Iš po žemių Čilėje gelbėtojai ištraukė paskutinį kalnakasį (atnaujinta 8 val. 20 min., nuotraukos, video)

Iki šiol po kalnakasybos avarijos dar niekam taip ilgai nebuvo pavykę išgyventi po žeme.

Paskutinis išgelbėtasis buvo Luisas Urzua, pamainos viršininkas, kuris visą laiką rūpinosi, kad po žeme jo komanda liktų gyva. Būtent jo pastangomis vyrai neprarado vilties, kai pirmąsias 17 dienų nebuvo jokių signalų iš viršaus.

Kaip ir visi kiti išgelbėti darbininkai išlipęs iš kapsulės L.Urzua puolė į artimųjų glėbį. Jį pasveikino nuolat prie šachtos budėjęs Čilės prezidentas Sebastianas Pinera. Prezidentas sakė, kad išgelbėjimas jį sujaudino kaip ir kiekvieną čilietį. S.Pinera mano, kad Čilė šiandien yra kitokia negu buvo prieš 69 dienas - nelaimė ir viltis suvienijo šalį.

Visi kalnakasiai nugabenti į ligoninę. Keli turi problemų dėl dantų uždegimo, kai kuriems skauda akis.

Vienam vyrui medikai nustatė plaučių uždegimą, tačiau jo būklė nėra rimta.

Į paviršių sėkmingai iškelti ir 6 gelbėtojai, kurie padėjo vyrams gelmėse susidoroti su jauduliu prieš kelionę pas artimuosius. Kalnakasių laukė visa šalis. Po laimingos pabaigos Čilė šventė.

Šalies sveikatos ministras Jaime Manalichas teigė, kad kalnakasių būklė yra daug geresnė negu tikėtasi.

Vyrai įkalinti po žeme buvo rugpjūčio 5 dieną, kai užgriuvo į paviršių vedantys tuneliai.

22,5 valandos trukusi gelbėjimo operacija buvo užbaigta stebėtinai greitai ir be jokių incidentų. Paskutinį iš 33 šachtininkų iškeltą brigadininką pasitiko džiūgaujanti apie 2 tūkst. žmonių minia.

„Tegyvuoja Čilė!“ - skandavo jie, kai paviršiuje pasirodė gelbėjimo kapsulė ir L.Urzua, ant kurio šalmo tebešvietė prožektorius.

Gelbėtojai atidarė kapsulės duris ir apkabino vyrą, kuris anksčiau pareiškė paliksiantis požeminę slėptuvę tik saugiai evakavus visus kitus kalnakasius.

Gelbėtojai laikė iškėlę plakatą su užrašu ispanų kalba: „Misija baigta.“

L.Urzua šypsojosi, kai žmonės skandavo šūkius, braukė džiaugsmo ašaras ir mojavo raudonos, mėlynos ir baltos spalvos Čilės vėliavomis.

Ši kalnakasių grupė po avarijos išbuvo įstrigusi po žeme rekordinį laiką.

„Perduodu jums pamainą ir tikiuosi, kad taip niekada nebenutiks, - pareiškė Čilės vėliava apsisiautęs brigadininkas, glėbesčiuodamasis su susijaudinusiu šalies prezidentu Sebastianu Pinera. - Didžiuojuosi, kad esu čilietis“.

„Padarėme, ko laukė visas pasaulis, - pridūrė L.Urzua. - 70 dienų, per kurias mes taip sunkiai kovojome, nenuėjo veltui. Turėjome stiprybės, išlaikėme dvasią; norėjome kovoti, norėjome kovoti dėl savo šeimų, ir tai buvo didingiausia“.

Prezidentas jam atsakė: „Po viso šito nebesate tie patys ir ši šalis nebėra tokia pati. Jūs teikėte įkvėpimą. Eikit, apkabinkit savo žmoną ir dukrą“.

L.Urzuai stovint šalia, S.Pinera pradėjo giedoti Čilės nacionalinį himną, kurį iškart pasigavo minia.

