Koks sukrėtimas gali sudrebinti Italijos mados sostinę, nebekreipiančią dėmesio į ilgakojes manekenes, futbolo ir mados garsenybes, išskirtinius renginius ir vakarėlius?
Viskas labai paprasta, todėl visiškai neįtikėtina: šį šeštadienį, gegužės 1-ąją, Milane veiks turgus ir keli prekybos centrai.
Užsieniečiui, nepažįstančiam Italijos bei jos papročių, galėtų kilti visiškai teisėtas klausimas: o kurgi čia sensacija?
Nuo kada galimybė gegužės pirmąją nueiti į parduotuvę ir nusipirkti duonos, pieno ir saldainių tapo pribloškiama naujiena, kurios vieta – pirmuosiuose laikraščių puslapiuose?
Diena, kai viskas apmirdavo
Italijos istorijos mokslas turi tikslų atsakymą į visus minėtus klausimus – viskas prasidėjo 1945 metų gegužės 1-ąją.
Ilgiau kaip pusę šimtmečio Italijoje gyvavo nepalaužiamas tabu: gegužės 1-ąją į parduotuvę eiti draudžiama. Draudžiama pirkti, parduoti, stoti į eilę, aptarnauti. Draudžiama dirbti.
„Gegužės pirmoji – tai tradicinė darbininkų ir darbo šventė“, – aiškina Milano universiteto istorikas Giulio Sapelli. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italijoje gegužės 1-oji kalendoriuje žymima raudona spalva ir yra oficiali ne darbo diena.
Tą dieną sutartinai stoja fabrikai, valstybinės ir privačios įmonės, švietimo įstaigos. Uždaromos visos prekybos įstaigos – neveikia ne tik prekybos centrai, bet ir turgūs, mažos parduotuvės, net barai, dauguma restoranų.
Vieni kovojo, kiti liūdėjo
65 metus italai tikėjo, kad tinkamiausias būdas šlovinti darbą ir darbo žmones yra nedirbti.
Jie buvo įsitikinę, kad vieną dieną per metus visi dirbantys asmenys, išskyrus nebent lėktuvų pilotus, budinčius policininkus ir medikus, turėtų solidariai išsitiesti parkuose ant suoliukų, paplūdimiuose ant smėlio arba blogiausiu atveju – namuose ant sofos, prie televizoriaus.
Iki šiol Italijoje galiojo geležinė taisyklė: balandžio 30-ąją nenusipirkęs duonos, gegužės pirmąją liksi nevalgęs.
Specialūs profesinių sąjungų atstovai didžiuosiuose miestuose budėdavo ir sekdavo, kad įžado nedirbti laikytųsi visos prekybos įstaigos. Jį sulaužiusioms grėsdavo teisiniai nemalonumai ir didžiulės piniginės baudos.
Žodžiu, netikintiems darbo žmonių solidarumo idėja gegužės 1-oji būdavo liūdna diena.
Nuosprendis – jau galutinis?
Bet šeštadienį senam ideologiniam tabu bus paskelbtas nuosprendis. Milane veiks turgus ir keletas prekybos centrų. Turine bus atidarytos parduotuvės svarbiausioje – Romos gatvėje.
Kol kas tik neaišku, kaip bus pačioje Romoje.
„Gegužės pirmoji buvo darbininkų šventė. Šiandien darbininkų gerokai sumažėjo. Todėl kažkada gyvavęs darbo šventės kultūrinis mitas, galima sakyti, yra subliūškęs“, – teigė G.Sapelli.
Karingosios italų profesinės sąjungos, žinoma, nesutinka su šiuo nusiteikimu dirbti.
„Be abejo, ekonominė krizė verčia pažvelgti į tradicijas kitokiu žvilgsniu. Bet ne viską galima pateisinti vartojimo skatinimu“, – tvirtino galingiausios šalies profsąjungos CGIL atstovai.
Gegužės 1-oji: faktai
Darbininkų šventės ištakos – Čikagos policijos ataka 1886 metų gegužės pradžioje prieš darbininkų demonstrantus. Tuomet žuvo 8 žmonės.
1889 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame II socialistų internacionalo kongrese nuspręsta įteisinti pasaulinę darbo žmonių kovos dieną.
Tačiau kai kurios valstybės Tarptautinę darbo dieną švenčia pirmąjį rugsėjo pirmadienį. Tarp jų – JAV, Kanada, Bermudos.
Per tradicinį gegužės pirmosios koncertą Romoje, Šv.Jono aikštėje, paprastai susirenka milijonas žiūrovų.