Graikai ir airiai žino apie emigraciją ne iš nuogirdų.
Paprastai žmonės palikdavo gimtinę ne iš gero gyvenimo - iš šalies
juos stūmė politiniai ir ekonominiai sunkumai, ir daugelis iš jų iš
pradžių puoselėdavo viltį sugrįžti. Toji viltis retai kada virsdavo
tikrove.
Ir štai pagaliau pastaruosius porą dešimtmečių situacija
pasikeitė. Geresnį gyvenimą galima buvo susikurti ir namie. Bent
jau taip atrodė dar ne taip seniai.
Filippos Katampuris baigė Graikijoje
universitetą, Anglijoje apsigynė magistro laipsnį vadybos
technologijų srityje, o dabar dirba... žuvies pardavėjo padėjėju
Atėnų turguje.
Prieš kelerius metus, kai Filipas nusprendė atsisakyti darbo
Didžiojoje Britanijoje ir sugrįžti į Graikiją, jį buvo galima
drąsiai priskirti prie jaunų profesionalų, kurių gimtinė laukia
išskėstomis rankomis ir yra pasirengusi jiems pasiūlyti, kas
geriausia.
„Aš norėjau gyventi savo šalyje, o ne užsienyje, - sako F.Katampuris. - Ir galiausiai padariau didžiulę klaidą“.
Kai Graikijoje kilo ekonominė krizė, Filipas prarado prestižinį
ir gerai apmokamą darbą rinkos tyrimus atliekančioje agentūroje ir
netrukus atsidūrė žuvies turguje, kur dirba kartu su tėvu ir vos
suduria galą su galu.
Panašioje situacijoje atsidūrė tūkstančiai graikų, prieš
kuriuos iškilo dilema: likti gimtinėje ir gyventi skurdžiai ar
mėginti sugauti laimės paukštę užjūryje, kaip tą darė anksčiau ne
viena graikų karta, išsibarsčiusi po visą pasaulį - nuo Australijos
iki Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos.
Airijoje migracijos procesas jau įsibėgėjo.
Anksčiau, pagyvėjus ekonomikai šalyje, airiai labai didžiavosi
tuo, kad dabar ir jie turi prestižinį darbą. Daugelis grįždavo iš
užsienio, kur buvo susiradę neblogai apmokamą darbą, kad pagaliau
pasijustų savo šalyje. Ūkio pakilimas baigėsi gana greitai ir
turėjo katastrofinių padarinių. Smarkiai išaugo nedarbas,
vyriausybė įvedė griežtas taupymo priemones, ir vėl prie pasų
skyriaus Dubline išsirikiavo ilgos norinčiųjų palikti šalį ir nerti
į darbo paieškas eilės.
Studentiškame Dublino miestelyje taip pat vyrauja ažiotažas.
„Aš jau atsisveikinau su penkiais ar šešiais geriausiais draugais,
vargu ar kuris iš jų kada sugrįš, - apgailestaudamas teigia
studentų asociacijos prezidentas Conanas
O'Brienas. - Sapnas baigėsi, ir pabudimas pasirodė besąs itin
nemalonus“.
Pasak Konano, kartojasi praėjusio šimtmečio šeštojo ir
devintojo dešimtmečio ciklas, kai ekonomika neįveikdavo krizės ir
emigracija tapdavo vienintele išeitimi.
Dabartiniai emigrantai šiam žingsniui ryžtasi nematydami kitos
išeities, pakartodami savo tėvų ir senelių likimus. Jiems Europa
nustojo buvusi turtingais bendrais namais, kurių bet kuriame
kampelyje jie galėdavo rasti laimę ir ramybę.