Ji yra gimusi Irane, ten baigė vidurinę mokyklą ir jau po Talibano nuvertimo 2002 metais atvyko į Gorą Afganistane. Dabar 31 metų moteris studijuoja mokytojų rengimo centre, nes nori pasekti mamos pėdomis ir tapti mokytoja. S.Yazdani sako, kad jos norus supranta vyras, kuris ją atlydėjo į Lietuvą.
Kalbėdama apie pasiekimus moterų teisių aktyvistė ypač akcentavo galimybę gauti išsilavinimą. „Tuo metu, kai aš lankiau mokyklą Irane, Gore dar nebuvo jokių mergaičių mokyklų. Dabar Čagčarane mes jau turime vidurinę mokyklą, joje mokosi apie 2,5 tūkst. mergaičių, tarp jų ir mano sesuo. Mano mama yra mokytoja. Aš pati turiu penkerių metų dukrytę, kuri nuolat sako: „Aš labai noriu į mokyklą“, - sakė S. Jazdani.
Sprendžiant klausimą, ar leisti vaiką į mokyklą, lemiamas vaidmuo tenka saugumo situacijai. „Kai išeiname iš namų, nesame tikri, kad ten sugrįšime“, - kalbėjo S. Jazdani.
Pasak moterų organizacijos vadovės, be vidurinės mokyklos, Gore dar yra mokytojų ruošimo centras. Jame mokosi daugiau nei 30 moterų.
S. Jazdani primena, kad Afganistanas nėra vienalytis etnine prasme. Pavyzdžiui, palyginti saugiame La`l va Sardžangale, kur daugiausiai gyvena koalicines pajėgas labai palaikantys ir ilgai puštūnų skriausti hazarai, moterys jaučiasi pakankamai laisvai. „Ten gali matyti moteris dirbant su vyrais, jie neturi problemų, kai nueini į turgų, matai moterį, einant prieky, ir vyrą, sekant iš paskos. Visai kitaip yra pietiniuose Pasabande ir Taivaroje“, - sakė S. Jazdani.
Politologas, islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius sako negalįs tvirtai vertinti tokios situacijos, nes reikėtų tirti, ko pačios afganistanietės nori. „Žvelgdami iš mūsų kultūrinės perspektyvos sakome, kad moteris būtinai turi turėti teisę į darbą arba turi turėti teisę būti bedarbe, kaip yra Lietuvoje ar kur nors kitur, kad ji turi turėti teisę į edukaciją. Žvelgiant iš jų kultūrinės perspektyvos, mes galėtume klausti, ar lūkesčiai tų pačių moterų toje kultūroje yra tokie patys, kokie yra lūkesčiai moterų liberaliose pokrikščioniškose Vakarų visuomenėse? Į tą klausimą aš tvirtai negaliu atsakyti, nes reikėtų daryti tyrimus ir tada matytume, ar tos moterys nori būti emancipuotos, ar jos nori specifinės edukacijos, ar nori turėti teisę išeiti iš namų, dirbti ir panašiai“, - sakė E. Račius.
Paklaustas, ką ten per dienas veikia tipinė moteris, tyrinėtojas iš karto atšauna: „Moteris ten bando išlikti“.
„Kaip tame tarybiniame filmuke, kai davė kirvį ir sako: išvirk košę. Tai jos pasiima kirvį ir verda košę, nes ten nieko nėra. Jos turi garantuoti, kad šeima išliktų. Vyras, savo ruožtu, tai daro bandydamas sudurti galą su galu. Ar jis prekiauja narkotikais, ar šaudo į koalicines pajėgas, tai yra kitas dalykas. O moteris, likusi namie, turi kažkokiu būdu prasimanyti maistą, garantuoti išgyvenimą buitiniame lygmenyje“, - sakė E. Račius.
