlanką suvertė maždaug 40 tūkst. kilogramų arbatos.

Dabar Arbatėlės judėjimas lygiuojasi į Amerikos revoliucijos laikų patriotus. Todėl jo nariai dažnai protestuoja vilkėdami pirmojo JAV prezidento George'o Washingtono kostiumais.

Staigiai, kaip virusas dabar plintantis Arbatėlės judėjimas tikina, esą jo nariai labiau nei bet kuri JAV politinė partija laikosi tikrųjų idealų. Tų, dėl kurių patriotai kovojo per Amerikos revoliuciją XVIII amžiuje.

Vienas mėgstamiausių Arbatėlės judėjimo šūkių yra prezidento Thomo Jeffersono citata. Joje prezidentas pateisina mirtį dėl kilnaus tikslo: „Laisvės medis retkarčiais turi būti palaistomas patriotų ir tironų krauju“.

Šiandieniai „patriotai“ yra daugiausia priemiesčiuose gyvenantys pagyvenę baltaodžiai, kurių dvasiniai vadovai – „Fox News“ laidų vedėjai su Glennu Becku priešakyje.

Šis prieštaringai vertinamas televizijos veidas eteryje B.Obamą yra pavadinęs rasistu. Jis pasakojo tautai, kad prezidentas esą ne vieną kartą parodė „giliai pasėtą neapykantą baltiesiems ir baltųjų kultūrai“.

Didžiulį sekėjų būrį turintis G.Beckas dažnai pasitelkia Amerikos revoliucijos karių retoriką ir kalba apie „naują pasaulio tvarką“. Jis nuolat tvirtina, esą B.Obama dirbtinai kuria krizę ir griauna ekonomiką, kad nusitiestų kelią į diktatūrą.

Nenuostabu, kad po tokių komentarų, kuriuos „Fox News“ pristato kaip „subalansuotas“ naujienas, kurstomas pyktis tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

Juodaodžiai prieš baltuosius, gėjai prieš „normalius“, amerikiečiai prieš imigrantus, konservatoriai prieš liberalus. Susipriešinimo rūšių Amerikos televizijų eteryje jau galima suskaičiuoti daugiau, nei jų realiai yra.

O revoliucijai to ir tereikia.

* * *

* Pastaruoju metu tyrimai rodo didžiausią amerikiečių nepasitenkinimą valdžia per pastarąjį dešimtmetį.

* Galbūt todėl, NBC ir „Wall Street Journal“ paskelbtais duomenimis, net 41 proc. apklaustųjų teigiamai vertina Arbatėlės judėjimą. Demokratų partiją palaikė 35 proc., o respublikonus – vos 28 proc.

* Taigi didžiausias klausimas yra ne tai, ar Arbatėlės partija turės įtakos artimiausiuose rinkimuose, bet kokia bus ta įtaka. „Vienintelis būdas respublikonams šiemet susigrąžinti daugumą Kongrese ir 2012-aisiais įžengti į Baltuosius rūmus – suvienyti Respublikonų partijos ir šio Arbatėlės judėjimo esminius elementus“, – neslėpė respublikonų strategijos kūrėjas Frankas Luntzas.