Chaosas šalyje – geriausia protesto forma? (video)

Lrytas.lt videonaujienų rubrikoje reportažas: Prancūzijos Senatas balsavo už pensijų sistemos reformą, šalį drebina protestai.

Vyriausybė tikėjosi, kad bėgant laikui ir vis didėjant nuovargiui dėl streikų ir blokadų keliamų nepatogumų prancūzų simpatijos protestuotojams pradės tirpti, o pačios protesto akcijos išsikvėps.

Kurgi ne! Vakar visuomenės nuomonės instituto BVA paskelbtais duomenimis, per šią savaitę parama protestuotojams išaugo dar 2 procentais.

Dabar jau 69 proc. prancūzų pritaria streikams ir demonstracijoms prieš pensijų reformą.

Kelias kairesnes nei Socialistų partija politines jėgas vienijantis „Kairės frontas” šiandien Paryžiuje organizuoja milžinišką rinkliavą algų negaunantiems streikuotojams paremti. Ir niekas jau turbūt nebenustebs, jei akcija bus labai sėkminga.

Nors transporto streikai visiems ypač nemalonūs, todėl ir nelabai populiarūs, jiems dabar pritaria daugiau nei pusė prancūzų (52 proc.).

Tiesa, už naftos perdirbimo įmonių blokadą vis dėlto pasisako tik mažesnioji dalis – 46 proc. apklaustųjų.

Tačiau visai įmanoma, kad vakar rytą pareigūnams jėga nutraukus vienos netoli Paryžiaus esančios naftos perdirbimo įmonės blokadą, remiančių net ir šią protesto formą padaugės. Juo labiau kad per pareigūnų ataką vienas darbininkas buvo sužeistas – netyčia sutryptas.

Tiesa, reikalai degalų fronte nuo vakar ėmė gerėti. „Pamažu”, – pripažino energetikos ministras Jeanas Louis Borloo.

Degalų vakar dar neturėjo bent penktadalis degalinių, o visiškai jas aprūpinti prireiks dar kelių dienų.

Dėl uždarytų perdirbimo įmonių Prancūzija degalus priversta importuoti iš kitų Europos valstybių.

Šį savaitgalį įmonė SNCF numato ir kiek geresnį traukinių eismą, ypač greitųjų traukinių TGV, kursuojančių tarp Paryžiaus ir provincijos miestų.

Žadama, kad kursuos apie 80 procentų TGV. Kitų traukinių eismas dėl streikų lieka labiau sutrikdytas.

Nemaža dalis žmonių šiomis dienomis krovėsi kelionių lagaminus.

Kai kurie su savo vaikais moksleiviais rudens atostogų išvažiavo jau vakar, kiti patrauks šiandien.

Tačiau, nepaisant šių atostogų, streikai, kelių, degalų sandėlių, naftos perdirbimo įmonių ir oro uostų blokada tęsiasi. Jau dabar aišku, kad judėjimas persikels į lapkritį.

Naują visuotinių protesto akcijų dieną profsąjungos sutartinai paskelbė kitą ketvirtadienį, o paskui – lapkričio 6-ąją.

Kuo greičiau norėdamas padėti tašką Prancūzijos Senatas vakar patvirtino protestų košę užvirusią pensijų reformą.

Legalų išėjimo į pensiją amžių ji numato pailginti nuo 60 iki 62 metų.

Tai labiausiai ir siutina prancūzus, kurie norėtų, kad būtų nubrėžtas vien visai pensijai gauti išdirbtų metų, o ne amžiaus limitas. Mat dalis darbininkų profesinę karjerą pradeda labai jauni.

Prasidėję dar rugsėjo mėnesį, iš pradžių tiek chaoso protestai dėl pensijų reformos tikrai nežadėjo. Nepasitenkinimas kaito pamažu.

O per kraštus, lyg užviręs pienas, jis ėmė bėgti nuo spalio vidurio, kai prie judėjimo prisidėjo licėjų moksleiviai ir studentai. Nors jų pensija dar tikrai laukia negreitai.

„Licėjų moksleiviai – kaip dantų pasta. Kai jie išlenda iš tūbelės, atgal nebesuvarysi”, – mėgsta kartoti Švietimo ministerija. Taip nutiko ir šįkart.

Būtent tas nesuvaldomas, su policija susigrumti nevengiantis jaunimas į Prancūziją šią savaitę nukreipė viso pasaulio akis. O šalies prezidentui Nicolas Sarkozy sugadino gražų scenarijų.

Per derybas dėl reformos projekto iki galo neišklausęs profsąjungų reikalavimų, jis norėjo susukti drąsaus, gatvės diktatui nenusileidžiančio, nepopuliarias, bet šaliai būtinas reformas priimančio vadovo įvaizdį.

Pensijų reforma turėjo tapti jo prezidentinio mandato pažiba.

Bet jaunimas šiam prezidento planui pakišo banano žievę. Tokią slidžią, kad šiandien nebėra aišku, kam priklauso valdžia: Eliziejaus rūmams arba gatvei. Bet tikrai aišku, kad prancūzų simpatijos – gatvės kovotojų pusėje.

* Nuo rugsėjo 7-osios Prancūzijos darbuotojų profsąjungos iš viso jau surengė 6 demonstracijų ir streikų dienas.

* Bėgant laikui demonstrantų ir streikuotojų gretos nemažėjo, kaip paprastai būna, jos net išaugo. Demonstrantų šįkart net daugiau nei per ankstesnę, 1995 metų rudenį milžiniškus streikus ir demonstracijas sukėlusią pensijų reformą. Beje, šalies paralyžiaus akivaizdoje dešiniųjų vyriausybė tais metais galiausiai nusileido profsąjungų reikalavimams.

* Pirmąją visuotinių protestų dieną – rugsėjo 7-ąją demonstracijose dalyvavo nuo 1,1 iki 3 mln. prancūzų. Pirmąjį skaičių nurodo Vidaus reikalų ministerija, o antrąjį – profsąjungos.

* Spalio 12 d. buvo pagerinti visi rekordai. Tą dieną atitinkamai demonstravo nuo 1,2 iki 3,5 mln. prancūzų.

* Spalio 19 d. į gatves išėjo nuo 1,1 iki 3,5 mln. žmonių.