Lrytas.lt skaitytojams pateikiame prezidento kalbos tekstą:
„Gerbiami Katynės šeimų atstovai! Gerbiamieji Ponios ir Ponai!
1940-ųjų. balandį buvo nužudyta daugiau negu 21 tūkst. lenkų kalinių iš stovyklų ir NKVD kalėjimų. Šis žmonių genocidas buvo įvykdytas Stalino noru ir aukščiausių Sovietų Sąjungos valdžios sluoksnių paliepimu. Katynės žudynės tapo Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos aljanso, Molotovo-Ribentropo pakto ir 1939 rugsėjo 17-osios prieš Lenkiją nukreiptos agresijos kulminacija.
Antrosios Žečpospolitos piliečiai, kurie buvo tuometinio valstybingumo pagrindu, žmonės, kurie tarnavo tėvynei buvo nužudyti ne tik Katynės miškuose, bet ir Tverėje, Charkove ir kitose žinomose ir dar nežinomose vietose. Tuo metu nužudytųjų šeimos ir tūkstančiai rytinių žemių gyventojų buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą, kur jų neapsakomos kančios žymi Rytų Lenkijos Golgotos kelią.
Tragiškiausia šio kelio stotele tapo Katynė. Lenkijos pareigūnai, kunigai, policininkai, pasienio bei kalėjimų pareigūnai buvo nužudyti be jokių teisingumo procesų. Visi jie tapo nepaskelbto karo aukomis. Šie žmonės buvo nužudyti pažeidžiant įstatymus ir civilizuoto pasaulio konvencijas. Buvo sutryptas jų orumas - tiek kaip kareivių, tiek ir kaip lenkų ir tiesiog paprastų žmonių.
Kapo duobės visam laikui turėjo paslėpti nužudytųjų kūnus ir tiesą apie nusikaltimą. Pasaulis neturėjo apie tai sužinoti. Žuvusiųjų šeimoms neleido viešai gedėti, verkti ir tinkamai palaidoti artimųjų.
Žemė paslėpė nusikaltimo pėdsakus, o melas turėjo ištrinti juos iš atminties.
Tiesą apie Katynę labiausiai slėpė tie, kuri šį nusikaltimą ir organizavo. Šis melas tapo pokarinės Lenkijos komunistų politikos pagrindu. Tai buvo laikai, kai atsiminimai apie Katynę žmogui galėjo baigtis blogai. Vis dėlto žuvusiųjų šeimos ir draugai bei kiti drąsūs žmonės saugojo prisiminimus, gynė tiesą ir perduodavo ją iš kartos į kartą. Ši tiesa išgyveno komunizmo gniaužtus ir buvo perduota laisvos ir nepriklausomos Lenkijos piliečiams. Dėl to esame dėkingi visiems, o Katynės aukų šeimoms privalome išreikšti ypatingą padėką.
Visos Lenkijos vardu dėkoju už tai, kad norint išsaugoti šviesų savo artimųjų atminimą, išsaugojote daug daugiau – mūsų valstybės istorijos supratimą ir tautos identitetą.
Katynė tapo ne tik skausminga žaizda Lenkijos istorijoje, bet ir ilgus dešimtmečius nuodijo lenkų ir rusų santykius. Pasistenkime, kad ši žaizda pagaliau užgytų ir neliktų rando. Mes jau einame šiuo keliu. Lenkai vertina ir rusų pastarųjų metų veiksmus. Šiuo keliu, kuris vėl suartins mūsų valstybes turime ir toliau žengti – nesustoti ir jokiu būdu nesitraukti.
Visos Katynės žudynių aplinkybės turi būti galutinai išnagrinėtos ir išaiškintos. Svarbu, kad teisiškai būtų patvirtintas aukų nekaltumas, būtų paskelbti visi nusikaltimo dokumentai. Tai būtina, kad melas apie Katynę visam laikui išnyktų iš viešosios erdvės.
Siekiame to tam, kad būtų išsaugotas žuvusiųjų atminimas ir pagarba jų šeimų nariams bei artimiesiems. Tiesos išaiškinimas reikalingas ir gerų kaimyninių santykių išsaugojimui bei partnerystės puoselėjimui visoje Europoje.
Visa tai grindžiama pasitikėjimu.
Atiduokime kartu pagarbą nužudytiesiems ir pasimelskime už juos. Šlovė didvyriams! Garbė Jų atminimui“.