Dabar netgi rimtieji švedai į savo parlamentą išrinko grupę vadinamųjų vieno klausimo politikų, šaukiančių apie tariamą tautinės tapatybės praradimą bei pykstančių apie imigrantus ir kitus pašaliečius, kurie neva kelia grėsmę jų švediškumui.
Taip į Europą ateina nauja politika. Prieš dešimtmetį ekstremistinė politika reiškėsi tik pakraščiuose ir gatvių protestuose. Dabar ji grįžo kaip parlamentinė jėga ir ima keisti kitų partijų veiksmus bei kalbas. Dvinarės politikos – su krikščionių demokratų dešine ir socialdemokratų kaire bei nedideliu tarpeliu klasikinio liberalizmo partijoms – laikai pasibaigė.
Didžiausias pasaulio demokratinis regionas, kuriame Europos Taryba vienija 46 tautines valstybes, gimdo išcentrinę politiką, kurioje tapatybė pakeičia klasinę vienybę. Jokia viena partija ar kitas politinis darinys negali kontroliuoti valstybės ir valdyti daugumos rinkėjų suteikto mandato pagrindu. Netgi britams prireikė koalicijos, kad surinktų daugumą Bendruomenių Rūmuose. Belgija ir Olandija nesuformavo vyriausybių net praėjus keliems mėnesiams po aiškių rezultatų neatnešusių rinkimų.
Pokario Europa turėjo vieną didelį priešą ir vieną didelį draugą, kurie suteikė vieningą politinį tikslą, net jei didžiosios partijos ir ginčijosi dėl prioritetų.
Socialdemokratai ir krikščionys demokratai vieningai laikėsi prieš sovietizmą ir marionetines Maskvos kairiąsias partijas. JAV prisijungė prie nuosaikių dešiniųjų bei kairiųjų, kad sukurtų NATO, paremtų nacionalizmą malšinti turinčios Europos Sąjungos kūrimą ir pastumtų europiečius toliau nuo protekcionistinės ekonominės politikos bei arčiau laisvos prekybos ir konkurencingų rinkų.
Dabar Europai negrasina vienas bendras priešas, net nepaisant uolių islamofobiškų dešiniųjų pastangų pavaizduoti musulmonus kaip svetimą grobikišką jėgą, su kuria reikia kovoti ir sulaikyti. Įkvėpimo nebesuteikia ir JAV. Prezidentai George'as W.Bushas ir Barackas Obama užsikasę savo karuose Irake bei Afganistane, nuo kurių dauguma europiečių atšoka atatupsti.
Dėl ekonomikos nuosmukio ir bankininkystės krizės jie kaltina nekontroliuojamas amerikiečių rinkas. Netgi naujosios britų konservatorių vyriausybės verslo ministras Vince'as Cable'as savo partijos suvažiavime Liverpulyje turėjo išklausyti priekaištus apie kapitalizmo blogį ir „drumzliną“ verslo pasaulį.
Be bendro priešo ir sutarimo dėl transatlantinės sąjungos svarbos Europos politika prarado stabilumą. Gesellschaft (visuomenės) politiką keičia Gemeinschaft (bendruomenės) politika. Visoje Europoje kuriasi naujos aršių šalininkų bendruomenės. Į naujas politines bendruomenes buriasi tie, kurie savo nacionalines bėdas sieja su imigrantais arba branduoline energija, arba ES, arba musulmonais, arba žydais, arba rinkos ekonomika, arba JAV.
Visa tai kenkia visuomenei. Kad būtų galima jai atstovauti, reikalingi kompromisai ir prioritetų pasirinkimas. Stipriausias impulsas, vedantis naująją tapatybės politiką Europoje, yra atmesti, sušukti „Ne!“
Švedija dabar turės gyventi savo Riksdage turėdama 20 bjaurios nacionalistinės partijos, Švedijos demokratų, deputatų.
