Prie šios kompanijos pamažu vėl prisijungia ir Rusija. Galbūt Maskva dar nestato slaptų branduolinių bunkerių, tačiau ji turi nerimą keliantį įprotį priglausti nuo tarptautinės teisėsaugos besislapstančius nusikaltėlius. Pavyzdžiui, autorių teisių pažeidėjus.
Rusijoje glaudėsi du labiausiai pagarsėję pastarojo dešimtmečio piratiniai tinklapiai – torrents.ru ir allofmp3.com. Pastarasis savo gyvavimo zenite turėjo daugiau vartotojų nei populiariausia legali internetinė muzikos parduotuvė “iTunes”.
Abu tinklapiai galų gale buvo uždaryti, kai Rusiją prispaudė Pasaulio prekybos organizacija (PPO), į kurią šalis trokšta įstoti. Tačiau išdidūs Rusijos autorių teisių pažeidėjai yra taip pasišventę principui nemokėti už muzikos ir vaizdo įrašus, kad net įkūrė politinį judėjimą, kurį pavadino Piratų partija. Naujoji „partija“ ragina valdžią formalizuoti Rusijos kaip autorių teisių pažeidėjų prieglobsčio statusą.
Tarp rimtesnių nusikaltėlių garbinimo atvejų Rusijoje būta žmogžudžių, šnipų ir sukčių, kurie ne tik rado saugų prieglobstį savo tėvynėje, bet neretai tapo tiesiog nacionaliniais didvyriais.
Pavyzdžiui, buvęs KGB agentas Andrejus Lugovojus, kurį britų prokurorai kaltina 2006-aisiais Londone nužudžius iš Rusijos pabėgusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką, tapo labai populiariu ir netgi buvo išrinktas į Valstybės Dūmą, taip įgydamas teisinę neliečiamybę. Gražioji Rusijos šnipė Anna Chapman, kurią neseniai sulaikė FTB ir deportavo į tėvynę, sulaukė premjero Vladimiro Putino sveikinimų ir netgi pasiūlymo siekti politikės karjeros.
Į šį oficialiai valstybės nuo teisėsaugos saugomų nusikaltėlių sąrašą galima įtraukti ir 60 pareigūnų bei milicininkų, kurie yra siejami su „Hermitage Fund“ teisininko Sergėjaus Magnickio neteisėtu įkalinimu ir mirtimi kalėjime 2009-aisiais. S.Magnickis atskleidė, kad korumpuoti teisėsaugininkai pasisavino „Hermitage“ priklausančias įmones ir jomis pasinaudojo, kad pavogtų iš valstybės daugiau nei pusę milijardo litų.
Užuot tyrusi šiuos kaltinimus, milicija patupdė S.Magnickį į kalėjimą, kur jis, negavęs būtinos medikų pagalbos, mirė. JAV Kongresas priėmė vadinamąjį Sergejaus Magnickio teisingumo aktą, kuriuo uždraudė į JAV įvažiuoti visiems asmenims, minimiems su byla susijusiuose milicijos ir teismo bylos dokumentuose.
Pasak vieno iš įstatymo iniciatorių, senatoriaus respublikono Johno McCaino, šio akto tikslas - „įvardinti atsakingus už šio Rusijos patrioto mirtį, padaryti jų vardus žinomus visam pasauliui ir priversti atsakyti už savo nusikaltimus“.
Rusijos atsakymas iš esmės buvo toks: galbūt šie žmonės ir yra niekšai, tačiau jie yra mūsų niekšai. Rusijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė JAV įstatymą ir pavadino jį esančiu „už padorumo standartų ribų“, o Vidaus reikalų ministerija vieną aktyviausių S.Magnickio tardytojų netgi paaukštino.
Kas slypi už tokio Rusijos pasiryžimo ginti savo nusikaltėlius nuo užsienio teisėsaugos ir kritikos?
Žurnalui „Newsweek“ pernai duotame interviu buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas taikliai įvardino vieną pagrindinių priežasčių: „Amerika su mumis elgėsi kaip su nugalėta šalimi. Dabar mes bandome įrodyti, kad ne, mes nenugalėti, mes turime savo politiką ir mes jums nepaklusime, net jei kartais tai neleidžia pamatyti, kiek daug turime bendro“. Kitaip tariant, Rusija gina savo nusikaltėlius, nes jai svarbiau įrodyti tai, kad ji – savarankiška valstybė, nei tai, kad ji yra garbinga tarptautinės bendruomenės narė.
Už tokio elgesio slepiasi ir dar viena, daug liūdnesnė, priežastis. Šalies biurokratai bando pridengti savo užpakalius nuo tarptautinio žvilgsnio.
Rusijos valstybė nieko nelaimi gindama savo nusikaltėlius, žudikus ir korumpuotus pareigūnus. Tačiau kaip parodė S.Magnickio byla ir į ją panašios, Rusijos biurokratams grėstų dideli nemalonumai, jei į jų veiklą dėmesį atkreiptų tarptautinė teisėsauga. Jiems grėstų reali atsakomybė – ne korumpuota, ranka ranką plaunanti, politiškai motyvuota parodija, kuri egzistuoja Rusijoje, o tikras teisingumas.