Trečiadienį centrinėse Belgijos sostinės gatvėse galėjo susidaryti įspūdis, kad prasidėjo pasaulinė revoliucija – taip stipriai lėtoką ir mieguistą Briuselio ritmą sutrikdė protestuotojų iš visos Europos lavina. Kurį laiką atrodė, kad ryškiaspalviai rūbai, balionai, muzika, plakatai, skanduotės, fejerverkų pliūpsniai ir sraigtasparnių birbimas niekada nesibaigs.
Prieš Europos Sąjungos griežto taupymo politiką rengto protesto organizatoriams pavyko suburti apie 70 000 dalyvių – kiek mažiau nei planuotus 100 000, bet vis dėlto įspūdingą skaičių.
Teigiama, kad norinčių dalyvauti buvo gerokai daugiau, tačiau jie negalėjo laiku patekti į sostinę dėl transporto trikdžių, automobilių kamščių ir vos dieną anksčiau sutrikusio Briuselio centrinio oro uosto darbo – jame vyko dispečerių streikas.
Paradoksalu, tačiau būtent dėl šio streiko svarbiausioje Europos demonstracijoje nedalyvavo įtakingas profesinės sąjungos lyderis Davidas Beggas: jo skrydis į Briuselį paprasčiausiai buvo atšauktas.
Protesto akcijos dalyvių žygio trajektorija buvo simbolinė. Susibūrę apšiurusiame Midi traukinių stoties rajone - darbininkų ir ˛emesniųjų visuomenės sluoksnių kvartale, jie patraukė Europos Sąjungos administracinių pastatų link - prie Europos Komisijos būstinės. Pakeliui minia kirto centrines miesto gatves – Rue de la Loi ir turistų pamėgtą prašmatnią Avenue Louise.
Elegantiška turistų pamėgta parduotuvių gatvė trečiadienį buvo tuščia. Dailiai apsirengusios “Max Mara” ir “Francis Ferent” pardavėjos stoviniavo lauke prie parduotuvių įėjimų ir stebėjo valandų valandas protestuotojų srautą.
“Mes negalime prisijungti, nes pas mus daug kas serga, nėra kam dirbti, - į klausimą, kodėl neprisijungia prie protestuotojų, atsakė Briuselyje gyvenanti italė Ariela. - Bet esame su jais. Tos griežtos taupymo programos - veidmainystė. Kiek galima spausti paprastą žmogų? Ne paprasti žmonės sukūrė šią krizę, tai kodėl jie turi daugiausia mokėti už kitų padarytas klaidas?”
Tokias mintis pakartojo ir netoliese bare prisėdę flamandiųkai kalbantys vyrukai. Ant jų mėlynų švarkų didelėmis raidėmis buvo užrašyta ACLVB – didžiausios Belgijos darbo sąjungos
akronimas: “Akcija – tik pradžia, nes žmonės vis labiau pyksta. ES vadovai planuoja ma˛inti mums algas ir pensijas, o patys nieko netaupo – gauna nenormalaus dydžio atlyginimus ir net išėjusiems į pensiją moka dešimtis tūkstančius eurų. Ar tai taupymas?”
Tokie pasisakymai neblogai atspindi daugelio protesto akcijos dalyvių mintis ir nuotaikas.
Akivaizdu, kad socialinis nepasitenkinimas įvairiose Europos valstybėse ne tik stiprėja, bet ir tam tikra prasme vienija europiečius. Tarkim, šalia Belgijos fabrikų darbininkų ir Vokietijos kalnakasių protestavo ir Rumunijos dujininkai, Lenkijos laivų statytojai ir net policininkai. Daugelis rytų ir vidurio europiečių daugiau kaip 20 valandų autobusais keliavo iki Briuselio, o dienos pabaigoje vėl traukė namo.
Tačiau nepaisant protesto masto, dalyvių įvairovės, sukelto triukšmo ir transporto nepatogumų, vargu ar akcijos organizatoriai gali pasidžiaugti konkrečiais pasiekimais. Jų ilgalaikių veiksmų galimybės taip pat yra labai ribotos. Akivaizdu, kad įvairių ES šalių protestuotojams nėra lengva koordinuoti reikalavimus, nes jie įpratę reikšti nepasitenkinimą savo vyriausybėms, o ne tokioms eiliniam ˛mogui sunkiai suprantamoms struktūroms kaip Europos Sąjungos administracija.
Tiesa ir tai, kad, be reikalavimų atsisakyti grie˛to taupymo, programos protestuotojai nepasiūlė kokių nors konkrečių ekonominės krizės įveikimo būdų. Dėl šių priežasčių trečiadienio “mažoji revoliucija” Briuselyje greičiausiai neturės jokios įtakos Europos Sąjungos vadovų sprendimams.
Kita vertus, šs simbolinis žngsnis parodė ne tik socialinio nepasitenkinimo Europoje stiprėjimą, bet ir Europos Sąjungos vadovų moralinio autoriteto smukimą. Vargu ar moralu rengti tokias programas nerodant jokių asmeninių taupymo iniciatyvų. Dar praėjusį mėnesį ES Komisijos atstovai pripa˛ino, kad net 17 buvusių eurokomisarų, tarp jų ir Lietuvos prezidente tapusi Dalia Grybauskaitė, gauna nuo 40 % iki 65 % buvusių atlyginimų dydžio išmokas, neva skirtas tam, kad palikę pareigas Briuselyje jie galėtų tinkamai “prisitaikyti prie gyvenimo”.
Tokios išmokos mokamos net tuoj pat naujas pelningas pareigas gavusiems pareigūnams. Kaip ir D.Grybauskaitė, neseniai vienu iš oro bendrovės “Raynair” vadovų tapęs buvęs ES komisaras Charlie’is McCreevy be daugiau nei pusės milijono eurų išmokos dar turi teisę net trejus metus gauti 11 500 eurų (apie 40 000 litų) “prisitaikymo” pašalpą. Ir tai tik vienas ES vadovų dosnumo savo struktūrų darbuotojams pavyzdys.
Akivaizdu, kad tokie ES vadovų taupymo politikos pavyzd˛iai vis stipriau kursto taupymo vajaus išvargintų europiečių nepasitenkinimą.