Gelbėtojai pranoko visus išankstinius apskaičiavimus. Pareigūnai iš pradžių sakė, kad kalnakasiai gali būti išgelbėti tik per maždaug keturis mėnesius, tačiau ši drama baigėsi po 69 parų ir maždaug 8 valandų.

Išgręžus evakuacijos šulinį, planuota, kad žmonių iškėlimo operacija iš viso truks 36-48 valandas, tačiau pradėjus darbus, viskas vyko sparčiau, o visi kalnakasiai saugiai atidūrė paviršiuje per 22 valandas 37 minutes.

Florencio Avalosas tapo pirmuoju kalnakasiu, kuris 69 dienas praleidęs atkirstas nuo pasaulio Čilės kasykloje, 600 metrų po žeme, anksti trečiadienį ryte buvo iškeltas į paviršių. Vidurnaktį Lietuvos laiku žemės paviršių buvo pasiekę dvidešimt keturi kalnakasiai. Po to paviršių pasiekė sekė dar devyni.

Reportažą žiūrėkite čia.

Išlipusį iš gelbėjimo kapsulės besišypsantį pirmąjį kalnakasį - F.Avalosą - sutiko jo sūnūs, tarp jų - septynerių metų jaunėlis Bairo, žmona Pinera, tėvas, taip pat Čilės prezidentas Sebastianas Pinera, kuris jį tvirtai apkabino, ir gelbėtojai bei kolegos.

Bairo nuo susijaudinimo verkė, kaip ir pirmoji Čilės ponia Cecilia Morel. Po to 31 metų F.Avalosas buvo palydėtas į medicinos postą, kur jam bus atlikta pirminė apžiūra. Anot „Reuters“, F.Alvoso kelionė į viršų kapsulėje truko apie 16 minučių. 

31 metų F.Avalosą, kuris yra antrasis pagal rangą šios kalnakasių grupės vadovas, nuspręsta iškelti pirmąjį, nes jo sveikatos būklė buvo geriausia. Jis taip pat pasirodė esantis itin kuklus, nes apsiėmė filmuoti savo nelaimės draugus vaizdo kamera, kurią jiems nuleido gelbėtojai, kad vaizdo įrašuose jo nesimatytų.

S.Pinera vėliau aiškino, jog iš pradžių nebuvo planuota, kad F.Avaloso artimieji lauks kartu su gelbėtojais prie šulinio angos, tačiau mažasis Baironas išsireikalavo leisti jiems dalyvauti.

„Pasakiau Florencio, kad man retai yra tekę matyti, kad sūnus taip mylėtų savo tėvą“, - pridūrė Čilės prezidentas Sebastianas Pinera.

Antrasis iš kasyklos iškeltas Mario Sepulveda Espina, išlipęs iš kapsulės, džiaugsmingai apsikabino su žmona. Jo džiaugsmingi šauksmai pasigirdo dar kapsulei neiškilus į paviršių.

Tuomet jis apkabino prezidentą Sebastianą Pinerą, taip pat gelbėtojus, kuriems įteikė uolienos gabaliukų iš savo požeminio kalėjimo. Po to jis dar pašokinėjo, visiems demonstruodamas, kad išliko stiprus, gydytojai vyrą nuvedė į sveikatos patikrinimo punktą.

Trečias kalnakasys Juanas Illanesas pasirodė paviršiuje dar po valandos; vėliau buvo iškeltas vienintelis šioje grupėje buvęs Bolivijos pilietis Carlosas Mamani.

C.Mamani pasitiko jo žmona Veronica, kuri jį glėbesčiuodama ir bučiuodama numušė baltą kalnakasio šalmą. Šalia stovintis Čilės prezidentas ir pirmoji šalies ponia laikė Bolivijos vėliavėles. C.Mamani taip pat išdidžiai pademonstravo Čilės vėliavos atvaizdą ant savo marškinėlių ir sušuko „Ačiū, Čile“, o gelbėtojai jam plekšnojo per pečius.

Penktasis iš šachtos ištrauktas 19-metis Jimmy Sanchezas.