„Merginos ten pakankamai anksti išteka. Legalus amžius, man rodos, jau yra kilsteltas iki 18 metų, bet „de facto“ santuokos yra sudaromos ir anksčiau. Islamiška nuostata yra, kad, kai moteris jau gali gimdyti, ji gali tekėti. Vedybos iš principo yra dviejų pusių socialinis-ekonominis kontraktas, su įsipareigojimais, teisėmis ir panašiai. Jaunieji paprastai būna pakankamai jauni, ir jų gebėjimas spręsti yra menkesnis, taigi atsakomybę prisiima tėvai arba globėjai“, - aiškina E. Račius.
„Meilė? Na, pirma, būna vedybos. Nėra taip, kad tu nematai vyrų, - dangstydama rankomis akis ir juokdamasi sako S. Jazdani. - Bet iki vedybų negali turėti su jais jokių santykių. Pirma, vedybos, o po to - visa kita. Tėvas, brolis ar dėdė gali paklausti, ar mergina sutinka tekėti, bet ypač kaimuose moterys negali nesutikti. Mes turime žodį dari kalba, kuris reiškia „turime tai priimti“.
Vaikus, pasak S. Jazdani, moterys dažniausiai gimdo namuose, į ligonines vežamos esant ypač sudėtingomis situacijomis. „Bet tai sudėtinga dėl kelių, kelionė iki artimiausios ligoninės būna, jog trunka 5-7 valandas. Būna, kad moterys miršta kelyje“, - pasakojo afganistanietė.
Ji dar pridūrė, kad kai kuriose šeimose susirgusi moteris negali pasirodyti gydytojui vyrui, o moterų gydytojų Gore nėra.
E.Račius paaiškino, kad Afganistane ne retu atveju susirgus atsiduodama Dievo valiai. „Fatalizmas Afganistane yra neabejotinai daug didesnis, negu mes galėtume įsivaizduoti kur nors Europoje. Atsidavimas Dievo valiai yra tikrai labai ženklus. Europoje visą laiką pasikliauji gydytojais, ten pasikliaujama Dievu dažniau negu gydytojais, kurių dažnai negalima nei prisišaukti, nei susirasti. Kam tau gydytojas, jeigu yra Dievas? Tokia norma kai kuriose šeimose galėtų būti pamatinė“, - sakė politologas.
Pasak tyrinėtojo, skyrybų islamas nedraudžia. „Jeigu žiūrėsime per religinę prizmę, tai Katalikų Bažnyčia neleidžia skyrybų ir tik labai išimtiniais atvejais galima kalbėti apie jas. Islamas skyrybų neskatina, bet nedraudžia, musulmonų šeimos teisė akcentuoja, kad jeigu jūs matote, jog negalite gyventi drauge, geriau išsiskirkite, nes taip bus geriau ir jums asmeniškai, ir visai bendruomenei. Kas gali priimti sprendimą skirtis - priklauso nuo vedybinio kontrakto“, - sakė E. Račius.
Afganistanietė pasakojo, kad vis dėlto šis sprendimas dažniausiai priklauso nuo vyro, o pats skyrybų procesas yra labai ilgas, tenka daug vaikščioti po įvairias valstybines institucijas.
Pasak S. Jazdani, teoriškai moteris ir būdama santuokoje gali ateiti ir valdžiai pasiskųsti, kad yra skriaudžiama. Praktiškai, ji bus išklausyta, bet toliau jos niekas nesaugos, kelio atgal nebus, o su ja gali būti susidorota.
„Teisiniu lygmeniu moteris lyg ir turėtų būti apsaugota. Kultūriniu lygmeniu yra visiškai natūralu, jeigu ji pažeidžia tam tikrus nerašytinius kodeksus, tai visai natūralu, kad reakcija iš tėvų, pirmiausia, iš tėvo ir net motinos gali būti labai radikali - kelias atgal gali būti uždarytas arba net galima kalbėti apie tokius atvejus, kaip susidorojimą su merginomis“, - sakė E. Račius.
S. Jazdani įsitikinimu, tokias problemas galima laipsniškai spręsti, labiausiai nuo ko žmonės pavargo - tai karas.
„Mes norime būti saugūs, labai pavargome nuo karo“, - atsiduso S. Jazdani.