Praėjus porai metų po karinio konflikto su Rusija, Gruzijos gyventojai demonstruoja optimizmą ir ryžtą. Tačiau kalbėdami apie dar nesenus įvykius ne vienas sunkiai tramdo ašaras.
„Tai buvo siaubinga, visi bijojo. Mes buvome Tbilisyje, bijojome, kad rusai ateis ir okupuos mūsų miestą, - 2008 metų rugpjūčio įvykius prisiminė 27 metų gruzinė Diana, kurios šeima dar per 1991-1992 metų karą pabėgo iš Abchazijos. - Kai kurie bandė išvykti į užsienį ar kitą Gruzijos regioną, bet mes nevykome, nes tai neturi prasmės. Kai jau esi pabėgėlis, nenori taip pasielgti antrąkart. Labai sunku pradėti gyvenimą iš naujo. Tikiuosi, kad ateityje grįšiu į Abchaziją. Bet kartu ir abejoju, kad taip įvyks“.
Nors ir neįvyko tai, ko Diana prieš porą metų bijojo labiausiai, jauna moteris tikina vis dar nerimaujanti, kad įsiplieks kitas karinis konfliktas.
„Mes vis dar bijome rusų. Jaučiuosi šiek tiek saugesnė, bet ne visiškai“, - sakė gruzinė.
Tačiau vienu didžiausių šių dienų rūpesčių ji įvardino ne saugumą, o šalyje vyraujantį nedarbą. Dėl šios priežasties viešbučių vadybos studijas baigusi mergina svarsto galimybę išvykti pagyventi svetur – padirbėti ar studijuoti.
„Mūsų penkių asmenų šeimoje šiuo metu dirba tik mano brolis. Čia gyvenant labai sunku užsidirbti būstui, taip yra ir su mūsų šeima“, - pasiskundė Diana.
Kaimynų karas nesukiršino
„Lietuviai – mūsų draugai. Perduokite visiems linkėjimus. Žinote, pas mus viskas gerai. O būna, prirašo visko.
Blogai tiems žmonėms, kurie nori iš karto turėti daug – nieko nedirbti, bet turėti. Tačiau turi būti pereinamasis laikotarpis“, - nuotaikingai pokalbį pradėjo Batumyje jau daugybę metų su su-tuoktiniu gruzinu gyvenanti vidutinio amžiaus ukrainietė, nepasakiusi savo vardo.
Pedagogės specialybę turinti, tačiau gamykloje dirbanti moteris nedelsdama į pokalbį pakvietė ir netoliese vaikštinėjusias dvi savo kaimynes – rusę bei azerbaidžanietę.
„Kai prieš porą metų vyko karas, virš galvų skraidė lėktuvai, visos kartu sėdėjome, bijojome, duona dalinomės. Kodėl mums pyktis? Pažįstu nemažai rusų, jie puikūs žmonės“, - pasakojo moteris. Jos kaimynės taip pat tikino, kad tarp paprastų žmonių įtampos per 2008 metų karinį konfliktą ir po jo nebuvo.
„Neengia čia rusų“, - ranka numojo taip pat už gruzino ištekėjusi rusė.
Tiesa, prakalbus apie nuo Gruzijos atskilusias Abchaziją ir Pietų Osetiją, moterų veidai trumpam apniuko.
„Žinai, o jeigu tu mane įsileistum gyventi į savo namus, o po dešimties metų aš tau pasakyčiau – dabar tu išsikraustyk iš savo namų“, - taip susiklosčiusią situaciją apibūdino minėta ukrainietė.
Data nereikšminga?
Tbilisyje gyvenantis 31 metų ekonomistas Mamuka taip pat negali įsivaizduoti Gruzijos be Abchazijos ir Pietų Osetijos. „Gruziją ateityje matau susivienijusią. Dievas mums padės. Žinau, kad Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojai to irgi vis labiau nori. Dėl sunkios situacijos abchazai bėga iš Abchazijos“, - pasakojo Tbilisyje gyvenančių draugų osetinų ir abchazų turintis vyras.
Mamuka užsiminė ir apie finansinę Abchazijos svarbą šiuo metu ekonominės krizės varginamai Gruzijai - per sezoną į regioną atvyksta daugiau nei pusė milijono turistų.
Tačiau prieš porą metų įsiplieskusio karinio konflikto datos ekonomistas, regis, nebuvo linkęs itin sureikšminti: „Karas Gruzijoje vyko jau seniai“.
Nori sutarti su kaimynais
Tuo tarpu 23 metų gruzinė Tamar prisimindama 2008-ųjų rugpjūtį, regis, sunkiai tramdė ašaras. „Prisimenu, kad apie prasidėjusį karą sužinojau šiek tiek vėliau nei kiti. Aš buvau kaime, esančiame rytinėje Gruzijos dalyje, su mama ir draugais. Staiga kaimynė pasakė: „Ar jūs negirdėjote naujienų? Prasidėjo karas“. Tai buvo pribloškianti žinia. Neįmanoma įsivaizduoti, kad tokia didelė šalis stoja prieš tavo mažą šalį.
Tuomet man paskambino keli draugai vaikinai ir pasakė: „Mes einame į karą, nes mūsų šaliai ir draugams, kurie ten eina, reikia pagalbos“. Tokiu metu tu nieko negali padaryti, būna labai blogai. Linkiu, kad niekada to nepatirtum. Karas – baisiausias dalykas“, - prisiminimais dalijosi Tamar.
Ji pasidžiaugė bent jau tuo, kad konfliktas nepasiglemžė jos artimųjų ir draugų gyvybių. „Iš tiesų aš nieko per karą nepraradau. Bet kai kuriems žmonėms tai tapo tikru košmaru. Į karą ėję mano pažįstamieji labai dramatiškai visa tai prisimena. Pavyzdžiui, prisimena, jų akyse buvo nušautas draugas, o jie stovėjo šalia ir nieko negalėjo padaryti“, - pasakojo gruzinė.
Ji pabrėžė bene labiausiai pastaruoju metu trokštanti gerų Gruzijos santykių su kaimynais.