Šeštasis iš kalnakasių, kurie jau iškelti į žemės paviršių, yra 30-metis Osmanas Araya, septintas - Jose Ojeda. Aštuntasis į žemės paviršių buvo iškeltas Claudio Yanezas, devintas - Mario Gomezas, kuris iš karto puolė į žmonos glėbį, o paskui parkrito ant kelių ir ėmė melstis. Jis buvo labiausiai patyręs įstrigusiųjų po žeme grupėje; pirmą kartą į šachtą jis nusileido būdamas 12 metų. M.Gomezas kenčia nuo silikozės - kalnakasiams būdingos plaučių ligos. Jis gydomas antibiotikais ir vaistais nuo bronchų uždegimo.

Dešimtasis dienos šviesą išvydęs Alexas Vega taip pat nenorėjo paleisti iš glėbio žmonos, demonstravo puikią nuotaiką ir net paguldytas ant gulto kėlė rankas į viršų. Vienuoliktas buvo ištrauktas Jorge Galleguillos, dvyliktas - Edisonas Pena. Pastarasis buvo gavęs "bėgiko" pravardę, nes kasdien nubėgdavo po penkis kilometrus, kad palaikytų sportinę formą. Tryliktas iškeltas Carlosas Barriosas.

„Sveiki sugrįžę į gyvenimą“, - pasveikino S.Pinera 56 metų J.Galleguillosą. „Ačiū, kad patikėjote, kad mes likome gyvi“, - atsakė jam J.Galleguillosas. Keturioliktas ištrauktas Victoras Zamora nėra kalnakasys, o vairuotojas, kuris į žemės gelmes buvo nusileidęs pataisyti sugedusio prietaiso.

Penkioliktas kapsulėje iškilo Victoras Segovia, šešioliktas - Danielis Herrera, septynioliktas - Omaras Reygadasas, aštuonioliktas - Estebanas Rojasas, devynioliktas - Pablo Rojasas, dvidešimtas - Dario Segovia, dvidešimt pirmas - Yonni Barriosas, dvidešimt antras - Samuelis Avalosas, dvidešimt trečias - Carlosas Bugueno, dvidešimt ketvirtas - Jose Henriquezas.

Iškelti vieną kalnakasį iš pradžių truko apie valandą, vėliau šis laikas sutrumpėjo iki keturiasdešimt minučių ar net mažiau. Po žeme įstrigę vyrai buvo keliami pagal sudarytą sąrašą: pirmiausia - stiprieji, vėliau - silpnieji.

Paskutinis tarsi nelaimės ištikto laivo kapitonas, Čilės prezidento žodžiais tariant, šachtą paliks pamainos viršininkas 54 metų Louisas Ursua, kuris laikomas šachtininkų lyderiu. Būtent jis ilgiausiai išbus po žeme, kas tikriausiai bus užfiksuota Guinnesso rekordų knygoje. Jo kaip lyderio ir organizatoriaus savybes, ypač atsiskleidusias kritinėmis aplinkybėmis avarinėje šachtoje, deramai įvertino NASA ekspertai, kurie konsultavo čiliečius išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis metodikos klausimais.

Kalnakasių gyvybę palaikė slėptuvėje sukauptos atsargos, kurių pagal apskaičiavimus turėjo pakakti tik dviem paroms. Gelbėtojai galiausiai juos rado, išgręžę siaurą gręžinį, kuriuo buvo nuleista daugiau maisto. 

Gydytojai gali pakeisti gelbėjimo tvarką, atsižvelgdami į pirminio kalnakasių sveikatos patikrinimo rezultatus. Pirmieji keliami stipriausi, kurie galėtų susidoroti su bet kokiomis kliūtimis, jeigu jų iškiltų, ir papasakotų savo draugams, ko galima tikėtis. Vėliau bus gelbėjami silpniausi ir dešimt ligonių, kenčiančių nuo diabeto, skaudamų dantų, padidėjusio kraujospūdžio ir kvėpavimo takų bei odos infekcijų, išsivysčiusių dėl didelės drėgmės po žeme. 