Nepaisant gražaus vardo, Švedijos demokratai pasisako prieš imigrantus ir prieš musulmonus bei siūlo autoritariškus metodus šalyje gilėjančiai socialinei krizei spręsti. Ketverius metus valdžioje išsilaikius Fredriko Reinfeldto vadovaujamai centro dešiniųjų koalicijai, nedarbo lygis Švedijoje siekia 9 procentus. Tačiau nedarbas nebūtinai reiškia švytuoklės pakrypimą į kairę. Švedijos socialdemokratai tesurinko 30 proc. balsų – mažiausiai per šimtmetį – ir pirmą kartą pralaimėjo antrus rinkimus iš eilės.
Švedų socialdemokratų padėtis puikiai iliustruoja visą Europos kairę ištikusią netvarką. Partijos lyderiai ėmė kalbėtis patys su savimi ir įtikėjo savo retorika, kai tuo tarpu rinkėjai ja tikėjo vis mažiau.
Tradiciškai partija pasisakydavo prieš komunizmą ir už verslą, bet pastaruoju metu, vadovaujami Monos Sahlin – aštuntojo dešimtmečio feminizmo ir kairiųjų politikos užaugintos politikės – pasislinko į amorfišką kairę. Socialdemokratai susivienijo su ultrakairiąja partija bei žaliaisiais ir paskelbė tokią rinkimų programą, kurioje žadėjo didesnius mokesčius ir didesnes valstybės išlaidas. Tokią programą rinkėjai vieningai atmetė.
Viduriniajam sluoksniui patrauklesnis pasirodė mokesčių mažinimas, kurį siūlė centro dešinieji politikai. Daugelis mažėjančios darbininkų klasės atstovų pasirinko naujuosius Švedijos demokratus, atstovaujančius kraštutinei dešinei.
Centristinių valdančiųjų partijų nuosmukį greitina ir Europos šalių rinkimų sistemos, paremtos XIX amžiaus proporcinio atstovavimo filosofija. Tokia sistema leidžia net ir mažoms partijoms laimėti vietų parlamente. Tai neleidžia atsirasti jokiai vientisai vadovaujančiai jėgai. Kiekvienas judėjimas ar grupė gali sukurti savo partiją.
Pastaruoju metu vykę rinkimai – galiojant kuriam nors iš proporcinio atstovavimo sistemos variantų – į nacionalinius parlamentus atvedė nacionalistines ir prieš imigrantus pasisakančias partijas. Kai kurios iš jų – pavyzdžiui, save „judėjimu už geresnę Vengriją“ vadinanti „Jobbik“ partija – kartu yra ryškiai antisemitinė. Nacionalistinė Rytų Europos dešinė nori sumenkinti holokaustą, lygindama komunizmo nusikaltimus su pramoniniu žydų naikinimu nacių stovyklose.
Rinkėjų paramos kraštutiniams dešiniesiems nebegalima laikyti marginaliu ir tik tam tikroms šalims būdingu reiškiniu. Didžiausias pasaulio demokratinis regionas dabar tampa radikalios dešiniųjų politikos lopšiu.
Jų rezultatai pastaruoju metu vykusiuose rinkimuose tokie: 11,9 proc. Prancūzijoje (Nacionalinis frontas), 8,3 proc. Italijoje (Šiaurės lyga), 15,5 proc. Nyderlanduose (Geerto Wilderso Nyderlandųs laisvės partija), 28,9 proc. Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partija), 16,7 proc. Vengrijoje (Jobbik), 22,9 proc. Norvegijoje (Progreso partija).
Stiprios ultradešiniosios partijos veikia ir Belgijoje, Latvijoje, Slovakijoje bei Slovėnijoje. Dauguma jų didesnio elektorato dėmesio sulaukė tik po 2000-ųjų arba išvis neegzistavo prieš dešimtmetį. Visais paminėtais atvejais jos surinko 5-15 proc. daugiau balsų nei iki šiol. Toks rinkėjų palankumas gerokai susilpnino tradicinių partijų mandatą valdyti šalį ir sumenkino jų pasitikėjimą savimi. Vietų parlamente atidavimas ekstremistams žymi didžiausią poslinkį Europos politikoje nuo pat komunizmo žlugimo.
Šią naują politiką sunku izoliuoti. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, ieškodamas populistinio užtaiso savo mažėjančiam populiarumui, pradėjo piktos kritikos ir priverstinės deportacijos kampaniją prieš romų tautinę mažumą.
