„Yra viena svarbi šio konflikto priežastis: lietuviškas nacionalizmas ir antilenkiškumas, kuris ne tik nemažėja, bet netikėtai užbrėžia vis platesnius ratus. Jis stiprėja tada, kai Lietuva, būdama ES ir NATO narė, turėtų jaustis saugi kaip niekada. Saugi – tai Varšuvoje skamba itin egzotiškai - nuo Lenkijos dominavimo pakartojimo. Tuo metu iškiliausias pokomunistinės kairiosios partijos politikas rėžia Lietuvos lenkams: “Jei nenorite integruotis, važiuokit į Lenkiją”, - rašo J.Haszczynskis.
Pasak jo, dar vieną ribą peržengė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, pamokydama Lenkijos ambasadorių Vilniuje ir net ambasadorių Latvijoje, ką jiems galima interviu sakyti, o ko Lietuvos tema kalbėti negalima. Lietuvos užsienio reikalų ministerija, seniai žinomų lenkų Lietuvoje problemų išvardijimą palaikė neteisingos informacijos skleidimu. Problemų, kurių neišspręsta nepaisant Lietuvos prezidentų, Seimo pirmininkų, premjerų, ministrų, Seimo narių pažadų, kartais net deklaruojamų lenkų kalba, ir broliško pakilimo atmosferoje.
Anot dienraščio komentatoriaus, Lenkija stengėsi, gal ir netobulai, bet spręsti lietuvių, gyvenančių Lenkijoje, problemas. Lietuviški gatvių pavadinimai ir lietuviškų pavardžių rašymas Lenkijoje galimas, įkurtas Seinų pavietas, kad lietuviai galėtų sudaryti jame didesnę dalį gyventojų: „Baisu pagalvoti, kas gali būti toliau. Nepadeda nei Lenkijos pusės širdies atvėrimas, nei priešingai – demonstravimas, kad Lietuva negali tikėtis mūsų paramos svarbiuose jai projektuose.“
Savo komentarą autorius baigia tokiais žodžiais: Rytų politikoje, saugumo ir energetikos politikoje beveik viskas turėtų vienyti Lenkiją ir Lietuvą. Bet kaip apie tai kalbėti, kai trūksta pasitikėjimo? Ar šį liūdną spektaklį gali nutraukti tik bendras pavojus? Nes dalyvavimas ES (kol kas) nepadėjo.