Nyderlanduose Geertas Wildersas iškovojo pergalę kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose, pasikinkęs antimusulmonišką, antikoranišką populizmą. Vengrijos rinkimuose daugybę balsų surinko „Fidesz“ partija, užsipuolusi „žydų kapitalą, kuris nori suryti visą pasaulį“.
Dar dešiniau už „Fidesz“ stovi atvirai antisemitiška „Jobbik“ partija, kuri parlamente turės tik dviem vietomis mažiau už socialistus. Partijos lyderiai nori pasipuošti neonaciškomis prieškario Vengrijos gvardijos uniformomis, kai duos priesaiką Vengrijos parlamente.
Politologai jau vengia pernelyg pabrėžti antisemitizmą. Jiems priimtinesnis terminas „radikalus populizmas“, tačiau bet kam, bent paviršutiniškai susipažinusiam su Europos istorija, paralelės su ankstesniąja neapykantos žydams politika neišvengiamos.
Ekonominiai smūgiai ir nusivylimas tradicine politika praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje sukūrė radikalų ultranacionalistinį judėjimą. Pasaulinis ekonomikos nuosmukis ir paieškos, ką būtų galima apkaltinti dėl nykstančių darbo vietų ir pajamų, kursto tokią pačią nuodingą politiką.
„Fidesz“ partijos lyderis Viktoras Orbanas 1990-aisiais buvo jaunas liberalios ir atviros rinkos šalininkas. Šiandien jis kalba daug labiau į nacionalizmą orientuotu tonu.
Jo politiniai priešininkai iš Socialistų partijos turėjo priimti griežtą TVF taupymo priemonių paketą. Priešingai nei Graikija, kuriai kol kas padeda euro zonos partnerės, Vengrija turėjo atsilaikyti viena, kai atėjo laikas vertę prarandančiais forintais grąžinti euro klestėjimo laikais paimtas paskolas namams ir automobiliams.
Kaltinti socialistų vyriausybę, globalizaciją ir tarptautinį kapitalą buvo lengva. Tačiau „Fidesz“ žengė dar toliau. Siekdamas patraukti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų rinkėjus, „Fidesz“ veikėjas Oszkaras Molnaras pareiškė, kad atėjo laikas „iškelti vengrų interesus virš tarptautinio kapitalo, žydiško kapitalo, interesų“.
Kaip ir Jeano Marie le Peno vadovaujamą „Nacionalinį frontą“ Prancūzijoje, „Jobbik“ partiją remia 15 proc. Vengrijos rinkėjų.
Čekijos dešinioji partija ODS buvo priversta atstatydinti savo lyderį, buvusį šalies premjerą Mireką Topolaneką, kai šis užsipuolė dabartinį Čekijos premjerą dėl jo žydiškų šaknų ir sukritikavo susisiekimo ministrą dėl homoseksualumo.
Oksfordo universitetą baigęs Varšuvos politikos profesorius Rafalas Pankowskis savo knygoje „Populistinė radikalioji dešinė Lenkijoje“ rašo: „Antisemitizmas yra kritiškai svarbus Lenkijos populistinei dešinei. Lenkijoje šiandien gyvena labai mažai žydų, tačiau antisemitiniai prietarai yra tarsi kodas, reiškiantis bendrą priešiškumą įvairovei ir Lenkijos demokratijai“.
Kritika nacionalistinei politikai laikinai nutilo, kol lenkai gedi lėktuvo avarijoje tragiškai žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio ir kitų šalies politikų.
Tačiau velionio prezidento partijos aktyvistų – pavyzdžiui, Michalo Kaminskio, garsiausio Lenkijos europarlamentaro ir nedidelės dešiniųjų frakcijos Europarlamente lyderio – biografijos kelia nerimą.
M.Kaminskis, velionio Čilės diktatoriaus Augusto Pinocheto gerbėjas, bjauriais žodžiais atsiliepia apie homoseksualus ir teigia, kad atsiprašys už Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijoje nužudytus žydus tik tada, kai „žydai atsiprašys už nužudytus lenkus“.
Tradicinės politinės partijos stengiasi slopinti vis augantį priešiškumą mažumoms. Vis dėlto „Fidesz“ priklauso centro dešiniajai Europos Parlamento liaudies partijų frakcijai, tarp kurios narių yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel krikščionys demokratai, Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy partija ir valdančiosios Švedijos, Italijos ir Belgijos konservatyvios partijos.
Kai prieš dešimtmetį prie šios koalicijos prisijungė radikalus dešinysis Austrijos politikas Jorgas Haideris, Europos Sąjunga paskelbė politinį karantiną Vienai, kol J.Haideris nebuvo pašalintas. Tačiau „Fidesz“ turi didelį šalininkų būrį, sutelktą puolant „žydišką kapitalą“ tokiais žodžiais, kurių ištarti nedrįstų net ir J.Haideris.
Taigi radikalusis populizmas – retorika, nukreipta prieš musulmonus Vakarų Europoje, žydus Rytų Europoje, užsieniečius ir imigrantus visur – jau nebėra politikos pakraščių reiškinys.
Didžiosios Britanijos rinkimuose visos pagrindinės partijos stengiasi nuslopinti ksenofobiškas nuotaikas, vartodamos tokią retoriką apie imigrantus, kurios nepakęstų užsienyje gyvenančių ir dirbančių britų atžvilgiu.
Žinoma, nereikia persistengti lyginant šiandieninę padėtį su prieškario Europa. Fašizmas mirė ir nebeprisikels. Tačiau Europoje stiprėja nauja netolerancijos politika ir niekas nežino, kaip su ja kovoti.