“Turime visko, ko reikia”, - sako moteris, išsiskleidusi gėlėtą skėtį ir sėdinti ant sudedamos kėdės. Gretimoje gatvėje gyvenanti pensininkė ponia Marija dažnai ateina palaikyti kryžiaus gynėjus: “Manęs čia nebuvo, kai norėjo išnešti kryžių. Tik vakare grįžau į Varšuvą. Labai lijo, o aš turiu 3 skėčius. Jei būčiau namie, atneščiau juos gynėjams. Dabar eisiu namo, ką nors paruošiu jiems valgyti.”
Paklausus vieno gynėjų, kas čia vyksta, šis atsako: “Kryžius lieka, mes laimėjome, o jūs pralaimėjote, todėl nešdinkitės iš čia” Ir pagrasina kumščiu.
Abipusis agresyvumas auga. Dalis jaunimo erzina ir stumdo besimeldžiančius, bando išplėšti iš jų transparantus. “Tokie simboliai turi būti pašalinti kuo toliau nuo valstybinių institucijų”, - sako jaunas vaikinas, prisistatantis Jaceku. Jis čia atėjo tiesiai iš vakarėlio: “Šituos nenormaliuosius reikia iš čia išvaikyti jėga.”
Pensininkė Barbara, prie kryžiaus ateina kas vakarą. Dažnai pasilieka iki ryto: “Kažkas turi saugoti kryžių, priešingu atveju, jį tyliai naktį išneštų. Negalime to leisti. Čia gyveno prezidentas Lechas Kaczynskis. Dėl to kryžius čia turi likti.”
Waldemaras Januszewskis su 12-mete dukra atvažiavo iš Bialogardo: “Buvau čia, kai kryžius buvo statomas. Padėjau jį nešti. Tada lenkai buvo susitelkę. Tai buvo gražios akimirkos, o kryžius jas įprasmino. Tai mūsų tautos simbolis ir dalis tapatumo. Buvo su mumis sunkiais momentais per karus ir valstybės padalijimus. Net komunistams nepavyko jo sunaikinti.”
Waldemaro dukra su ašaromis akyse: “Norime pagerbti žuvusius Smolensko katastrofoje. Tai mums labai svarbu.“
Kiti kryžiaus gynėjai tikina, kad yra pasirengę sutikti su kryžiaus perkėlimu, bet pirmiausia turi pamatyti paminklą arbą memorialinę lentą, kuri jį pakeis. “Valdžios pažadais netikime”, - sako 30-metis Michalas.
“Lenkija nėra religinė valstybė. Kryžius į bažnyčias!” – atkerta jam studentas Danielius.
“Daugelis besikabinėjančių visiškai girti, – sako kryžiaus gynėjas Michalas Sierminskis. Jis tikina, kad pradžioje bandė diskutuoti su priešininkais. – Bet tai beprasmiška, net manęs neklauso. Ateina tam, kad iš mūsų pasišaipytų ir pasirodytų, kokie jie protingi.”
M.Sierminskis priekaištauja miesto sargybai, kuri nereaguoja į neblaivių ir agresyvių jaunų žmonių elgesį. Žmonės bando įtikinti policijos pareigūnus imtis veiksmų. Tačiau policininkai sako, kad yra ginkluoti, o pagal taisykles su ginklu į minią jiems eiti draudžiama. Todėl pataria kreiptis į miesto sargybos pareigūnus, kurie nėra ginkluoti.
Ponia Marija girtų jaunuolių nebijo: “Jie į mane kreipiasi „Močiute, tu fanatikė“. O aš į tai: „Kokia aš fanatikė”, sakau jiems, kad nesikeiktų, nekalbėtų blogai apie žuvusį prezidentą, kurio asmeniškai nepažinojo. Žodis po žodžio, žiūrėk, kai kurie net sugeba atsiprašyti.”
Apie antrą nakties žmonių mažėja. Dar tik ponas Jerzis diskutuoja su ekonomikos studentu, kurį juokina besimeldžiantys. Diskutuoja apie katastrofą, Pilietinę platformą, rinkimus.
Atsisveikindamas jaunas žmogus meta: „Nesutinku su jumis, bet gerbiu“.
“Man apmaudu, kad žiniasklaida juokiasi, jog kryžiaus gynėjai - paprasti žmonės. Na ir kas? Dalyvavau pirmuose „Solidarumo“ streikuose. Ten irgi buvo paprasti žmonės, kartais dėl kai kurių buvo gėda, – sako ponas Jerzis. – Blogiausia, kad valstybė nuvylė - ir ten prie Smolensko, ir čia prie Prezidentūros. Kai valstybė sako, kad pasiims kryžių, tai privalo pasiimti. O žmonės turi teisę kryžių ginti.”
Bet savo pavardės Jerzis pasakyti nenori: “Sūnus turi visai kitokias pažiūras. Nenoriu namie skandalo.”
Ščecino universiteto sociologą Maciejų Kowalewskį nestebina naktinės demonstracijos prie kryžiaus: “Daugeliui žmonių dabar Varšuvos centras būtent čia. Gynėjams saugoti kryžių atrodo akivaizdi būtinybė. Taip jie realizuoja savo poreikį priklausyti tam tikrai grupei, pademonstruoti savo kitoniškumą ar net atskirtį. Jie mobilizuojasi gindami tam tikrą pasaulio viziją, reikalaujančia pasiaukojimo. Žiopliai gi nori dalyvauti istorijos kūrime, būti liudininkais įvykių, kurie bus ilgai prisiminami.”