 Kapsulė, kuria kalnakasiai iškeliami į žemės paviršių, vos platesnė nei žmogaus pečiai. Jos greitis - apie 1 metrą per sekundę.

Kalnakasiai buvo įspėti, kad iškelti į paviršių būtų užsimerkę, jiems įduodami tamsūs akiniai.

  Vos iškelti iš kasyklos vyrai iškart pateka į pripučiamą tunelį, kokie dažnai naudojami per sporto varžybas. Iš tunelio – į lauko ligoninę, tuomet – pas artimuosius. O po susitikimo su šeimos nariais šachtininkai nuskraidinami į ligoninę atidžiau apžiūrėti.

Kalnakasiai bus atidžiai stebimi visą laiką, kai jie bus diržais pririšti kapsulės viduje. JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) jiems atsiuntė specialaus kaloringo skysto maisto, kad kalnakasių nesupykintų, kai kapsulė 10-12 kartų apsisuks aplink savo ašį, kildama vingiuotu 63,5 centimetro skersmens šuliniu.

Kapsulėje įtaisyta vaizdo kamera stebima, ar gelbėjamo vyro neapėmė panika. Lopšyje įtaisyta deguonies kaukė ir pasikalbėjimo įrenginys.

Keliamų vyrų širdies ritmas, odos temperatūra ir kvėpavimo dažnis nuolat matuojami prie pilvo pritaisytais matuokliais. Kad kraujotaka nesutriktų dėl greito kilimo, jie išgėrė aspirino ir dėvi aptemptas kojines.

Kalnakasiai taip pat apsirengia megztiniais, nes po žeme laikosi apie 32 laipsnių temperatūra, o paviršiuje naktį temperatūra nukrenta beveik iki nulio laipsnių Celsijaus.

Medikai sako, kad kai kurių kalnakasių psichologinė būklė itin prasta, todėl jiems gali ilgai tekti kovoti su stresu.

Gelbėjimo operacijos koordinatorius Andre Sougarettas sakė naujienų agentūrai AP, kad blogiausia, kas gali nutikti - jeigu nukristų akmuo, galintis užblokuoti kapsulę šulinyje.

Gelbėtojai taip pat nerimavo dėl galimų panikos priepuolių.

Kalnakasiams nebuvo duota raminamųjų vaistų, kad jie galėtų blaiviai veikti, jeigu įvyktų koks nors incidentas. Jeigu kurį nors kalnakasį prireiktų greičiau ištraukti, kapsulės kėlimo greitis gali būti padidintas iki trijų metrų per sekundę.

Prie San Chosė vario ir aukso kasyklos dabar susirinkę keli šimtai žurnalistų iš viso pasaulio.

Tačiau pareigūnai jau anksčiau perspėjo, kad pernelyg didelis dėmesys šachtininkams gali pakenkti. Todėl jie atkirto žiniasklaidos atstovus nuo pagrindinės veiksmo vietos – gelbėjimo gręžinio.

Ties gręžiniu buvo pastatytas didelis užtvaras, blokuojantis vaizdą operatoriams ir fotografams. Žiniasklaidos darbo zona įkurta 300 metrų nuo gręžinio.

Turtai gali pakenkti

Neabejojama, kad 33 kalnakasiai, Čilėje vadinami „Los 33”, turėtų gerokai praturtėti – ir iš kompensacijų, ir iš honorarų.

Be to, anot psichologo Clauso Behno, „pinigų bus daug, bet tik laikinai”.

Pasirūpinti kalnakasių turtais užsimojo šalies vyriausybė. Ji jau anksčiau pareikalavo, kad kiekvienas šachtininkas įvardytų asmenį, kuris gautų jo mėnesinę algą.

Pagalvota ir apie tai, kaip buvę požemio kaliniai atgaus jėgas ir pramogaus.

„Los 33” pakviesti gyvai stebėti futbolo klubų „Real” ir „Manchester United” rungtynių Madride ir ir Mančesteryje. Be to, tikrą pragarą iškentusiems darbininkams jau pažadėtos savaitę truksiančios atostogos vienoje Graikijos salų.