Šiurkšti jo politika šokiravo netgi daugumą N.Sarkozy rėmėjų. ES komisarė iš Liuksenburgo, Viviane Reding, N.Sarkozy pradėtą romų deportaciją palygino su žydų padėtimi Antrojo pasaulinio karo metais – ir taip vos nepavadino prezidento naciu, sulaukdama atitinkamai pikto atsakymo iš Prancūzijos vadovo. Tačiau nėra abejonės, kad toks reginys – kai centristas N.Sarkozy imasi kraštutinės politikos – pranašauja daugiau panašių pavyzdžių.
Vokietijos socialdemokratai, tradicinė centro kairioji partija, išnaudoja tas pačias baimes, kaltindami kanclerę Angelą Merkel nesugebėjus paspartinti privalomos imigrantų integracijos. Netgi naujoji britų koalicinė vyriausybė, nepasižyminti nei rasizmu, nei ekstremizmu, žvėriškai apribojo į šalį įleidžiamų užsieniečių skaičių. Nepaisant tokiu tiesmuku protekcionizmu pasipiktinusių darbdavių, Davidas Cameronas turi numesti mėsos gabalą rinkėjams, kurie pernai į Europos Parlamentą išrinko du kraštutinės dešiniosios Nacionalinės partijos politikus.
Valdančiųjų partijų nuosmukis kelia grėsmę visam Europos projektui. ES elitas Briuselyje, dešimtmetį pešęsis ir ginčijęsis dėl jos konstitucijos, neturi kaip atsakyti į lėtą nacionalinių politinių partijų irimą. Vieningos Europos kūrimo projektui reikalingos nacionalinės partijos, galinčios užsitikrinti daugumos paramą ir deleguoti didesnę galią ES elitui, kuris pats dar neužsitarnavo didelės pagarbos.
Nuo pasaulio atitrūkę ir vidinėmis kovomis užsiėmę Briuselio valdantieji dabar vadovauja silpnai regioninei ekonomikai su 23 mln. ES bedarbių ir neturi jokios kovos strategijos. Nė vienas komisaras, kad ir koks nekompetentingas jis būtų, nėra praradęs savo posto. Europa dabar turi tris prezidentus – po vieną savo Komisijai, Tarybai ir Parlamentui – bet nė vieno lyderio.
ES vadovavimo vakuumas suteikia dar vieną lengvą šansą kraštutiniams dešiniesiems, kurie meistriškai išnaudoja ekonominės krizės sukeltą nepasitenkinimą. Septintajame dešimtmetyje, kai Europos ekonomika sparčiai augo, darbininkai iš užsienio buvo laikomi nacionalinės ekonomikos vertės kūrėjais, o dabar juos vadina darbo vietų grobikais. Dėl svetimšalių antplūdžio kaltinamos ES atvertos sienos. Dešinieji imasi atakuoti. Tuo tarpu tokios regioninės bendruomenės kaip katalonai, flamandai ar škotų nacionalistai nebenori likti Ispanijoje, Belgijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Svajonė, kad bendras europietiškas ekonominis ir socialinis liberalizmas išstums senosios nacionalistinės politikos liekanas, kol kas nesipildo.
Rinkėjai, atsisukę į bendruomenę ir tapatybės klausimus, formuoja naują politiką Europoje. Tie, kurie mano, kad naujoji populistinė dešinė grąžina politiką į fašistinius prieškario laikus, perdeda. Europos demokratija išlieka stipri, galbūt pernelyg stipri, nes politinės partijos skaldosi, o vienas kitam prieštaraujančių balsų triukšmas stiprėja.
„Eurabijos“ mitas – apie tai, kad Europą užims musulmonai – taip pat tėra tik mitas. Dauguma iš 20 mln. Europoje gyvenančių musulmonų siekia įsilieti į europietišką viduriniosios klasės gyvenimo būdą ir nors jų skaičius auga, nė vienoje šalyje jie negrasina tapti kuo nors daugiau nei nedidele mažumos bendruomene. Iš tiesų Europai reikia savimi pasitikinčių vadovų, kurie galėtų galėtų suvienyti atskylančias bendruomenes viena vizija, kuri leistų pasakyti šį tą daugiau nei „ne“.