Annos gyvenimas - tai Lenkijos pokario darbininkės istorija.
Prieš kelionę į Katynę Anna nebuvo tikra, ar sugebės susidoroti su kelionės sunkumais. Mat ji planavo vykti traukiniu kartu su Katynėje nužudytųjų Lenkijos karininkų šeimomis. Prezidento kanceliarija pakvietė Anną Solidarnosc į lėktuvą. Tai buvo jos paskutinis skrydis...
Sprendimas, kuris pakeitė istoriją
1980 m. rugpjūčio 8-ąją Anna buvo atleista iš darbo. Niekas net nepagalvojo, kad šis valdžios sprendimas pakeis Lenkijos ir pasaulio istoriją.
Rugpjūčio 14 d. kilo streikas. Pirmas streikuojančių reikalavimas buvo A.Walentynowicz grąžinimas į darbą.
Streikininkų reikalavimu, Anna buvo atvežta į laivų statyklą direktoriaus automobiliu. Šis streikas galėjo pasibaigti po pirmo susitarimo, pasirašyto rugpjūčio 16-ąją. Tačiau būtent Anna Walentynowicz su kitomis moterimis provertė pasukti darbininkus, išeinančius iš statyklos, atgal ir tęsti streiką.
Lenkijos istorijos ratas pasisisuko.
Anna ištvėrė Tczewo ir Gdansko kalėjimus, ji buvo prievarta gydoma keturiose psichiatrinėse ligoninėse. “Keletas prarastų metų, apie kuriuos galėčiau kalbėti ilgai ir kartais net su šiluma širdyje”, – prisimindavo šį laikotarpį Anna Walentynowicz.
Ji amžiams liko opozicionierė. Po 1989 m., kai jos bendražygiai iš “Solidarnosc” pagaliau išstūmė komunistus iš valdžios, Anna buvo kai kurių reformų nuosekli kritikė. Arkivyskupas Jozefas Zycinskis kartą pasakė, kad A.Walentynowicz atlikdavo “paskutinio neapykantos civilizacijos Mohikano vaidmenį”.
Darbo pirmūnė
“Annos Walentynowicz biografija yra tarsi bendras Lenkijos darbininkų, pasisakančių prieš komunizmą, portretas. Net jeigu ji tai ir suvokė, ji amžiams liko kukli”, – pasakoja jos biografas Slawomiras Cenckiewiczius.
Anna gimė 1929 m. rugpjūčio 15 d. Rovne (dabar - Ukraina). Baigė tik keturias klases. Būdama 10 metų tapo našlaite. 1941 metais ją priglaudė svetimi žmonės, taip ji atsirado netoli Varšuvos.
Vėliau persikėlė į Gdanską, kur labai sunkiai dirbo žemės ūkyje, o vėliau kepykloje ir margarino fabrike.
1950 m. pradėjo lankyti suvirintojų kursus ir pateko į Gdansko laivų statyklą. Jos nuotraukas spausdino komunistiniai laikraščiai.
Laivų statyklos darbininkų teisių gynėja
Būdama Lenkijos jaunimo sąjungos narė buvo deleguota į jaunimo festivalį Berlyne. Vėliau M.Walentynowicz įstojo į Moterų sąjungą. Pradėjo kovą dėl darbininkų teisių ir tada prasidėjo problemos su komunistinės Lenkijos Saugumo tarnyba. Ne kartą saugumiečiai kviesdavo ją įspėjamiesiems pokalbiams.
Sunkus suvirintojos darbas sugadino sveikatą. Galėjo išeiti į invalidumo pensiją, bet ji persikvalifikavo ir tapo kranininke.
Pirmą kartą Anną bandyta išmesti iš darbo dar 1968 metais, kai ji pareikalavo išaiškinti pinigų iš pašalpų fondo pasisavinimą. Ją apgynė visas darbininkų kolektyvas.
1970 m. gruodį, protestų metu ruošdavo streikuojantiems darbininkams valgį. 1978 m. tapo viena iš Laisvųjų profesinių sąjungų (LPS) steigėja. Veikė viešai. Jos butas buvo LPS kontaktinis punktas. Saugumiečiai nuolat ją sulaikydavo 48 valandoms, atlikdavo kratas.